„Matai, ką tie niekšai padarė“, — šiurpsta vienas. Filmavimo kamera lėtai slenka į tą vietą, kurią parodė tyrėjas, ir... ekranas sumirga nepermatomomis juostomis. Yra šiek tiek po 19 valandos, tad žiaurių vaizdų rodyti negalima.
Tačiau žiūrovams tikriausiai vis tiek labai įdomu, ką gi „tie niekšai“ nužudė. Moterį? Vaiką? Vyrą? O gal kokį nors gyvūną?
Gal tyrėjai pasakys, tačiau kur tau. Jie turi savų darbų. Vienas jų šūkteli: „O, štai ir nusikaltimo įrankis!“ Tačiau kai operatorius nukreipia kamerą į jį, ekrane vėl išsilieja vaizdas. Galima tik spėti, kad nusikaltimo įrankis — kruvinas. O kraujo tokiu metu, kai prie TV ekranų gali būti vaikų, rodyti šiukštu negalima.
Netrukus nusikaltimo auka ir įrankis, nuo TV žiūrovų uždengti tomis pačiomis nepermatomomis juostomis, vežami į tyrimų laboratoriją. Tačiau ir ten nepaaiškėja nei kas nužudytas, nei kuo.
„Tikriausiai tyrėjai greičiau išnarplios nusikaltimą, nei mes sužinosime, kas gi tapo auka“, — turbūt pamanė ne vienas žiūrovas prieš perjungdamas kanalą.
