Idėja ir siužetas nebūtinai turi būti sudėtingi. Bene labiausiai pasaulyje atpažįstami ir daugiausia jų kūrėjams pajamų atnešę amerikietiško animacinio filmo „Tomas ir Džeris” herojai visose 162 serijose daro tą patį – sprunka ir gaudo, pešasi ir taikosi. Filmas mielai žiūrimas bet kurio amžiaus žiūrovų jau daugiau kaip 70 metų.
Jie beveik nekalba, tik juokiasi arba rėkia. Filme daug rasistinių stereotipų, elegantiškai rūkoma (pastaruoju metu tai jau perdaroma arba cenzūruojama).
Be to, „Tomas ir Džeris” yra bene žiauriausias pasaulyje animacinis filmas, jo herojai nuolat kaltinami smurtavimu ir sadizmu.
Tomas ir Džeris naudoja visas žmonijos sukurtas žudymo priemones: bombas ir nuodus, kirvius ir kulkas.
Herojai perkertami pusiau, suraikomi it dešra, sprogdinami, kratomi elektra, praryjami, tačiau vis tiek atsigauna.
Tiesa, nė viename epizode neišvysite kraujo. O Tomas yra miręs ar žuvęs vos penkiose serijose.
Nors filmas žiaurus, žiūrovai juo žavisi. Kad ir kuo būtų kaltinami Tomas ir Džeris, jie įkūnija pagrindinį Holivudo kūrėjų principą, kuris pavertė ir juos viso pasaulio herojais, – mažas ir silpnas personažas laimi prieš didelį ir galingą.
Auksinė animacijos era
Pirmuosius animacinius filmus žmonija kūrė dar gyvendama olose ir urvuose, bet ekrane jie pasirodė 1900 metais. Tai buvo filmukas „Stebuklingas piešinys” (The Enchanted Drawing).
XX amžiaus pradžioje (žinoma, iki kompiuterių atsiradimo) stulbinama animacijos technologija, turinti daugiau vaizdo galimybių nei tradicinis filmavimas (giluminiai vaizdo efektai – 3D pirmtakai, nematytų spalvų gamos), sparčiai tobulėjo, tačiau aukso amžiaus sulaukė tik 1928 metais, kai piešti herojai prabilo.
Ketvirtajame dešimtmetyje atsiradę piešti herojai, tokie kaip peliukas Mikis, antinas Donaldas, triušis Bagsis, meilutė Betė Bup ar jūreivis Papajus, populiarumu nenusileido gyviems aktoriams.
Tuo metu rinkoje viešpatavęs Waltas Disney pasiūlė animacinių herojų atvaizdus dėti ant būtiniausių prekių kaip pridėtinės vertės katalizatorių. Tai išgelbėjo daug kompanijų nuo bankroto Didžiosios depresijos metais.
Nepelnytai pamiršti kūrėjai
Didžiausia animacinių filmų neteisybė buvo susijusi su tuo, kad žmonės beveik niekada nežinojo, kas iš tikrųjų sukūrė jų mėgstamus herojus.
Pavyzdžiui, W.Disney filmuose ilgai buvo matoma tik jo pavardė. 1941 metais streikuojantys jo studijos darbuotojai, atliekantys visą juodžiausią darbą, be kita ko, reikalavo, kad jų pavardės būtų minimos bent filmų titruose.
Holivude, Šlovės alėjoje, yra plokštė su Maxo Fleischerio (1883–1972) pavarde, tačiau retas žino, kad būtent jis dirbdamas studijoje „Paramount” sukūrė tokius personažus kaip meilutė Betė Bup, jūreivis Papajus ir Supermenas.
Studija „Warner Bros.” konkuruodama su W.Disney dar trečiajame dešimtmetyje sukūrė savo animacijos padalinį ir persiviliojo „Walt Disney Productions” animatorius Hugh Harmaną bei Rudolfą Isingą.
Būtent jie sukūrė „Looney Tunes” filmukų seriją, kiaulaitę Porkę, antiną Dafį ir triušį Bagsį. 1942 metais „Warner Bros.” animacijos padalinio apyvarta netgi aplenkė W.Disney kompanijos rodiklius. Tačiau jų kūrėjų pavardės pasaulio vaikams taip ir liko negirdėtos.
Studijoje MGM animacijos reikalai klostėsi kiek sunkiau – į verslo analus kaip viena didžiausių šimtmečio klaidų pateko kompanijos vadovo Louis Mayerio atsisakymas pirkti iš kadaise dar niekam nežinomo animatoriaus W.Disney peliuką Mikį.
„Graužikas trijų metrų ekrane tik gąsdins nėščias moteris”, – teigė L.Mayeris, o vėliau dėl to graužė nagus.
Peliuką Mikį sukūrė buvęs pagrindinis W.Disney dailininkas Ubas Iwersas. Jis nusivylė tuo, kad visa šlovė už šį kūrinį atitenka W.Disney, ir perėjo į MGM. Likimo ironija, bet jam daugiau nepavyko sukurti ko nors ypatingo.
Studija pasamdė buvusį žurnalistą Fredą Quimby (1886–1965) sukurti animacijos padalinį. Tuo metu MGM didžiausias viltis siejo su serialu „Kapitonas ir vaikai” (Captain and the Kids), kuriam vadovavo būsimas „Tomo ir Džerio” krikštatėvis Williamas Hanna.
Lemtingas susitikimas
Williamas Denby Hanna (1910–2001) gimė Melrouzo miestelyje Naujojo Meksiko valstijoje airių imigrantų šeimoje. Jaunuolis iš pradžių studijavo žurnalistiką, tačiau ją metė vos prasidėjus Didžiajai depresijai ir pasinėrė į įvairius darbus statybose bei automobilių plovyklose.
1930 metais Williamas, padedamas svainio, įsitaisė pasiuntiniu mažoje Los Andželo kompanijoje, kuriančioje vinjetes įvairiems kino filmams. Ten paaiškėjo, kad W.D.Hanna moka gražiai piešti, tad netrukus jis perėjo į animacinių filmų studiją „Harman-Ising”, tiekiančią „Looney Tunes” seriją kompanijai „Warner Bros.”.
Nors ir neturėjo profesinio išsilavinimo, W.D.Hanna greitai tapo spalvinimo padalinio vadovu, taip pat kūrė muziką ir dainas.
1937 metais studija MGM sugundė Williamą didesniu atlyginimu. Perėjęs čia jis pradėjo vadovauti serialo „Kapitonas ir vaikai” kūrimui. Kadangi filmas patyrė finansinį krachą, W.G.Hanna buvo pažemintas iki eilinio istorijų kūrėjo.
Jo darbo stalas stovėjo priešais kito animatoriaus Josepho stalą. Bendradarbiai netruko tapti draugais. Kaip vėliau paaiškėjo, visam gyvenimui.
Tėvas pralošė verslą
Josephas Rolandas Barbera (1911–2006) gimė, augo ir mokėsi Niujorke. Jo tėvai, imigrantai iš Sicilijos, buvo tokie konservatyvūs, kad net vaikystėje vaikai kalbėjo tik itališkai.
Tėvas turėjo net tris kirpyklas Manhatane, tačiau visą pelną pralošdavo kauliukais, o galiausiai, pralošęs ir pačias kirpyklas, paliko šeimą, kai Josephui buvo 15 metų.
Jau pirmoje klasėje paaiškėjo, kad Josephas gražiai piešia ir yra smagus pasakotojas. Vis dėlto baigęs mokyklą 1928 metais J.R.Barbera susidomėjo boksu ir rimtai planavo tapti profesionalu. Nepavyko.
Jam kur kas geriau sekėsi pardavinėti savo pieštas karikatūras ir komiksus žurnalams. 1932 metais Josephas gavo darbą animacinių filmų studijoje „Van Beuren”. Įgijęs reikiamų scenarijaus kūrimo įgūdžių vaikinas 1937-aisiais persikraustė į Kaliforniją ir įsidarbino studijoje MGM.
Idėja užkrėtė draugus
Viename iš pirmųjų kūrybinių pasitarimų su F.Quimby ir W.G.Hanna J.R.Barbera pasiūlė katino ir peliuko idėją.
Nors tuo metu vyravo visiškai kitokios animacinių filmų tendencijos, J.R.Barberai atrodė svarbu, kad pagrindiniai herojai būtų du: „Tai kelia konfliktą, įkvepia gaudynes ir veiksmą.”
W.G.Hanna ir kiti studijos darbuotojai tokią idėją iš pradžių įvertino neigiamai. Esą tai neoriginali ir apgailėtina peliuko Mikio nuotykių imitacija. Tačiau J.R.Barbera laikėsi savo, o sukūręs scenarijų filmukui „Kačiukas gauna lupti” (Puss Gets the Boot) šia idėja užkrėtė ir W.G.Hanną.
F.Quimby iš pradžių nenorėjo skirti lėšų filmuko kūrimui, tačiau W.G.Hannai ir J.R.Barberai pagrasinus, kad grįš į „Harman-Ising”, nusileido.
Studijos vadovams nepatiko
1939 metais W.G.Hanna ir J.R.Barbera pristatė savo pirmą filmą apie katiną Džasperą (Jasper), kuris namuose gaudydamas peliuką Džinksą (Jinnx) sulaužo fikusą.
Šeimininkė pagrasina išmesti katiną lauk, jei šis dar ką nors sudaužys ar sugadins. Peliukas tuo naudojasi ir svaido viską, kas dūžta, taip erzindamas katiną, kuris vos spėja tvarkytis ir suktis iš padėties.
1940 metais sumontuotas „Kačiukas gauna lupti” buvo išsiųstas kino teatrams, o J.R.Barbera ir W.G.Hanna ėmėsi kitų darbų. MGM vadovybė naująjį filmą įvertino neigiamai, o pačią idėją pavadino nuvalkiota: „Argi žiūrovai nėra atsikandę pelės?” Jie dar kartą aiškiai užsiminė apie istorinį skaudulį – W.Disney peliuką Mikį.
Tačiau netrukus kino teatrų savininkai ir platintojai pranešė, kad žiūrovams filmas „Kačiukas gauna lupti” labai patinka ir jie laukia tęsinio. Tais pat metais filmukas buvo nominuotas „Oskarui”.
Herojų išvaizda keitėsi
W.G.Hanna ir J.R.Barbera vėl atsidūrė vienoje komandoje, kad išplėtotų temą. MGM animatorius Johnas Carras laimėjo 50 JAV dolerių premiją sugalvojęs naujus vardus herojams – Tomas ir Džeris. Tomas yra tipiškas amerikietiškas katino vardas. Net „Warner Bros.” herojus Sylvesteris iš pradžių buvo vadinamas Tomu.
W.G.Hanna ir J.R.Barbera nusprendė išplėsti standartinę medžiotojo ir aukos schemą. Peliukas Džeris, užuot buvęs bejėgė auka, tapo galingu kovotoju ir dažnai netgi akivaizdžiai stipresnio priešininko Tomo kankintoju. Taip jie tapo geriausiais priešais ir tik po daugelio metų – draugais.
J.R.Barbera kurpė istorijas, o W.G.Hanna prižiūrėjo filmų kūrimą. Nors kiekvienos dalies siužetas atrodo nesudėtingas, ilgainiui paaiškėjo, kad yra begalės gaudynių ir grumtynių variacijų.
Keitėsi ir Tomo išvaizda. Iš pradžių jis atrodė realistiškesnis ir vaikščiojo tik keturiomis, o vėliau atsistojo ant dviejų letenų ir įgavo smagesnę išraišką.
„Oskarų” liūtis
Septyniolika darbo metų W.G.Hanna su J.R.Barbera paaukojo vien Tomui ir Džeriui. Per tą laikotarpį filmas net keturiolika kartų buvo nominuotas „Oskarui”, o laimėjo septynias statulėles.
Atsiimti „Oskaro” į sceną kassyk žengdavo tik F.Quimby kaip vyriausiasis prodiuseris, nors prie kūrybos proceso nebuvo prikišęs nė piršto. Tiesiog taip buvo įprasta tais laikais.
Tokia situacija kartojosi iki 1955 metų. Būtent tuomet F.Quimby pasitraukė į pensiją, o MGM animatoriams ėmė vadovauti W.G.Hanna ir J.R.Barbera.
Įkūrė savo kompaniją
Šeštojo dešimtmečio viduryje sparčiai plečiantis televizijai Holivudo studijos pradėjo mažinti animacinių filmų, skirtų rodyti kino teatruose, biudžetus.
O netrukus paaiškėjo, kad perdaryti senus animacinius filmus televizijai yra kur kas pigiau ir pelningiau, nei kurti naujus. Todėl MGM nusprendė uždaryti savo animacijos padalinį. Taip ir buvo padaryta 1957-aisiais, W.G.Hannai ir J.R.Barberai išleidus paskutinę, 114-ąją, „Tomo ir Džerio” seriją šioje kompanijoje.
Tais pat metais W.G.Hanna ir J.R.Barbera įkūrė studiją „Hanna-Barbera Productions” (jie metė monetą, siekdami išsiaiškinti, kieno pavardė pavadinime bus įrašyta pirmoji) ir ėmė kurti savo serialus.
Juos išgarsino tokie šedevrai kaip „Flinstounai” (pirmasis animacinis serialas, skirtas tiek vaikams, tiek suaugusiesiems), „The Jetsons” (ateities „Flinstounų” versija), „Skūbis Dū” (Scooby Doo), „Smurfai” (The Smurfs) ir „Meškiukas Jogis” (Yogi Bear).
O J.R.Barberos sugalvotas „Flinstounų” šūksnis „Jabadabadū!” netgi įsibrovė į amerikiečių bendrinę leksiką.
Legendinis duetas
W.G.Hannai ir J.R.Barberai pavyko sukurti geriausią septintojo dešimtmečio animacinių televizijos filmų ir šou kompaniją.
Kartu jie sukūrė daugiau nei 3000 animacinių filmų (išverstų į 28 kalbas) ir 2000 personažų. Jie patys laimėjo septynis „Oskarus” ir aštuonis „Emmy” apdovanojimus. Jų duetas buvo legendinis.
Kaip verslo bei kūrybos partneriai jie kartu praleido net 60 metų ir nė karto nesusipyko. W.G.Hanna mirties patale juokavo, kad artimesnė už J.R.Barberą jam buvo tik žmona – su ja vyras nugyveno 64 metus.
Paklaustas, kaip pavyko išlaikyti tokį tandemą, W.G.Hanna atskleidė, kad jie su Josephu niekada nebendraudavo po darbo – galbūt ir dėl skirtingų pomėgių.
W.G.Hanna mėgo leisti laiką šeimoje, o J.R.Barbera – su Holivudo žvaigždėmis. W.G.Hanna dievino kalnus ir laukinę gamtą, o J.R.Barbera – paplūdimius ir jachtas. Tačiau jie nuostabiai suprato vienas kitą.
1966 metais Williamas ir Josephas pardavė savo studiją korporacijai „Taft Broadcasting” už 12 mln. JAV dolerių. 1986-aisiais ji buvo parduota Tedo Turnerio korporacijai jau už 320 mln. JAV dolerių. Patys W.G.Hanna ir J.R.Barbera liko studijos vadovais iki 1991 metų.
1999-aisiais studija buvo sujungta su kompanija „Time Warner”, „Warner Bros.” savininke, kuriai šiuo metu ir priklauso „Tomo ir Džerio” teisės.
Nesėkmingi bandymai
1960 metais MGM atkūrė „Tomą ir Džerį”. Siekiant sumažinti išlaidas naujos filmo dalys buvo kuriamos užsienyje. Kai kurios – netgi už geležinės uždangos, Čekoslovakijoje.
Amerikiečių režisierius Gene’as Deitchas, gyvenęs su žmona čeke Prahoje, vietinės kompanijos „Rembrandt Films” studijoje 1961 metais sukūrė trylika naujų „Tomo ir Džerio” serijų.
Per Čekoslovakijos televiziją filmas pirmą kartą buvo parodytas tik 1988 metais. Jo titruose jau nebuvo užrašo „Made in Hollywood, U.S.A.”, tačiau vengiant akivaizdžių sąsajų su komunistais čekiški animatorių vardai buvo pakeisti į amerikietiškus. Taip Vaclavas Lidlas tapo Victoru Little’u ir panašiai.
G.Deitchas visada teigė, kad jam nepatiko W.G.Hannos ir J.R.Barberos sukurtos „Tomo ir Džerio” serijos dėl smurto, juodojo humoro, keršto scenų ir neskoningo juodaodės moters kaip tarnaitės įvaizdžio.
Tačiau G.Deitcho sukurtais kūriniais Tomo ir Džerio gerbėjai liko nepatenkinti – keistose, efektų pilnose serijose skambėjo prasta muzika. Naujas savininkas baltaodis žiauriai kankino Tomą, kuris net nekėlė grėsmės Džeriui, nes šeimininkas tam nuolat sutrukdydavo.
Nė viena iš naujų „Tomo ir Džerio” serijų nebuvo nominuota „Oskarui”, o 1962 metais MGM nutraukė sutartį su G.Deitchu.
Kūrėjas buvo apsvaigęs?
1963–1967 metais MGM užsakymu kitas amerikiečių režisierius Chuckas Jonesas JAV sukūrė dar 34 naujus „Tomo ir Džerio” epizodus. Akivaizdu, kad tai jis darė būdamas lengvai apsvaigęs nuo narkotikų.
Šios serijos išsiskyrė psichodelikos doze ir eksperimentiniu šeštojo dešimtmečio animacijos stiliumi. Pasikeitė ir herojų išvaizda – Tomas sulyso, papilkėjo, gavo tankesnius antakius, ilgesnę uodegą ir plaukuotesnius skruostus, o Džerio akys ir ausys padidėjo.
1965-aisiais senos ir naujos „Tomo ir Džerio” serijos, pradėtos rodyti per JAV televiziją, buvo stipriai redaguojamos – atsisakyta rasistinių užuominų, afroamerikiečių žargono.
Tomo šeimininkė juodaodė Dvibatė Mamulė (Mammy Two Shoes) virto baltaode moterimi ar net paaugle. Beje, 1967–2000 metais „Tomo ir Džerio” serijos Europoje (netgi Sovietų Sąjungoje) buvo rodomos visiškai necenzūruotos.
Žiūrovai troško kovos
1975 metais Tomas ir Džeris grįžo pas savo tėvus W.G.Hanną ir J.R.Barberą – jų studijoje buvo sukurtos dar 48 serijos.
Dabar peliukas ryšėjo raudoną peteliškę. Dėl smurtą televizijoje reguliuojančių įstatymų Tomas ir Džeris jau nebuvo nesutaikomi priešai. Priešingai, tapo gerais draugais. Vis dėlto ir šie epizodai žiūrovams nepatiko – jiems norėjosi gaudynių, kovos.
Paradoksalu, nes „Tomo ir Džerio” kūrėjai būtent smurto propagavimu buvo kaltinami visais laikais ir visose šalyse. Serialo kūrėjų pastangos paversti katiną su pele draugais buvo bevaisės.
„Mes niekada nenorėjome išmokyti savo žiūrovų kovos veiksmų ar sadizmo, – kadaise juokėsi J.R.Barbera, atsakydamas į pedagogų kaltinimus žiaurumu. – Pirma, net vaikai suvokia, kad Tomo ir Džerio herojai nėra žmonės, o veiksmas vyksta išgalvotame pasaulyje.
Antra, filmas nėra sudėtinė realaus pasaulio dalis. Todėl kiekvienas žiūrovas nuo to, ką pamato animaciniame filme, pasąmonėje atsiriboja, nes to pakartoti iš principo neįmanoma.
Trečia, niekas vaikams geriau negali pavaizduoti gėrio ir blogio nei animaciniai filmai. Visų šių filmų pagrindinė idėja ta, kad bet kuris iš mūsų gali nugalėti stipresnį už save. Reikia tik pasikliauti išmintimi, vikrumu, geru humoro jausmu. Tai yra pamokos visam likusiam gyvenimui.”
Matyt, todėl žiūrovai visada norėjo tik tarpusavyje kovojančių Tomo ir Džerio.
Tomo ir Džerio vaikai
Tomas ir Džeris trečią kartą grįžo pas W.G.Hanną ir J.R.Barberą 1990 metais, kai tapo madinga kurti senų herojų atžalas.
1991-aisiais ekranuose pasirodė „Mažieji Tomas ir Džeris” (Tom & Jerry Kids). Kaip ir tėvai kadaise, jie kovojo vienas su kitu.
Džerio atžala ryšėjo raudoną peteliškę, o Tomas jaunesnysis nešiojo raudoną kepuraitę. Gaudynių ir grumtynių buvo apstu ir pirmajame ilgametražiame filme „Tom & Jerry: The Movie”, dienos šviesą išvydusiame 1992 metais.
Jų gausu ir šiais laikais leidžiamose komiksų knygose ar kompiuteriniuose žaidimuose.
2012 metais „Cartoon Networks” paskelbė ketinantys atgaivinti „Tomą ir Džerį”, tačiau kol kas tai tėra planai.
