– Kartu darbe, kartu namuose. Tai jūsų šeimos privalumas ar trūkumas?
– Manau, kad per tiek kartu praleistų metų išmokome atskirti tą paros metą, kai Gintaras yra laidos režisierius, o aš žurnalistė. Nesvarbu, kad esame vyras ir žmona. Tuo metu abu galvojame tik apie darbą.
Žinome viena – antradienio vakarą turi pasirodyti gera laida. Ir visiškai nesvarbu, ką tu prieš tai galvojai, kokios buvai nuotaikos ir ar tau laiku buvo patiekta vakarienė.
– Ar darbe pavyksta išvengti kivirčų?
– Visuose kūrybiniuose kolektyvuose apsišaudoma žodžiais, kurie ne visada ištariami ramiu balsu. Tačiau pas mus tai niekada nevirsta įžeidinėjimais ar užgauliojimais. Darbe aštresnė diskusija būtina. Jei esi 100 procentų įsitikinęs, kad tavo nuomonė teisinga, ją gini, tada tas balsas tik aukštėja. Dažniausiai tokias diskusijas baigia nauja mintis ar idėja.
– Šį vakarą laidoje „Prieš srovę" pasakosite apie kino režisieriaus Algimanto Maceinos ir nužudytojo Naglio Karvelio tragediją. Dėl ko, jūsų galva, kyla tokie smurto protrūkiai?
– Dėl atsitiktinumų, beprasmybės, alkoholio ir didžiulės savimeilės. Kai manoma, kad esi vienintelis ir nepakartojamas, o visi kiti, kurie ko nors tau neduoda, yra dėl to kalti.
Jei žmogus smurtauja, vadinasi, jis nelaimingas. Kur nors jam yra labai nepasisekę ir tokiu būdu jis nori išlieti savo neapykantą pasauliui. Kad ir kaip būtų gaila, ta neapykanta dažniausiai išsirenka patį silpniausią jo aplinkos žmogų – žmoną, motiną ar vaiką.
– Laidose dažniau rodote skaudžius įvykius. Ar ne maloniau būtų žvelgti į šviesiąją gyvenimo pusę?
– Mieliau išvis nedirbčiau, gulėčiau po palme ir laukčiau, kol ant kaktos nukris kokoso riešutas. Bet vos kas nors paskambina, papasakoja kokios nors istorijos pradžią, man jau kraujas užverda.
