Po parasparnio avarijos prie neįgaliųjų vežimėlio prikaustytas milijonierius Filipas (Franćois Cluzet, 56 m.) slaugytoju pasisamdo, atrodo, mažiausiai šiam darbui tinkantį tipą — neseniai iš kalėjimo išėjusį ir naujų nuotykių ieškantį vagišių Drisą (O.Sy).
Vyrų pažintis virsta keista ir tvirta draugyste, kuri pakeičia abiejų gyvenimą.
O.Sy tvirtina, kad šis vaidmuo pareikalavo nemažai fizinių jėgų — filmavimo aikštelėje jam nuolat teko tampyti F.Cluzet.
— Kas lėmė jūsų sprendimą filmuotis šioje juostoje — scenarijus ar komanda? — žurnalistai pasiteiravo O.Sy.
— Ir viena, ir kita. Režisieriai Ericas Toledano ir Olivier Nakache mane visada lepina puikiais vaidmenimis. Todėl kai jie man pasiūlė šio filmo scenarijų, apsidžiaugiau net jo neskaitęs. Žinojau, kad tai bus profesionalų darbas. O kai perskaičiau, užplūdo dvigubas džiaugsmas.
Tai — fantastiška istorija apie du žmones, apie tiesą ir žmogiškumą, rimtus ir tuo pat metu juokingus dalykus. Dialogai — verčiantys iš kojų.
Šis vaidmuo man tiko kaip pagal užsakymą pasiūtas kostiumas. Tekstai — tarsi specialiai parašyti man. Buvo lengva vaidinti.
— Filmas pagrįstas realių žmonių — prie invalido vežimėlio prikaustyto prancūzų aristokrato Philippe’o Pozzo di Borgo ir jo slaugytojo alžyriečio buvusio nusikaltėlio Abdelio Sellou istorija. Ar jūs su jais bendravote?
— Tik su Philippe’u, kuris dabar gyvena Maroke. Prieš filmavimą pas jį buvome nuvykę su režisieriais ir F.Cluzet.
Suprantama, išvydus neįgalų žmogų daugelį ištinka šokas — jautiesi sumišęs, kalbi su gailesčiu.
Spėliojome, kaip jis su mumis elgsis, ką sakys, bijojome pasijusti nepatogiai. Tačiau ponas Philippe’as — nepaprastai inteligentiškas džentelmenas. Nors kamuojamas judėjimo negalios, jis stebina puikiu humoro jausmu ir nė sekundės neleidžia jo gailėtis.
Šis malonus gyvų ir protingų akių, skvarbaus žvilgsnio žmogus padarė didžiulį įspūdį. Jis emocingai ir nuoširdžiai pasakojo apie savo santykius su Abdeliu. Supratome, kad tarp jų užsimezgė nepaaiškinamas, itin stiprus ryšys, kuris nenutrūko iki šiol.
— Kaip sekėsi vaidinti su F.Cluzet? Filme jūsų personažai dalijasi viskuo. O kaip buvo gyvenime?
— Prisipažinsiu, nerimo ir būgštavimų buvo — juk rengiausi vaidinti su garsiu aktoriumi. Na, bet pasakiau sau: jei jau nutariau filmuotis, vadinasi, likimas suteikė progą tobulėti ir dar davė gerą mokytoją.
Franćois sakydavo, kad filme labiausiai reikia pabrėžti mūsų personažų tarpusavio santykius. Jo žodžiai mane nuramino — ypač tada, kai suvokiau, kad man jo supratimo ir palaikymo reikia tiek pat, kiek ir jam mano. Mes iškart tapome lygiaverčiais partneriais, aš atsipalaidavau.
Filmuojant jis visiškai pasitikėdavo manimi, o aš — juo. Buvo įdomu dirbti su šiuo didžiu aktoriumi ir žmogumi.
— Ar jūsų personažas Drisas panašus į jus?
— Ne. Aktoriaus amatas yra puiki slėptuvė — gali niekada niekam nepasirodyti, koks esi iš tiesų. (Juokiasi.)
Aš — ne Drisas, bet galite manyti, kad esu į jį panašus. Afrikietis, mėgstantis šokti, siausti, vaikinas iš priemiesčio.
— Sakėte, kad šis vaidmuo jums tiko kaip kostiumas, tad gal nereikėjo net ruoštis filmavimui?
— Reikėjo. Filmavimas vargino, truko net šešiasdešimt dienų. Kartais sudvejodavau, kaip ištversiu fiziškai. Reikėjo ir valios, ir susikaupimo, ir jėgų. Be to, jaučiausi atsakingas ne tik filmo režisieriams Ericui ir Olivier, bet ir ponui di Borgo.
Tai išties buvo fizinis darbas — juk man reikėjo kiekvieną dieną vežioti ir tampyti Franćois. Ėmė skaudėti nugarą.
Todėl pradėjau sportuoti su treneriu. Darydavau specialius pratimus vien tam, kad gerai jausčiausi filmavimo aikštelėje ir lengvai atlikčiau vaidmenį.
— Ar sunku dirbti su dviem režisieriais?
— Ir taip, ir ne. Aktoriaus profesija labiausiai žavi tuo, kad dirbi ne vienas, o su komanda. Štai kodėl mums tobulai pavyko užmegzti ryšį su Franćois. Tai buvo dvasinis ryšys. Jis užsimezgė ir dirbant su režisieriais Ericu bei Olivier. Kai kadaise jie mane susirado ir pasiūlė vaidinti trumpametražiame filme, tai buvo mano pirmas žingsnis į didįjį kiną. Tad galiu sakyti, kad pradėjau nuo šio dueto.
— Jūs režisieriams siūlėte savo idėjų?
— Taip. Dirbti su Ericu ir Olivier man patinka dėl to, kad jie filmuoti pradeda tik po nuodugnaus parengiamojo darbo.
Jie rodo tik tai, ką žino. Jeigu ko nors nežino, klausia, tariasi — nori būti visiškai tikslūs. Juk aš geriau už juos pažįstu priemiesčių gyvenimą. Mes apie tai kalbėdavomės, scenarijus buvo taisomas.
— Filme yra scenų, kai jūsų personažas Drisas su F.Cluzet herojumi elgiasi bjauriai. Drisas Filipui, neįgaliam žmogui, sako: “Nėra rankų — nėra šokolado.”
— Ericas ir Olivier nutarė, kad tokių epizodų reikia. Jie — netikėti, juokingi. Jaudinomės dėl to, kaip šiuos epizodus priims žiūrovai. Tai — svarbūs filmo momentai.
Įsivaizduokite — kalbasi du svetimi, atsitiktinai susitikę, niekuo vienas kitam neįsipareigoję žmonės. Šiek tiek šiurkščiai, šiek tiek atvirai. Žodžiai liejasi, ir staiga išsprūsta frazė: “Nėra rankų — nėra šokolado.” Kaip ją mestelėti paralyžiuotam žmogui? (Juokiasi.) Bet šis akibrokštas pralaužė ledus.
— Jūs — garsus žmogus. Kaip dabar žiūrite į priemiesčius ir jų gyventojus — maištingas jaunimo gaujas?
— Nusivylusio žmogaus žvilgsniu. Situacija tik blogėja. Kodėl taip yra, nežinau. Reikia rimto tyrimo, o ne spėlionių.
Tik galiu padaryti išvadą, kad mano vaikystė buvo tokia pati kaip dabar ten gyvenančių mažųjų brolių.
Jie turi daugiau svajoti. Mes žinojome, kad kova už būvį yra labai sunki, ir kovojome du kartus energingiau nei kiti. Bet turėjome troškimų. O jie sau net to neleidžia ir tiesiog degraduoja. Neįsivaizduoju, kaip gali užaugti vaikas, kuris niekada nesvajojo. Koks jis bus? Filmas “Neliečiamieji” yra apie tai.
Filipas ir Drisas gyvena toje pačioje Prancūzijoje, bet skirtinguose pasauliuose. Šiuos du pasaulius sugretino tik liūdnas atsitiktinumas.
— O apie ką jūs svajojote vaikystėje?
— Mano svajonės buvo neapibrėžtos. Pamenu, įsivaizduodavau, kad turiu atrasti kažkokią stebuklingą skaičių kombinaciją. (Juokiasi.) O kokią, kam ir kaip — nė nežinau.
Neturėjau konkrečios svajonės, bet turėjau troškimą. Tik atsitiktinumas lėmė, kad esu aktorius. Aš — atsitiktinumo vaisius.
■ Filmas “Neliečiamieji” paremtas tikra istorija apie turtingo verslininko Philippe’o Pozzo di Borgo (nuotr.) ir buvusio nusikaltėlio Abdelio Sellou bičiulystę.
■ 1993-iaisiais Ph.Pozzo di Borgo per parasparnio avariją patyrė stuburo traumą.
■ A.Sellou darbo birža pasiuntė į aristokrato rūmus — kaip kandidatą į slaugytojus.
Ph.Pozzo di Borgo, artimųjų siaubui, iš kelių dešimčių kandidatų išsirinko už vagystes jau teistą Abdelį.
■ “Abu buvome atstumtieji: aš — socialine prasme, jis — fiziškai. Nelygiavertė pora, bet abu — žlugę žmonės, — bičiulystės pradžią prisimena A.Sellou, 10 metų slaugęs neįgalų aristokratą. — Kodėl jis pasirinko mane? Galbūt tai buvo nesąmoningas troškimas išgelbėti mano gyvenimą.
Aš grąžinau Philippe’ui gyvenimo džiaugsmą, vežiojau jį, prikaustytą prie neįgaliųjų vežimėlio. O jis 180 laipsnių kampu pakeitė mano gyvenimą.”
■ Dabar buvęs nusikaltėlis gyvena Paryžiuje, su žmona augina tris vaikus, o Alžyre turi vištų fermą.