Naujasis režisieriaus Ričardo Marcinkaus filmas „Pakeliui” ekranuose pasirodys lapkritį, bet nemaža dalis jo kozirių jau atskleisti.
Tarp jų – M.Jankavičius, anksčiau nusifilmavęs juostose „Tadas Blinda. Pradžia” ir „Valentinas vienas”. Šį kartą jis įkūnijo į svaigalų liūną klimpstančią, populiarumą išbarstyti baigiančią roko žvaigždę Panką. Apie tai rašo žurnalas „TV antena".
Manto herojus nusirita iki koncertų provincijos baruose, o vieną rytą pabudęs po išgertuvių pamato mažą mergaitę (akt. Džesika Vienažindytė), kuri prisistato esanti jo dukra.
Pasipila nuotykiai, kuriuos filmo prodiuseris Žilvinas Naujokas vadina „geros nuotaikos kelio filmu”. Juostoje, be M.Jankavičiaus ir aštuonmetės Dž.Vienažindytės, taip pat šmėžuos Leonardas Pobedonoscevas, Jurgita Jurkutė, Janina Matekonytė ir kiti garsūs aktoriai.
Komiškų scenų netrūks, nors pats M.Jankavičius tvirtina: „Esu nejuokingas bičas.” Ir net spaudžiamas nesutinka įvardyti vieno filmavimų epizodo, kuris jam įsiminė kaip linksmiausias.
Jis niekada nestudijavo aktorystės, tačiau jau turi tiek pat, o gal net daugiau pagrindinių vaidmenų kine nei kai kurie nemažai patyrę aktoriai.
Nesuklys tie, kuriems atrodo, kad pastaruosius keletą metų Mantas vaidinantis pastebimas ne mažiau nei dainuojantis. Prie trijų kino filmų reikia pridėti ir Panevėžio J.Miltinio dramos teatre sukurtą spektaklį „Laisvi drugeliai”, kuriame M.Jankavičius taip pat atlieka vieną pagrindinių vaidmenų.
Mantas šį pastebėjimą priima ramiai – dainininkas sako supratęs, kad stengtis planuoti karjerą ar kam nors įtikti yra neteisinga. Išmokęs tiesiog priimti iššūkius ir nespėlioti, kur nuves likimas, dainininkas tvirtina esąs kur kas laimingesnis nei anksčiau.
– Filmo „Pakeliui” kūrėjai sakė, kad jus pagrindiniam vaidmeniui pasirinko iš šimto kandidatų.
– Režisierius tai sakė juokais. Būna taip, kad sutinki žmogų, su kuriuo tavo kelias susijungia ilgam. Šiuo atveju tai prodiuseris Ž.Naujokas, su kuriuo pradėjome dirbti filme „Tadas Blinda. Pradžia”. Tapome gerais bičiuliais, kuriems smagu bendrauti ne tik dėl darbo reikalų.
Jis ir pasiūlė toliau vaidinti savo filmuose. Su „Pakeliui” buvo taip pat. Vienas kitu pasitikime, žinome, ką galime.
Manau, mes ir senatvėje su juo puikiai sutarsime. Iš draugiško ryšio atsiranda geri rezultatai.
– „Pakeliui” jūsų personažas – gęstanti žvaigždė, prasigėręs rokeris.
– Kaip ir ką vaidinti, man nėra labai svarbu. Pabrėžčiau, kad tai švelnus, šiltas, gerai nuteikiantis filmas, tinkamas visai šeimai. Tai irgi paskatino dalyvauti.
Kitas dalykas – tai pirmas vadinamasis kelio filmas Lietuvoje, šio žanro pas mus anksčiau nebuvo.
Kodėl pasirinko mane? Gal ir dėl to, kad moku laikyti rankose gitarą.
– Blėstančios šlovės tema dainininkui neturėtų būti maloni.
– Aš jau nebijau nesėkmių, būti nepopuliarus, kad į koncertus žmonės neateis. Anksčiau apie tai vis pagalvodavau.
Nusivažiuoti lengva, o ypač dėl alkoholio, kuris yra labai didelė pagunda menininkams.
Manau, esu atradęs gyvenimo balansą. Nebeliko beprasmio ieškojimo, draskymosi, nežinojimo, kur einu. Dabar žinau, kad gyvenimas nesibaigia vienu projektu, kad nėra prasmės jaudintis, ar mano dainas tebetransliuoja radijas. Pradedu tiesiog mėgautis procesu ir tai žiauriai „veža”.
– Esate kada nors girtas ėjęs į sceną, taip, kaip bus rodoma filme?
– Taip, be abejo.
– Smagu?
– Kai esi scenoje, atrodo, kad taip. O tada nulipi ir supranti, kad linksma buvo tik tau, visiems kitiems – tikrai ne. Tada būna labai nesmagu. (Juokiasi.) Pažįstamas jausmas.
– Filmo pristatyme akcentavote, kad „Pakeliui” žvaigždė būsite ne jūs, o Džesika.
– Ji – tikras atradimas. Dirbti su vaikais kine – visada iššūkis. Režisieriai žudosi, žegnojasi ir medituoja, kad vaikus parengtų vaidinimui.
Vaikui, kuriam aštuoneri, tai labai sunkus darbas. Net suaugusiam žmogui tiek laiko vaidinti, kiek jai tenka šiame filme, būtų nelengva.
Ji turi unikalią kantrybę, yra ne pagal metus protinga. Tekstą prisiminė geriau už mane. Ji, beje, dar šoka baletą. Filmą ši mergaitė tikrai papuoš.
– Jei prieš penkerius metus kas būtų pasakęs, kad vaidinsite trijuose filmuose, būtumėte patikėjęs?
– Turbūt ne. Bet aš išmokau nieko neplanuoti. Kai verždavausi nugalėti, konkuruoti, pralenkti – krisdavau į dugną. Kai tik nustojau stengtis, viskas tapo gerai. Nebejaučiu būtinybės įtikinti ar įtikti.
– Žmonės dažnai kuria planus, nes nori uždirbti daugiau.
– Taip. Bet jau pastebėjau – kai pradedu nesistengti to daryti, tiesiog priimu iššūkius, pinigai savaime ateina. Anksčiau labai stengdavausi patikti, nėriausi iš kailio.
Anksčiau savo studijoje turėjau lentyną su tvarkingai sudėliotais laimėtais apdovanojimais, padėkos raštais.
Vieną dieną supratau, kad sėdžiu, žiūriu į tą sienelę ir nieko negaliu sukurti. Kai žiūri į savo praeities šleifą, valai nuo jo dulkes, tai ir lieki mėšle, kuris tave visiškai kūrybiškai sustabdo.
Tada visus tuos praeities ženklus gražiai susukau į popierių, sukroviau į dėžę ir nunešiau į palėpę. Palengvėjo, dabar į galvą lenda labai geros mintys.
– Trys filmai, teatro spektaklis – ar nekilo noras eiti mokytis aktorystės?
– Neturiu jokių ypatingų metodų. Nemanau, kad man būtina stoti į akademiją mokytis aktoriaus specialybės. Tiesiog gyvenimas meta galimybę, naudojuosi ja, laižau kaip ledus ir mėgaujuosi.
Prieš dešimt metų nebūčiau patikėjęs, kad man patiks vaidinti, bet dabar taip yra.
Visa tai atėjo natūraliai. Dėl diplomo nesuku galvos. Jei turi diplomą, nereiškia, kad tapai puikiu dainininku ar aktoriumi. Dešimt metų mokiausi groti trombonu, bet dabar nežinau, ar pagročiau juo gamą.
Mano darbo knygelėje neparašyta „aktorius” ar „dainininkas”. Nenorėčiau apsiriboti viena veikla. Daug įdomiau nežinoti, ką dar tau mestelės likimas.
– Kuris iš sukurtų vaidmenų kine jums labiausiai patinka?
– Pirmas – visada pats svarbiausias. Mano atveju tai „Tadas Blinda. Pradžia”.
Keisčiausia, kad pirmame filme dirbti lengviausia, nes tiesiog vaidini save. O antrame ir trečiame turi ką nors pakeisti. Tada tenka perlipti save.
– Per trejus metus sukūrėte tris vaidmenis kine, vieną – teatre. Ir nė vieno muzikos albumo. Normalu, kad jau esate laikomas labiau aktoriumi nei dainininku.
– Taip, bet dėl to visiškai nesijaudinu. Kaip sakiau, ant kaktos neparašyta, kokia mano profesija. Kartais ir pats nežinau, kuri mano veikla yra pagrindinė. Negalvoju apie tai.
Savęs, beje, niekada nelaikiau ypač geru dainininku. Tiesiog dainuoju, ir tiek.
Vasarą šiek tiek koncertuosiu, laukia pasirodymas „Karklės” festivalyje, bet daugiausia dėmesio skirsiu filmo reikalams.
Pamažu atsiranda naujų dainų. Dabar didžiausias iššūkis man – filmo „Pakeliui” garso takelis, kuriame bus naujų mano dainų. Galbūt jos ir suguls į naują albumą, skambės koncertuose.
Bet nebenoriu leisti albumo tik tam, kad parašyčiau pliusiuką.
– O kadaise norėjote?
– Žinoma.
– Ar iš kino galite gyventi?
– Taip, ir gyvenu. Bet neturiu omenyje to, kad iš honoraro už filmą galiu save išlaikyti penkerius metus. Taip nėra.
Tačiau iš kino gaunu daugybę kitų dalykų. Žmonės nueina į filmą, kalba apie jį, atiduoda man savo energiją – pavyzdžiui, mano koncertuose ar prieidami ir gerą žodį pasakydami parduotuvėje ar kavinėje. Galbūt ir mano muziką išgirsti jie užsinori pamatę mane filme.
