Namų duris žurnalistams atvėręs V.Garastas išdidžiai rodė trofėjų pilną kambarį, jo žmona Irena – ant sienų išdidžiai iškabintas vaikų ir anūkų nuotraukas. Sutuoktinį moteris namuose matydavo retai, todėl visus keturis namų kampus laikė viena.
„Vaikai, pamatę skrendantį lėktuvą, visada klausė: „Ar čia tėtis grįžta?“ – prisiminė ponia Irena.
Vis dėlto širdį glosto vyro žodžiai, kad laimingos šeimos garantas buvo jos kantrybė.
V.Garastas, išugdęs Arvydą Sabonį, Valdemarą Chomičių, Sergejų Jovaišą, Rimą Kurtinaitį ir daugelį kitų garsiausių visų laikų krepšininkų, atskleis ir ne vieną krepšinio užkulisių paslaptį. Kaip jis mokė aukštaūgius sportininkus nepasiduoti gerbėjų pagundoms ir gynė juos, kai kas nors baksnojo pirštu, esą lietuvių krepšininkai – tikrų tikriausi komersantai.
„Taip, iš tolimų kelionių jie parsiveždavo džinsų, magnetofonų, kompiuterių, bet koks gi tai nusikaltimas. Visada sakiau: ko lyginat magnetofoną su skraidančiąja lėkšte. Jie buvo mūsų šalį garsinusios žvaigždės, todėl tokios smulkmenos jiems tikrai turėjo būti atleidžiamos“, – laidoje „Gyvenimas“ atviravo V.Garastas.
Trenerio tikslas turėti ne tik šaltus nervus, bet ir geležinę kantrybę, išmanyti psichologiją, – įsitikinęs krepšinio strategas, kuris tiek salėje, tiek už jos ribų buvo atsidūręs ne vienoje sudėtingoje situacijoje. Visais krepšininkais jis rūpinosi tarsi savo vaikais – žinojo jų paslaptis, barė, guodė, patarė, šventė drauge.
Vlado žmona Irena su vyro aistra krepšiniui niekada nekonkuravo – juk juodu taip pat suvedė sportas, todėl moteris sutuoktinį visada stengėsi palaikyti. Gal tik tikėjosi, kad, prieš ketverius metus jam pasitraukus atokiau nuo didžiojo sporto, atsiras daugiau laiko tik jiedviem, bet... klydo.
