Kelios smulkios nusikaltėlių pasaulio žuvelės apiplėšia pogrindinį kazino. Savininkams gaila ir pinigų (jų atstovą vaidinantis Richardas Jenkinsas raukosi tarsi stomotologo kėdėje, derėdamasis dėl plėšikų pamokymo), ir įvaizdžio — kas bus, jei kiekvienas mulkis pradės plėšti.
Iškviečiamas samdomas žudikas Džekis Koganas, kurį vaidina B. Pittas. Įprastai mafijos pasaulio atstovus įkūnijantys Ray Liotta, Jamesas Gandolfini, Vincentas Curatola (pastarieji du iš serialo “Sopranai. Mafijos kronika” komandos) suteiks daug džiaugsmo šio žanro mėgėjams. Be privalomų šūvių ir krauju spjaudančių nelaimėlių, pasigėrėtini yra J. Gandolfini, R. Jenkinso ir B. Pitto herojų pašnekesiai apie ne tokius malonius amerikietiškosios svajonės aspektus.
Britų režisierius Guy Ritchie, sukūręs ne vieną filmą apie gangsterius, netikėtai ėmėsi žurnalisto vaidmens ir pakalbino savo gerą bičiulį B. Pittą.
G. Ritchie: Esi sukūręs daug vaidmenų. Kas tave verčia filmuotis vėl? Kaip apsisprendi dėl vaidmens?
B. Pittas: Pasiekiau tokią stadiją, kai galiu spręsti, ar imtis darbo.
Galbūt tam vaidmeniui kitas tiktų geriau už mane, tačiau aš turiu jausti, kad padarysiu šį tą įdomaus.
Sendamas supratau, kad labai svarbu ir žmonės — juk jei filmuojuosi 14 valandų per dieną su tais pačiais žmonėmis, kelias savaites ar mėnesius, svarbu dirbti su tais, kuriuos gerbiu ir žinau, kad kartu sukursime ką nors įdomaus.
G.R.: Renkiesi tuos režisierius ir scenaristus, kurie nustato tam tikrą toną?
B.P.: Kine svarbu rasti ką nors nauja. Jei pradėdamas darbą viską žinai, ar verta dirbti? Vadinasi, tai jau kažkieno padaryta. Kai esi tiek atidirbęs, sunku tikėtis, kad aktorius ar režisierius tave nustebins.
Kai žiūrėdamas filmą pamirštu, kas jį kūrė, arba kai nežinau, kaip kažkas sukūrė man netikėtą juostą, tada noriu dirbti.
G.R.: Tave žavi darbai tų režisierių, kurie patinka ir kaip žmonės?
B.P.: Taip. Man patinka režisieriai, kurie yra smalsūs mąstytojai.
G.R.: Kuo tave sudomino Andrew Dominiko “Kazino apiplėšimas”?
B.P.: Esu kilęs iš kaimo. Na, tai ne visiškai kaimas, bet mano aplinkos pažiūros buvo vadinamos provincialiomis. Todėl man visada smagu vaidinti miestietį.
G.R.: Tau sekasi kalbėti su akcentu.
B.P.: Akcentas yra kaip dainavimas. Geriausiai sekasi Amerikos pietų akcentai, neblogai — airiškas, nes mūsų giminėje būta airių. Vokiečių — irgi. Viršutinė rytinės pakrantės dalis — jau britiškas paveldas.
G.R.: Kas šiame filme svarbiausia?
B.P.: Andrew norėjo sukurti įdomią juostą. Jam rūpėjo Amerika plačiąja prasme, Amerika kaip verslas. Tačiau jis viską norėjo pridengti smulkaus nusikalstamo pasaulio drama. Amerika turi didžių idealų, tačiau dažnai tie idealai naudojami rinkodarai.
G.R.: Verslas sutrypia žmogiškumą?
B.P.: Gražiai pasakyta. Tas filmas šaukiasi atsakingo kapitalizmo. Andrew suderino įvykius su krize ir jos pasekmėmis, nes psichologiškai labai įdomu, kas nutinka, kai suteikiama per daug laisvės. Viskas prasidėjo B.Clintono laikais su gerais ketinimais, kad “visi turi teisę į nuosavą namą ir amerikietiškosios svajonės gabalėlį”. Žmonėms buvo pradėtos teikti paskolos. Tada ateina George’as W. Bushas ir panaikina visas priežiūros priemones. Niekas pinigų dalijimo neprižiūri, prasideda piktnaudžiavimas, nes nebėra atsakomybės. Pats žinai, kuo visa tai baigėsi, nukentėjo daug žmonių. Tai kai ką sako ir apie žmogaus godumą, kai jo neįvertini.
G.R.: “Kazino apiplėšimas” pasakoja ir apie amerikiečių santykius su politika bei žiniasklaida.
B.P.: Vėlgi yra svarbu suvokimas. Mes Amerikoje mėgstame gerą istoriją. Anksčiau pavartojau žodį “rinkodara”, bet iš tiesų tai naujas terminas, reiškiantis propagandą. Žiniasklaidoje reikalinga istorija, į kurią galėtume įsijausti, tačiau vėliau pasidaro svarbu, kaip ta istorija gina tam tikrą jos sampratą, nes mes stojame į vieną ar kitą pusę.
G.R.: Nori pasakyti, kad pati istorija tampa svarbiausia?
B.P.: Svarbesnė negu jos keliami klausimai. Beje, eilinis žmogus siekia tiesiog išgyventi. Jis kas savaitę uždirba kažkokius trupinius, sekmadienį vežasi vaikus kur nors į užkandinę pavalgyti. Daugelis žmonių paprasčiausiai neturi laiko domėtis svarbiais dalykais.
Žiniasklaida galėtų padėti, bet ją irgi valdo kapitalizmo interesas. Jai svarbu uždirbti ne tam, kad galėtų išlaikyti žinių tarnybą kaip Walterio Cronkite’o (JAV žurnalistas, radijo ir TV laidų vedėjas. — Red.) laikais, o uždirbti. Internetas suteikė žmogui nuostabių galimybių, tačiau demokratija neveikia, jei žmonės neturi informacijos. Abejoju, ar mes jos turime užtektinai. Žmonės neturi laiko.
G.R.: Filme pastebėjau juokingą dalyką — organizuotas nusikalstamumas skęsta smulkiame biurokratizme. Nežinojau, kas valdo kortų lošimus, ir abejoju, ar man tai reikia žinoti.
B.P.: Ir niekada nesužinosi. Yra kažkokia aukštesnė valdžia, kurios reikia paisyti. Man smagios paralelės su politika — tie veikėjai filme sprendžia ne konkrečius klausimus, bet rūpinasi įvaizdžiu.
Įvaizdžio reikia, kad tie, kurie uždirba pinigus, galėtų ir toliau juos uždirbti, o visi laikytųsi privalomos tvarkos. Juk taip veikia ir mūsų ekonomika, ir politika.
G.R.: Taigi “Kazino apiplėšimas” yra politinis filmas.
B.P.: Taip, politinis.
G.R.: Bet smagus.
B.P.: Smagus. Andrew viską sudėliojo taip, kad iki pabaigos nežinai, ką išvysi.
G.R.: Ironiška, kad filme daug žmogiškumo. Štai tavo personažas pasakoja, kad nemėgsta žudyti pažįstamų žmonių, nes visi nesmagiai įsijautrina. Subtilus humanizmas — svetimą nužudyti jis gali, o pažįstamo ne. Nors žudo jis seniai, viskas įprasta, praktiškai sudėliota. Gali suprasti, kad jam yra tekę žudyti pažįstamus, kad tas procesas jį labai vargina. Sakyčiau, tikroviškas požiūris.
B.P.: Bet aš sakau: “Jei jau žudome, neverskime kentėti. Atimsime gyvybę, visi žinome, kas bus. Nereikia visko vilkinti.”
G.R.: Su Andrew Dominiku jau dirbai “Jesse’io Jameso nužudyme, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas”. Turiu gal dešimt pažįstamų, kurių kūrybiniu skoniu pasitikiu, ir visi jie nurodė šį filmą kaip vieną iš geriausiųjų dešimtuko.
B.P.: Tai vienas mano mėgstamiausių filmų, nors jam iš karto priklijavo nesėkmės etiketę. Pirmasis savaitgalis nebuvo pelningas, etiketė prilipo, o Andrew daug metų negavo padoraus darbo. Bet mes visada žinojome, kad tas filmas yra kaip senas vynas.
G.R.: Per pastaruosius metus sukūrei įdomių vaidmenų. “Negarbingi šunsnukiai” vietomis yra tiesiog meistriška juosta.
B.P.: Smagus filmas. Žinau, kad ir tau patinka Quentinas Tarantino.
G.R.: Dar “Gyvenimo medis”, ir “Žmogus, pakeitęs viską”. Tiesiog eklektiškas personažų mišinys. Ką apie tai manai?
B.P.: Dabar mano nuotaika — kaip metų pabaigoje: vertinu rezultatus, tvarkau stalčius. Nesu linkęs vertinti buvusių darbų ir atsižvelgdamas į tai rinktis naujų. Man nuobodu kartotis, nes tai kenkia filmui. Ieškau to, kas nauja ir įdomu.
G.R.: Tai praktiškas pasvarstymas, su kuo dirbsi ir su kuo bendrausi gerus metus.
B.P.: Svarbu ir tai. Patinkantys žmonės turi būti laisvi, kad galėtume kartu pagalvoti apie naują dalyką tuo pat metu. Quentiną Tarantino pažinojau nuo 1993 metų, bet mūsų darbo keliai susikirto tik “Negarbinguose šunsnukiuose”. Viskas įvyko per vieną naktį. Visada žinojau, kad jis kada nors paskambins, paklaus, ar mane domina, o aš trumpai pasakysiu “taip”. Dabar darosi svarbu ir kur dirbsiu. Ne visur norisi grįžti filmuotis.
G.R.: Juokinga, kad kartais šalia kūrybinių klausimų lygiai tokie pat svarbūs tampa praktiniai — su kuo dirbsi, kur dirbsi, koks bus grafikas, ar ilgai teks būti toli nuo šeimos.
B.P.: Taip, pasakojama istorija turi būti verta to, kad dėl jos palikčiau šeimą. Šeima — svarbiausia, nenoriu padaryti jai gėdos.
G.R.: Kaip jautiesi, kaip vertini save kaip aktorių dabar?
B.P.: Velniškai tvirtai, sakyčiau.
G.R.: Ar yra buvę, kad veikei tik vadovaudamasis nuojauta, prieš kitų žmonių norus ar patarimus? Ar tai apsimoka?
B.P.: Taip. Dažnai.
G.R.: Ar dabar nesinori ko nors pakeisti, net jei pasirinkimas kadaise ir buvo teisingas?
B.P.: Ne, nes kiekvienas neteisingas žingsnis veda teisingo link.
