Per mūsų pokalbį nuo įtampos, kurią sukėlė prisiminimai, N.Narmontaitei iš nosies pliūptelėjo kraujas. Aktorė tvirtino, kad taip atsitiko pirmą kartą po 35 metų.
„Studijų metais dėl nuovargio iš nosies nuolat bėgdavo kraujas. Kad niekas nepastebėtų mano silpnumo, nosį ištepdavau klijais“, – prisiminė kūrėja, neseniai išleidusi knygą „Aktoriai, režisieriai ir studentai“.
– Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai ir neseniai mokslus baigę aktoriai prakalbo apie slogią savo studijų patirtį, dėstytojų patyčias.
Žibalo į ugnį įpylė ranką prieš save pakėlusio studento Karolio istorija. Kaip jūs reagavote į šią istoriją?
– Studento pasitraukimas iš gyvenimo – žiaurus faktas. Užsimerkti negalima, tačiau to negalima vertinti kaip konkrečiai šiai mokyklai būdingo atvejo ir dėl to užkapoti visų dėstytojų.
– Bet juk studentai stipriai skundžiasi mokymo įstaiga.
– Norėčiau papasakoti vieną istoriją, kurią išgirdau iš aktoriaus Jokūbo Bareikio ir aprašiau knygoje. „Renkame kursą į kolegiją. Ateina bachūras. Aš jo klausiu: „Ką iš poezijos esate paruošęs?“ „Tai, kad nelabai aš mėgstu tą poeziją.“ „Tai gal ką nors iš prozos galite paskaityti?“ „Anksčiau mokėjau, bet nelabai atsimenu.“ „Tai ką jūs mums norite parodyti?“ „Kad nežinau. Paskambinau, man pasakė ateiti, aš atėjau, štai ir viskas.“
Viskas prasideda nuo siekio daryti tai, ką pasirinkai. Mano knygoje atskleidžiamas žmonių, kurie atvyko į Vilnių su vieninteliu lagaminu, pasiskolinę batus ar suknelę, troškimas padaryti viską, kad patektų į teatro pasaulį.
Aš beprotiškai norėjau būti aktorė. Studijų metais tikrai nebuvo lengva, ne kartą verkiau, tačiau kiekvieną kartą išsivalydavau vidų ir eidavau pirmyn.
– Ar dėstytojas gali su studentu kalbėti šiurkščiai?
– Studijuodama žeminimo nepatyriau. Aštresnis žodis buvo prasto tono ženklas. Jei dėstytojas pakeldavo balsą, norėdamas iš tavęs ką nors išgauti, manau, savo nervams labiau pakenkdavo.
– Dabar jaunimas skundžiasi didžiuliu krūviu.
– Krūvis ir tuomet buvo be galo didelis. Daug knygų reikėjo perskaityti, atlikti įvairių užduočių.
Atvykusi iš Telšių jutau, kad vilniečiai, kauniečiai yra labiau pasikaustę. Tad aš kaip tas darbinis arklys stengiausi virsti Pegasu, viską dariau dvigubu tempu, kad galėčiau su visais būti aukščiausioje pozicijoje.
Muzikos ir teatro akademijoje buvau visų valytojų ir budėtojų prakeiksmas, nes į duris belsdavausi 5 valandą ryto. Žinojau, kad reikia daug išmokti.
Dirbdavome iki pirmos ar antros valandos nakties. Apie tai, kad yra šeštadienis ar sekmadienis, kalbų nebūdavo. Namo grįždavau kartą per du mėnesius. Vis dėlto man net į galvą nešovė kritikuoti tos sistemos. Juk ir dėstytojai dirbdavo su mumis iki išnaktų.
Pasitaikydavo situacijų, kai dėstytojai užrėkdavo, pikčiau išsakydavo pastabas, bet tai buvo profesinio pobūdžio pastabos. Niekada neįžeidinėjo dėl išvaizdos, kilmės. Studijų metais stipriai užsigrūdinau, dabar man niekas nebaisu.
Dėstytojai linkę provokuoti jaunus žmones. Neretai nenuovokus studentas gali pamanyti, kad jį įžeidinėja, tačiau tų provokacijų reikia norint atverti vidines galias ir pasiekti rezultatą.
Visada lengviausia kaltinti kitą – dėstytoją, sistemą, darbo krūvį. Aš kartais nesuprantu, ar šiuolaikiniai aktoriaus meistriškumo studentai nori, ar nenori tapti aktoriais.
Studijų metais mes įvairiausiais būdais verždavomės į teatrą, kad nors ant grindų susėdę galėtume pažiūrėti spektaklį.
Dabar nėra tokios mados. Man susidaro įspūdis, kad jaunimas net nepažįsta aktorių. Niekas nesiprašo spektaklių pažiūrėti. Vienintelė mano dėstytoja Judita Ušinskaitė stengiasi, kad studentai kartais apsilankytų teatre.
– Jūsų laikais mokymo sistema buvo kiek kitokia?
– Buvo įvairių sceninių draudimų, teatrinių ritualų.
Susikeikti scenoje buvo kažkas baisaus. Buvo sakoma, kad jei nepagarbiai elgsiesi su scena, ji tave išspjaus. Nepadoru buvo konfliktuoti scenoje.
Prieš 17 metų Kauno dramos teatre vaidindama Jono Jurašo spektaklyje „Mirtis ir mergelė“ turėjau ištarti keiksmažodį. Kai artėdavo tas epizodas, pradėdavau prakaituoti. Dabar susikeikti vaidinant yra normalu. Na, jei to keiksmažodžio reikia, aš nieko prieš jį pavartoti.
Anais laikais žengti į sceną su batais buvo didžiulis nusižengimas, o dabar atėjusi į teatrą matau, kaip jauni kolegos purvinais batais iš gatvės tiesiu taikymu eina per paklotus scenoje kilimus.
Jeigu dabar jaunimui dėl to papriekaištautum, į tave pasižiūrėtų kaip į iškaseną.
Galima juos suprasti. Dabar jie nori visko greitai, nori viską aprėpti vienu metu, todėl apie subtilumus nėra kada galvoti.
Vyresnioji karta neturėtų susipriešinti su jaunimu. Manau, juos auklėti praeityje veiksmingais būdais yra beviltiška. Vienintelis būdas – ieškoti kelių į jų širdį.
Teatras visada egzistuos ir bet kokiu atveju grįš ne prie internetinio klavišų maigymo, bet prie gyvos širdies, gyvų akių, perskaitytų knygų.
– Studentai, jauni aktoriai skundžiasi, kad dėl dėstymo sistemos tenka kreiptis į psichologus ar psichoterapeutus.
– Manau, akademijoje turėtų būti teikiama psichologinė pagalba. Šiai profesijai reikia jautrumo. Natūralu, kad į aktorinį stoja jautresni žmonės. Tai gerai, nes scenoje nereikia netašytų, šaltų aktorių.
Taip pat labai svarbu žmonių būseną tirti dar per stojamuosius. Vertinimo komisijoje turėtų būti psichologas, kuris įžvelgtų jauno žmogaus perspektyvas ir emocinę būseną.
– Ar jūsų laikais būsimi aktoriai turėdavo rimtų psichologinių bėdų?
– Nežinau, mažai bendraudavau su bendrakursiais, daug mokiausi. Kiek prisimenu, jei dėstytoja pajusdavo, kad perlenkė lazdą, po kiek laiko pasikviesdavo, nuglostydavo kaip mama ir nuramindavo: „Vaikeli, tau viskas gerai, tik ieškau būdų, kaip efektyviau padėti.“ Tai numalšindavo sunkumą.
– Gal dabartiniams studentams palengvėtų žinant, kad legendinis Panevėžio teatro režisierius Juozas Miltinis ypač aštriai elgdavosi tiek su studentais, tiek su patyrusiais aktoriais?
– Aš net nesapnavau, kad J.Miltinis galėjo daryti tokius eksperimentus su žmonėmis. Aktorė Eleonora Koriznaitė jaunystėje ne kartą susidūrė su J.Miltinio psichologiniais žaidimais.
Įstojusi į J.Miltinio teatro studiją Eleonora jautėsi lyg ant sparnų. Kitą dieną nuėjusi į teatrą pamatė, kad jos pavardės nėra priimtųjų sąraše. Verkė visą savaitę.
Po kurio laiko režisierius Vaclovas Blėdis paklausė E.Koriznaitės mamos, kodėl dukra nelanko studijos. Apsidžiaugusi Eleonora nulėkė į studiją ir patyrė šoką. J.Miltinis visiems skirstė vaidmenis, bendravo, o jos nė nepastebėjo. Ir taip visą savaitę.
Grįžusi namo vėl puolė į ašaras. V.Blėdis ją ragino eiti į studiją, bet kas iš to? Ji vėl buvo nematoma. Ir štai vieną dieną J.Miltinis praregėjo: „O, Koriznaite, kur buvai, ko nesilankai?“
Režisieriaus triukai buvo žiaurūs. Ne visi juos ištverdavo, bet Panevėžio teatras buvo galingas, iš visos tuometės Sovietų Sąjungos važiuodavo žmonės žiūrėti spektaklių.
Aktorius Enrikas Kačinskas yra pasakojęs, kaip J.Miltinis jį privertė nusikirpti plaukus. (Iš dabartinio studento to niekas nedrįstų reikalauti.)
Tuo metu buvo ilgaplaukių mada. J.Miltinis sutiko E.Kačinską koridoriuje ir liepė pasitrumpinti plaukus. Aktorius bandė aiškinti, kad jam ilgų plaukų reikia spektakliams.
Režisierius mestelėjo, kad nieko tokio – yra perukų. Enrikas sugalvojo atkeršyti J.Miltiniui. Nusiskuto plikai. Atėjęs į teatrą piktdžiugiškai paklausė J.Miltinio, ar gerai atrodo.
Šis suvokdamas, kad perlenkta lazda, pasakė: „O, kitas žmogus.“ E.Kačinskas stovėdamas plika galva suprato pamoką – niekada nekovok su Mokytoju. J.Miltinis teisus būdavo visada.
Kiekvieną savaitę teatre vykdavo kalbos pamokos ir aktoriai privalėdavo po naują eilėraštį išmokti. Vienas aktorius į kalbos pamoką atvyko tiesiai iš močiutės laidotuvių ir padeklamavo seną eilėraštį.
J.Miltinis įsiuto. Nelaimėlis paaiškino buvęs močiutės laidotuvėse, todėl nespėjęs naujo eilėraščio išmokti. J.Miltinis pasakė: „Močiutė tik apsidžiaugtų, kad išmokai naują eilėraštį.“
Režisierius kalė į galvą studentams ir aktoriams, kad nėra tokio dalyko kaip „negaliu, neturiu laiko, per sunku, sutrukdė“.
– Dabar jauni žmonės kitaip vertina save, pedagogus, žinias, aplinką, darbą. Ar gali būti, kad dėstytojai su studentais nesusikalba, nes pastarieji daugiausia laiko praleidžia interneto erdvėje, mažai skaito knygų?
– Sėdėjimas prie kompiuterio, bendravimas su menamais žmonėmis, nevaikščiojimas į teatrą būsimam aktoriui neleis pajusti profesinės pilnatvės.
Neseniai su vyru Pauliumi (P.Kovas – derybų konsultantas, buriuotojas, buvęs LNK televizijos generalinis direktorius. – Red.) užėjome į Muzikos ir teatro akademiją, nes būsimos knygos vidiniams viršeliams reikėjo nufotografuoti centrines duris.
Antro aukšto koridoriuje sėdėjo gal dvylika studentų, visi akis buvo įbedę į mobiliuosius telefonus.
– Sakoma, kad dėl aktoriaus profesijos reikia daug aukotis.
– Kaip į tai pažiūrėsi. Gali manyti, kad esi auka, vargšas, kenčiantis, bet gali į tai pažvelgti kaip į išskirtinę duotybę, misiją. Juk į tave ateina pažiūrėti ir tavęs paklausyti šimtai žmonių.
Pasakysiu tokį palyginimą. Kalbasi dvi kandys. Viena sako: „Koks blogas gyvenimas. Išskrendu iš spintos ir paaiškėja, kokie baisūs žmonės, jie tik ir taikosi mane nudėti delnais.“
O kita sako: „Koks gražus gyvenimas. Tik išskrendu iš spintos ir visi pradeda man ploti, jiems taip patinka mano skrydžiai.“ Vadinasi, daugelyje situacijų viskas priklauso nuo požiūrio.
– Akademijos sienos jums padėjo atsikratyti kompleksų ar jų prilipdė dar daugiau?
– Į studijas atsivežiau pilną krepšelį kompleksų. Juokdavausi ranka užsidengusi burną, nes mokykloje tyčiodavosi iš mano atsikišusių dantų.
Vienas net pasakė: „Tu tuos atsikišusius dantis į lentyną pasidėk.“ 178 cm ūgis tais laikais buvo mano prakeiksmas, nuolat susikūprinusi stovėjau. O dar žemaičių kalba, iš kurios ištisai šaipydavosi.
Ypač blogai buvo tai, kad stipriai pervaidindavau. Tikro bizūno reikėjo tam iš manęs išmušti. Buvau laiminga, kai ketvirtame kurse profesorė Irena Vaišytė pasakė, kad pagaliau nusimečiau visas kaukes.
– Kaip pavykdavo studijų metais pailsėti?
– Nemokėjau ilsėtis. Būdavau taip pervargusi, kad man nuolatos iš nosies bėgo kraujas.
Galvodavau, kaip man tai nuslėpti, nenorėjau, kad kas matytų mano silpnumą ir, neduok Dieve, išmestų iš studijų.
Ne kartą nosį esu teatriniais klijais ištepusi, kad nebėgtų kraujas.
Man buvo gėda parodyti, kad esu pervargusi, kad miegu po dvi valandas, kad prasidėjusi mažakraujystė.
Prisiminimų galia
Studijų metų prisiminimai N.Narmontaitę sujaudino iki sielos gelmių. Baigiantis interviu įvyko keistas dalykas – aktorei iš nosies pasipylė kraujas.
N.Narmontaitė tai pavadino mistišku reiškiniu ir nusistebėjo, kokia stipri gali būti prisiminimų galia.
Aktorė sakė, kad pastarąjį kartą kraujas iš nosies bėgo studijų metais. Nuo to laiko jau praėjo 35 metai.
