„Daugiausia vilčių vistiek būna pradžioje. Tai mūsų visa visuomenė, visa mūsų Lietuva buvo tokioje viltyje ir tokioje euforijoje“, – prisiminimais dalinsis maestro.
Itin retai su žiniasklaida bendraujantis Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas ir vadovas sako, jog dažniausias klausimas, kurį žmonės jam užduoda – kam reikalingas dirigentas. „Toks jau muzikantų likimas – mes turim nuolat įrodinėti, kad mokam groti“, - šypsosis G. Rinkevičius.
Laidos vedėjoms paklausus apie pirmąją muzikinę patirtį, maestro greitai išpyškins – „kai man buvo 5 metai su tėčiu dainavau dainą „Ir Marse baltos obelys žydės““. Vėliau jis prisimins pirmuosius savo kaip dirigento pasirodymus garsiausiose pasaulio scenose ir tuometinį aplinkinių vertinimą, kurį jis jautė.
„Muzika – neišsemiamas dalykas mintims. Kalbant apie muziką reikia vartoti žodį mylėti. Mėgti galima pomidorus, o muziką reikia mylėti. Manau, kad kultūros per daug nebus. Deja, bet žmogaus gyvenimas per trumpas. Todėl negalima palikti optimizmo, be optimizmo nebus progreso“, - šypsojosi studijoje G. Rinkevičius ir vis bandė įsiminti laidos vedėjų vardus.
Galiausiai, moterys jam pasiūlė sprendimą – sunumeruoti jas kaip smuikus. Taip Edita Užaitė tapo pirmuoju smuiku, Raminta Stanaityte – antruoju, Renata Mikailionytė – trečiuoju.
Kokios maestro pareigos namuose? Kokius stebuklingus geltonuosius blynus jis kepa savo vaikui? Ir kokia didžiausia G. Rinkevičiaus svajonė? Atsakymai – laidoje „Viskas bus gerai“.