Netrukus dviejų „Oskarų“ laureatą žiūrovai išvys per BTV, įsigijusia teises Lietuvoje rodyti dviem „Auksiniais gaubliais“ ir trimis „Emmy“ apdovanotą politinio trilerio serialą „Kortų namelis“.
- Dauguma Jūsų įsimintinų personažų buvo piktadariai — ar Jums patinka vaidinti netradicinius ir blogus vaikinus? – žurnalistai paklausė K. Spacey.
– Kai vaidinu, neįvardinu personažų gerais ar blogais; tiesiog stengiuosi kuo sąžiningiau ir tikroviškiau atlikti savo vaidmenį.
„Kortų namelio“ atveju aš bandžiau gyventi Beau Willimono ir Davido Fincherio ir mūsų kūrėjų komandos sukurtame pasaulyje bei leidau įvykiams tekėti savo vaga. Pradėjau nuo komiškų pasirodymų scenoje, todėl darau daug juokingų dalykų. Tik prieš dvejus metus aš ėmiausi Ričardo Trečiojo vaidmens – tai buvo pirmasis Šekspyro piktadario vaidmuo mano karjeroje. Tai nėra vaidmenys, kurių aš siekiu ar vaikausi; aš noriu būti Makiavelio tipo vaikinas.
- Panašu, kad, patyrus sėkmę, Jūsų karjeros prioritetai pasikeitė. Kada įvyko šis pokytis?
– Manau, kad tai buvo tuo metu, kai grįžau į Londoną 1998 m. vaidinti pjesėje „Ledų pardavėjas atvyksta“ („The Iceman Cometh“). Po to aš grįžau į Ameriką ir filmavausi filme „Amerikietiškos grožybės“ (už vaidmenį jis gavo antrąjį Oskarą). Jaučiausi taip, lyg 12 metų planas „įjunk prožektorius ir sukurk aktoriaus karjerą“ pavyko geriau nei galėjau tikėtis. Kažkas įvyko mano viduje. Aš nenorėjau 10 metų atkakliai vaikytis tos pačios svajonės su savo ambicijomis. Aš nenorėjau būti vienų iš vaikinų „Top 10“ sąrašuose. Nenorėjau filmuotis filmuose, kurie man nepatiko, ar kurti filmus dėl pinigų ir prestižo.
- Prezidentas B. Obama neseniai minėjo, jog jam patinka „Kortų namelis“, tačiau jame vaizduojamas kur kas įdomesnis Vašingtonas, nei yra iš tikrųjų. Ar sutinkate su šia mintimi?
– Manau, kad bėgant laikui, žmonės ir istorikai turi galimybę atsigręžti į šios šalies politinius veikėjus, kurie savo dominavimo ar valdžios metais buvo laikomi negailestingais šunsnukiais. Galite pažvelgti į šiuos veikėjus dabar ir suvokti, kad tai yra tiesa. Pavyzdžiui, toks veikėjas kaip Lyndonas Johnsonas, priėmė baisius jo prezidentavimą sugriovusius sprendimus dėl Vietnamo, tačiau jis taip pat priėmė tris Civilinių teisių bilius per itin trumpą prezidentavimo karjerą. Tai tikrai nebuvo lengva. Aš manau, kad tuo metu, kai Kongresas veikia neefektyviai, Amerikos visuomenei yra labai įdomu pamatyti išgalvotą ir labai efektyviai veikiantį Kongresą.
Ar pats turite politinių ambicijų?
– Ne, ir galiu pasakyti kodėl. Pažvelgęs į savo gyvenimą ir patirtį, suprantu, kad norėjau kažką įgyvendinti. Mano darbas Old Vic teatre (nuo 2003 aktorius vadovauja šiam seniausiam, 1818 metais įkurtam Londono teatrui) reiškia, jog esu kaip tarpininkas. Aš suburiu žmones ir parenku tinkamus elementus istorijos pasakojimui. Manau, kad man nepatiktų būti politiku, nes aš būčiau nusivylęs tuo, ko negaliu padaryti. Priimant kompromisą, naudojama labai daug ideologijos. Vietoje to, kad pasakytume „Tai puikus sumanymas“ ir „Atlikime šį darbą“, naudojamės obstrukcijos metodu.
- Ar tiesa, kad Jūs nusiuntėte Woody Allenui, turbūt mažiausiai technologiškai išprususiam asmeniui pasaulyje, pakvietimą į internetinę filmų platformą „Netflix“?
Aš esu vienas iš tokių aktorių, kurie tiki, kad norėdamas gauti vaidmenį, gali padaryti bet ką. Aš žaviuosi Vudžiu Alenu. Buvau atsidūręs tokioje situacijoje, kai nebuvau kviečiamas į naujų filmų atrankas. Pagalvojau: „Žinai, ką? Imsiu ir parašysiu Vudžiui Alenui“. Taigi, aš prisistačiau, nusiunčiau jam pakvietimą į „Netflix“ ir parašiau: „Nežinau, ar esate matęs mano filmus, tačiau jums turbūt patiks šis serialas.“ Jis man parašė šiltą ir nuostabų laišką bei padėkojo už „Netflix“. Jis matė kelis mano vaidmenis ir pasakė, kad tikrai apsvarstytų mano kandidatūrą savo filmams.
- Kokį vaidmenį norėtumėte vaidinti jo filmuose?
– Aš būčiau patenkintas ir pagerbtas visais jo pasiūlytais variantais. Aš nesu vaidmenų besigviešiantis aktorius. Man patinka, kai režisierius sako: „Aš noriu, kad tu atliktum šį vaidmenį“. Aš niekada nepagalvočiau apie rolę „Ričardo II“ pjesėje. Tačiau Trevor Nunn norėjo, kad aš tai vaidinčiau. Man labai patiko tai, kad jis niekuomet nebuvo režisavęs šios pjesės. Taigi, aš pagalvojau: „Neįtikėtina – tai bus pirmoji mūsų patirtis su „Ričardu II“. Todėl ir vaidinau joje. Tai buvo nuostabi patirtis. Aš turėjau įtikinamai suvaidinti Anglijos karalių. Viskas yra daug įdomiau, kai to negauni lengvai.
