Per dvi paras išmokta ir sėkmingai atlikta operos partija, kurią dainininkai paprastai rengia vos ne pusmetį, griežtos dietos, vos mirtimi nesibaigę skaudūs kryčiai norint kuo geriau atlikti vaidmenį ir net šypseną keliantys žiniuonės patarimai, kaip padidinti krūtis, – visa tai savo kailiu yra patyrę Lietuvos scenos žmonės.
Metų pabaigoje į LNK pokalbių laidą „Valanda su Rūta“ susirinkę pašnekovai dalijosi linksmomis, kurioziškomis, o kartais ir liūdnai pasibaigti galėjusiomis istorijomis, net ir jose rasdami krislą humoro.
Nijolė Narmontaitė nuo mažens svajojo tapti aktore, nors fiziniai duomenys tokios ateities tarsi nežadėjo: vaikystėje dėl atsikišusių dantų ji beveik nesišypsojo, kalbėdavo keistai, o paauglystėje kūprindavosi, kad atrodytų žemesnė.
Nepaisant to, visos Nijolės namų sienos buvo nukabinėtos aktorių nuotraukomis. Mėgstamiausia – Marlen Dietrich, bet tarp jų buvo ir Marilyn Monroe, Sophia Loren, kuri garsėjo ypač gražiu kūnu. Ši aktorė Nijolei priminė vieną kaimynę, kuriai išėjus į kiemą vyrai sakydavo: „O čia tai kuzavas.“
„Aš nežinojau, kas yra tas kuzavas, bet vaikystėje labai norėjau jį turėti“, – kvatojosi N.Narmontaitė.
Patarimą, kaip patobulinti savo formas, būsima aktorė gavo netikėtai. Jos gimtuosiuose Telšiuose gyveno keista moteris – lyg ragana, lyg žiniuonė. Ji retai pasirodydavo miestelyje, bet viską apie visus žinojo.
„Kartą pamačiusi mus su drauge, jau paaugles, besisupančias, pakvietė į savo trobą, – prisiminimais dalijosi N.Narmontaitė. – „Tu, – kreipėsi į mane, – girdėjau, artistė nori būti. Bet kas tave priims? Pažiūrėk, visai cickių neturi. Ar nematei filmų? Artisčių papai lubas remia.“
Taip tiesmukai ir išrėžė. Man net žadą atėmė nuo tokių žodžių. Mačiau, kad ir draugei įspūdį padarė.
„Mergelkos, dėl to, kad patinkate, aš jums pasakysiu vieną paslaptį, – toliau postringavo prašiepusi burną, kurioje tik vienas dantis kleckui pamauti. – Yra vienas senovinis būdas: sulaukit, kai bus jaunas mėnulis ir katėms morčius prasidės, pririnkite tų bestijų šūdo, išsimozokite, paimkite vilnonę kojinę kuo aštresnę ir gerai įtrinkite. Pamatysit – praeis koks pusmetis, ir tais savo dalykais uždusinsit bet kokį vyrą.“
Aš vaizduote nesiskundžiu – jau pradėjau regėti, kaip einu gatve ir koks nors apsižioplinęs vyriškis įkiša į tą tarpeklį galvą ir ištraukia susiplojusią, įsivaizdavau, kaip jis ten uždūsta.“
Įdomiausia, kad po kokių dviejų savaičių naktį N.Narmontaitė išgirdo skubrų beldimą į langą – tai buvo jos draugė. Ašarodama įsiprašė į vidų. Kai Nijolė paklausė, kas nutiko, ji praskleidė chalatą ir parodė kraujuojančią žaizdotą krūtinę. Pasirodo, draugė paklausė žiniuonės ir padarė viską, kaip ji patarė.
„Aš ją išvadinau kvaile, kokių pasaulis dar nematė, pasakiau, kad ją reikėtų įrašyti į Raudonąją knygą kaip išnykusią rūšį. Nors, atvirai sakant: jeigu ne tas brudas, ne ta smarvė, pati būčiau pasitrynusi kaip reikiant“, – prisipažino N.Narmontaitė.
Ar aktorė gailisi, kad neišbandė šito patarimo?
„Aš gyvenime nieko nesigailiu. Kaip yra, taip yra – kiek užaugo, tiek užteks. Į artistes ir taip priėmė“, – nenukabino nosies teatre ir kine sėkmingai vaidinanti 56 metų artistė.
Visiems puikiai pažįstamus aktorius tėvą ir sūnų Vytautus Rumšus galvos skausmas dėl ko nors didinimo nekamuoja, nors jie ir teigia: „Visą gyvenimą galima didinti smegenų apimtį, banko sąskaitą.“
Scenoje ir kine kartais jiems tenka kurti tėvo ir sūnaus personažus. Tuomet giminystė jiems padeda lengviau įsijausti į vaidmenį. Vis dėlto kartais vienoda pavardė ir vardas iškrečia apmaudžių pokštų.
Antai kartą kino bandymams buvo atrinktas V.Rumšas jaunesnysis, o kvietimą atvykti gavo vyresnysis. Kitą sykį jaunesniojo televizijoje uždirbtas honoraras net kelis mėnesius plaukė į vyresniojo sąskaitą: buhalteris manė, kad Lietuvoje tik vienas aktorius V.Rumšas.
V.Rumšas vyresnysis, kasmet Mindaugo karūnavimo dienos proga prie Kauno pilies statantis spektaklius, kviečia juose dalyvauti ir sūnų. Vienas jų jaunajam V.Rumšui įstrigo į atmintį visam gyvenimui.
Kadangi spektaklis vaidinamas po atviru dangumi, kartais režisierius pasitelkia žirgus, kaskadininkus.
„Režisierius V.Rumšas vyresnysis pasiūlė man ir Sauliui Balandžiui, vaidinantiems kryžiuočius, atjoti žirgais. Iki tol jodinėti nebijojau, tik paprašiau, kad tiek per repeticiją, tiek per spektaklį būtų tas pats žirgas, – pasakojo 35 metų V.Rumšas. – Iš vakaro atvežė žirgus, jie pasirodė mieli, nebaikštūs. Parepetavome, pajodinėjome – viskas lyg ir gerai.
Premjeros dieną, likus kelioms valandoms iki spektaklio, aš jam jau pasirengęs: užsidėjęs sunkius šarvus, šalmą, apsimovęs odines kelnes, užsimetęs apsiaustą, prisitaisęs mikrofoną. Atveža žirgus, žiūriu – tarsi ne tas pats kaip išvakarėse. Klausiu, ar tas pats. „Ne, – atsako. – Vakar buvo Leninas. O šiandien geresnis – Mefistofelis.“
Abu aktoriai užšoko ant savo žirgų, V.Rumšas – ant savojo Mefistofelio. Neskubėdami pakilo į nedidelį kalniuką ir Vytautas šūktelėjo Sauliui: „Tokiu žirgu joti malonumas!“
Ir staiga – gal išsigandęs pro mikrofoną nuskambėjusio garsaus balso, gal sureagavęs į batus su pentinais – Mefistofelis pasileido šuoliais. Priekyje – medis, toliau – tiltelis ir didžiulė dauba. Tampydamas vadžias aktorius bandė sulaikyti žirgą, bet tam nė motais.
„Bandau nušokti ir galvoju: kad tik neįstrigtų koja kilpoje ir nebūtų kaip filmuose apie kaubojus, kai žirgas velka juos dykuma už vienos kojos. Pavyko: kritau nugara ant kietos kietos lietuviškos žemės. Iš karto buvo iškviesta greitoji pagalba. Vežamas jutau, kokios duobėtos Kauno gatvės, – nuo kiekvieno krestelėjimo skausmas kiaurai vėrė.
Taigi Leninas šiuo atveju buvo geresnis negu Mefistofelis“, – padarė išvadą nelinksmą nuotykį patyręs aktorius V.Rumšas jaunesnysis.
Anot jo, buvo komiška matyti žmonių veidus ligoninėje – greitoji atveža šarvuotą karžygį į priimamąjį. Ką manyti aplinkiniams?
Aktorių darbe būna ir kitokių ekstremalių situacijų. Viena baisiausių – pamiršti tekstą. 64 metų V.Rumšas iki šiol negali pamiršti Juozo Grušo spektaklio „Pijus nebuvo protingas“, rodyto per gastroles Kaune. Tai buvo seniai, dar tais laikais, kai tuometis Akademinis dramos teatras rengdavo mėnesį trunkančias gastroles Kaune.
„Aš per gastroles susirgau kažkokia infekcine liga ir reikėjo ryti antibiotikus. Tik vėliau sužinojau, kad tie antibiotikai baisiai kerta per atmintį, – pasakojo aktorius. – Jų prigėręs su Sauliumi Sipariu vaidinu sceną, kurioje jam reikia išgirsti mano žodį. Pasakau vieną sakinį ir staiga – tarsi siena prieš mane iškilo, neprisimenu, ką turiu sakyti toliau.
S.Siparis žiūri į mane ir negali nieko padėti. Vėl pakartoju tą sakinį, manau, gal prisiminsiu. Kartoju trečią, ketvirtą kartą, o po penkto užeinu S.Sipariui už nugaros ir tyliai sakau: „Sauliau, eik lauk.“
Žiūrovai taip ir nesuprato, kad čia buvo priverstinė aktorių improvizacija.
Įvairiuose Europos teatruose dainuojantis operos solistas Merūnas Vitulskis yra patyręs tiek nuotykių ir išgyvenimų, kad jau dabar galėtų knygą rašyti, nors pats kuklinasi: „Dar neturiu tiek gyvenimo patirties, kuri būtų vertinga ir įdomi kitiems.“
Dainininkas mėnesių mėnesius turi repetuoti, kad žiūrovai išvystų geriausią variantą. Tiesa, būna ir kitaip. Kartą susirgus vieno Austrijos teatro solistui vadybininkai susisiekė su M.Vitulskiu ir pasiteiravo, ar jis negalėtų pavaduoti. Nors Merūnas partijos nemokėjo, sutiko.
„Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre turime puikią pianistę Olgą Taškinaitę. Paskambinau jau naktį ir sakau: „Olečka, reikia pagalbos. Ar galėtum padėti išmokti?“ Ji nuoširdžiai sutiko ir per porą parų išmokome viską, ką reikia. Tris kartus per dieną repetavome ir pavyko.
Nuvykau į teatrą, padainavau ir dabar jau trečią kartą kviečia, nes mato, kad net esant ekstremaliai situacijai galiu būti susitelkęs.“
Operos solistas dėl vaidmens turi būti pasirengęs viskam. Visa Lietuva stebėjosi Merūno išvaizdos pokyčiais. Ką drastiškiausio jam teko padaryti dėl režisieriaus įgeidžių, reikalavimų ar dėl paties vaidmens?
„Aš dažnai keičiuosi, nes vaidmenys skirtingi. Viename operos spektaklyje turi būti lieknas, nes vaidini jauną vaikiną, kitame esi jūrininkas ir gali šiek tiek atsipalaiduoti, papilnėti.
Mano profesija reikalauja išvaizdą pritaikyti prie atliekamo vaidmens. Ilgainiui tai darosi vis sudėtingiau ir ne į sveikatą, bet kol kas pajėgiu ir dėl to džiaugiuosi“, – atviravo M.Vitulskis.
Didžiausias M.Vitulskio pokytis – numesti apie 20 kilogramų per porą mėnesių. Teko ir beveik badu gyventi, treniruotis sporto salėje, plaukioti baseine.
„Galėjau netekti balso ar smarkiai jam pakenkti. Operos dainininkams apskritai nerekomenduojama mesti svorio, o jei jau nusprendė atsikratyti nereikalingų kilogramų, turi tai daryti itin atsargiai. Mat greitai mesdamas svorį dainininkas netenka savotiškos atramos, tad atsiranda didelė rizika balsui“, – tykančių pavojų neslėpė tarptautine karjera besidžiaugiantis lietuvių operos solistas.
Žinomas dainininkas atskleidė ir kitą savo darbo pusę – jį nuolat supa įdomūs ir talentingi žmonės. Kartą Merūnas vidury spektaklio taip užsikalbėjo su miela operos soliste iš Rusijos, kad pražiopsojo momentą, kai reikia eiti į sceną.
„Turėjau išbėgti pro dideles duris kruvinomis rankomis, su šarvais, kardu. Jau skamba įžanga, o manęs nėra – plepu su dainininke iš Maskvos. Su maskvietėmis visada yra apie ką pašnekėti“, – šypsojosi M.Vitulskis.
Dirigentas pakartojo įžangą ir tik tada dainininkas pro užkulisių garsiakalbius išgirdo spektaklio vedėjo nervingą raginimą: „Merūnai Vitulski, į sceną!“ O jis net šarvų nebuvo užsidėjęs. Gerai, kad kostiumą sudarė dar ir grandininiai marškiniai – vien juos vilkėdamas įskriejo į sceną pranešti apie karaliaus žūtį jau po trečią kartą pakartotos įžangos.
Parengė Milda Augulytė
