Iš ligoninės grįžęs Algimantas Čekuolis dovanų norėtų švirkšto

Šeštadienį LRT televizijos žiūrovai matys pirmąją Algimanto Čekuolio  laidą, kurią jis parengė grįžęs iš ligoninės. Į ją žurnalistas pateko praradęs sąmonę, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“. Atsigavęs vyras pirmiausia išbarė savo žmoną už tai, kad ši iškvietė medikus.

Ligoninėje bendraudamas su kitais pacientais A.Čekuolis įsitikino, kad jo laidos turi būti skirtos ne vien intelektualams.<br>D.Umbraso nuotr.
Ligoninėje bendraudamas su kitais pacientais A.Čekuolis įsitikino, kad jo laidos turi būti skirtos ne vien intelektualams.<br>D.Umbraso nuotr.
Ligoninėje bendraudamas su kitais pacientais A.Čekuolis įsitikino, kad jo laidos turi būti skirtos ne vien intelektualams.<br>R.Neverbicko nuotr.
Ligoninėje bendraudamas su kitais pacientais A.Čekuolis įsitikino, kad jo laidos turi būti skirtos ne vien intelektualams.<br>R.Neverbicko nuotr.
Trokštamą kelionę į Kanarus jam teko atidėti iki pavasario.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Trokštamą kelionę į Kanarus jam teko atidėti iki pavasario.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Nepailstantis A.Čekuolis beveik kasmet išleidžia po naują knygą.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Nepailstantis A.Čekuolis beveik kasmet išleidžia po naują knygą.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Rūta Peršonytė („Lietuvos rytas“)

Dec 19, 2015, 2:09 PM, atnaujinta Sep 28, 2017, 11:40 AM

Didžiausias 84 metų vyro turtas – ne sveikata, o protas. Tuo įsitikinęs A.Čekuolis, prieš tris savaites grįžęs iš ligoninės, kur jam buvo įstatytas širdies stimuliatorius.

„Popietės su Algimantu Čekuoliu“ vedėjas, vyriausias pasaulio žurnalistas, nuolat vedantis TV laidas, užtikrino, kad po dviejų su pertraukomis ligoninėje praleistų savaičių jaučiasi energingas ir žvalus.

Humoro jausmo nestokojantis A.Čekuolis, paklaustas apie gyvenimo pokyčius su širdies stimuliatoriumi, optimistiškai mestelėjo, kad gyventi su motoru geriau nei be jo.

Vyras visą gyvenimą buvo puikios sveikatos. Jis gal tik tris ar keturis kartus yra gulėjęs ligoninėje, o širdimi iki šiol niekada nesiskundė. Tačiau visa galva į darbą paniręs žurnalistas neseniai persitempė. Taip atsitiko dėl to, kad gyvenimu besimėgaujantis vyras nuo lietuviškos žiemos nutarė pabėgti į Kanarus.

Kad galėtų ramiai atostogauti, A.Čekuolis nutarė iš anksto parengti kelias televizijos laidas. Pečius užgulęs didžiulis krūvis nualino širdį. Kai vyras du kartus prarado sąmonę, žmona iškvietė medikus. A.Čekuolis skubiai buvo išvežtas į ligoninę.

Situacija buvo pavojinga, širdis plakė labai retai, nepaduodavo kraujo į smegenis. Įstačius širdies stimuliatorių savijauta iškart pagerėjo. Vis dėlto A.Čekuolis sakė nebijojęs, kad gali kilti pavojus gyvybei.

„Aš turiu vienintelę baimę – sukurti prastą laidą. Kai būnu parengęs laidos apmatus, prasideda baisios sąžinės kančios – ar laida pakankamai gera, ar gali būti geriau. Neretai pasvarstau, kad tai, apie ką kalbu, visi jau žino, kad tik mandagiai man linkčioja. Tos kančios daug baisesnės nei mirties baimė.

Dabar gal kiek ir keista mano savijauta, bet aš mirties nebijau. Daug kartų buvau su ja susidūręs audringos jaunystės metais. Gyvenu gana ilgai. Nė vienų metų nebuvo nuobodžių, nebuvo nė vienos nuobodžios dienos“, – kalbėjo A.Čekuolis.

Patekęs į ligoninę žurnalistas pasitenkinimo nejautė, tačiau į namus nesiveržė. Šmaikštaudamas sakė, kad draugiškai sugyveno su gydytojomis ir net su gydytojais. Ir parvykęs namo A.Čekuolis neleidžia sau tinginiauti.

Jis sakė, kad jei vieną dieną ilsisi nieko nedarydamas, pradeda nervintis ir karščiuotis, pakyla temperatūra. Vyras tik parą ramiai pabuvo namuose, kol praėjo narkozės pasekmės.

Trokštamą kelionę į Kanarus teko atidėti iki pavasario.

– Gal ir gulėdamas ligoninėje savo laidoms pasisėmėte kokių nors idėjų? – paklausiau A.Čekuolio.

– Buvo šiek tiek kitaip. Aš įvairiomis temomis kalbėdavau su kolegomis ligoniais, stebėdamas, ką jie žino, o ko ne. Juk į ligoninę patenka įvairaus amžiaus, išsilavinimo žmonių.

Kartą pokalbis pasisuko apie dramblį. Vienas 39 metų mano palatos draugas paklausė: „O kas yra dramblys? Jis didelis ar mažas?“

Pasakiau, kad į mūsų palatą netilptų. Pacientas pažiūrėjo į mane ir nusijuokė: „Jūs turbūt iš manęs tyčiojatės?“ Laimė, turėjau savo knygą, kurios viršelyje – nuotrauka, kur aš raitas ant dramblio. Parodžiau jam tą knygą. Vyras išsižiojo: „Ir tokių dalykų būna?“

Suprantu, kiek daug dar reikia kalbėti, kad mano laidos negali būti skirtos vien intelektualams.

Kuo daugiau žinau, tuo labiau suprantu, kiek daug nežinau. Laimingiausias tas žmogus, kuris beveik nieko nežino.

Jis mano, kad taip ir turi būti, prieina prie savo žinojimo kaip prie mažo dubens su vandeniu kraštų, ir viskas – toks mažas jo pasaulis.

Tačiau maža žuvelė, atsidūrusi vandenyne, negali pasiekti kraštų. Aš esu maža žuvelė dideliame vandenyne.

– Sakėte, kad ligoninėje sutikote įvairių žmonių. Dėl ko labiausiai jiems patinka jūsų laidos?

– Daugelis žmonių sako: „O, jūsų kelionės.“ Aš mažai apie keliones kalbu, bet daugeliui atrodo taip: jeigu pasakoju apie Žaliąją revoliuciją Indijoje, tai būtinai iš savo patirties.

Taip, būdamas Indijoje apie Žaliąją revoliuciją klausinėjau, bet literatūra informacijos suteikė daugiau. Dar žmonės man sako: „Koks jūs protingas.“ Tai ne protingumas, o redaktoriaus išmintis.

Tai, kad žmonės domisi mano laidomis, lemia mano gebėjimas įsivaizduoti save kito batuose, suvokti kito žmogaus gyvenimą, jausmus iš kalbos, net jei kalbama apie nieką.

Gebėjimas pajusti aplinkinius man padeda išsiaiškinti, kas juos domina, o kas ne. Siekiu, kad žmogui būtų atsakyta į klausimą, kurio jis pats net nesugeba suformuluoti.

Kalbėdamas su žmogumi apie agurkų rauginimą, skanią duoną ar orą galiu išsiaiškinti, apie ką ir kaip turiu pasakoti laidoje.

– Artėja Kalėdos. Ar jau rūpinatės dovanomis? Gal turite ypatingų norų?

– Dovanų norėčiau gauti gerą švirkštą su labai plona adata. Jį pakabinčiau virš rašomojo stalo, kad man primintų, jog kas valandą turiu atsistoti ir pavaikščioti, o ne sėdėti prisirakinęs prie stalo ir kompiuterio.

Kalėdas sutiksime namuose. Niekur nevažiuosime. Dabar ir išsirinkti šalį sunku. Jei nuvažiuosime į Turkiją, tai dar rusais palaikys.

Arabų šalyse tyko daug pavojų, patys arabai iš proto kraustosi. O Ispanija, Portugalija užverstos turistais iš visos Europos ir Amerikos. Nelabai malonu, kai aplinkui pilna žmonių ir viskas brangu.

Kuo toliau, tuo maloniau protingai ir gerai leisti laiką namuose. Kas yra protingai? Nesibarti, nepersivalgyti.

– Vis dėlto kaip patarsite ilsėtis aktyviems žmonėms?

– Kas rytą ir, jei įmanoma, po pietų reikia daryti mankštą. O jei sušlubuoja sveikata, atsiranda skausmas, reikia kreiptis į medikus.

Skausmas – signalas, kad blogai. Kadangi buvau netekęs sąmonės, man gydytojus iškvietė žmona. Kai atsipeikėjau, be reikalo bandžiau priešintis medikams, bariau žmoną, kad iškvietė pagalbą. Juk nemačiau, kad guliu be sąmonės.

– Turite labai kantrią ir rūpestingą žmoną?

– Žmonų negalima girti, nes pradeda labai didžiuotis.

– Yra toks posakis: „Sveikata – brangiausias turtas.“ Ar sutinkate su tuo?

– Ne. Protas – brangiausias turtas. Mačiau daug neįgalių žmonių vežimėliuose, kurie šypsosi nuo ausies iki ausies, jaučiasi laimingi, nes turi gerą galvą. Jeigu proto nėra, tai ir kūnas netenka vertės.

– Ar ir dabar pasportuojate?

– Žinoma, tik negaliu treniruoti viršutinės kūno dalies. Didesnis krūvis tenka kojoms. Žmona nupirko du treniruoklius: dviratį ir bėgimo takelį.

– Ar grįžęs iš gydymo įstaigos pakeitėte mitybą?

– Aš visada daugiau mažiau stengiuosi valgyti sveikai. Valgau daug daržovių, vaisių, grikių, ryžių.

Anksčiau mėgau išgerti vyno, bet dabar gal nuo vaistų, kuriuos privertė gerti, dingo tas noras. Visą mėnesį buvau negėręs, vakar šiek tiek paragavau, bet pajutau, kad kažkaip kvailėju.

– Ar į darbą einate kasdien?

– Ne, Dievas nuo to saugo jau gerus 50 metų. Dirbu daugiausia namuose su viso pasaulio periodika. Ne visa. Naujosios Zelandijos kartais neužkabinu.

Turėti mėgstamą darbą didžiulė palaima, bet vėlgi – man niekas jo nepadovanojo. LRT televizijos valdžia yra davusi gražų ir garbingą pasižadėjimą, kad manęs neatleis, jei pats to nepanorėsiu.

Vis dėlto aš jiems ne kartą sakiau: „Tik duokite ženklą, kad jau užtenka, ir aš išeisiu, nes visada rasiu ką veikti.“

Noriu išleisti prozos knygą. Į ją įdėčiau ir kelis sovietiniais metais rašytus apsakymus. Juose nėra nieko tarybiško. Suprantama, tais laikais mes buvome lojalūs, bet kitaip nebuvo galima. Iš savo naujų apsakymų išduosiu jums vieną pavadinimą – „Vienintelis laisvas lietuvis“. Jus sudomino?

– Sudomino, kas tas vienintelis laisvas lietuvis.

– Dabar nesakysiu. Prozos knyga pasirodys 2017 metais. Nežinau, ar ją įvertins. Interneto epochoje, kai laišką, kuris reiškia kontaktą su kitu žmogumi, sudaro daugiausia trys eilutės, nes ilgesnių niekas nerašo ir neskaito, apysakos ir romanai dažnai guli lentynose.

Kitais metais išeis mano knyga apie lietuvius žvejybinių laivų jūrininkus ir patį laivyną.

– Manau, jums negresia būti nepopuliariam, nes jūsų knygos graibstomos.

– Taip yra todėl, kad nežinodamas pataikiau pirštu į dangų. Pasirodo, visa modernioji pasaulio literatūra daugiau ar mažiau yra faktų proza. Aš net tokio pavadinimo nežinojau, bet juk nesu kaltas, kad pataikiau.

– Ko sau palinkėtumėte Naujųjų metų išvakarėse?

– Kad kasdien galėčiau dešimt kartų nusijuokti iš širdies. Šiandien niekuo nesiskundžiu.

Man kas savaitę daro kraujo tyrimus ir sako, kad jie visiškai geri. Esu sveikas kaip ridikas. Jaučiuosi kaip 70 metų žmogus, o gal kaip 65-erių, nors jau užmiršau, koks tais laikais buvau.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.