Dviejų vaikų motina S.Gedrimaitė praeityje patirtą populiarumą prisimena su šypsena. Lietuviškąja Grace Kelly vadinta buvusi TV diktorė jau aštuonerius metus narplioja politikos aktualijas ir laidoje „Seimo savaitė“ stengiasi žmonėms suprantamai papasakoti apie naujus įstatymus.
Saulė prasitarė, kad į Seimą ateinantys žmonės, socialinių tinklų vartotojai ją atpažįsta ir teiraujasi, kada laida „Seimo savaitė“ bus rodoma per LRT televiziją.
„Aiškinu, kad jau aštuonerius metus nedirbu televizijoje, bet žmonėms atrodo, kad visai neseniai mane matė per televizorių.
Dar nenublukęs praeities atspaudas“, – pasakojo žurnalistė, kurios rengiamą politinę laidą galima pažiūrėti per kabelinę televiziją arba Seimo interneto svetainėje.
Jeigu ne laimėtas diktorių konkursas, Palangoje gimusi ir augusi Saulė nebūtų tapusi žurnaliste ir gal net neaptsigyvenusi Vilniuje. Baigusi mokyklą ji troško vykti į Klaipėdą ir tapti choreografe.
Mokydamasi paskutinėje klasėje S.Gedrimaitė ryžosi išbandyti laimę radijo bei televizijos diktorių konkurse ir susirungė su 800 konkurentų. Didžiulis konkursas tuomet nieko nestebino, nes diktoriaus profesija populiarumu prilygo aktorystei.
Žiūrovės mėgdžiojo ekrano gražuolių manieras ir įvaizdį, o jų vyrai geidulingai svilino akis į televizorių, svajodami, kad žmonos bent šiek tiek primintų elegantiškas diktores.
„Amo netekau išvydusi Stasę Stankevičienę. Ji buvo su nepakartojama šukuosena, – prisiminė S.Gedrimaitė. – Kokia ji buvo graži. Puoliau į paniką, ėmiau save kaltinti, kam važiavau į Vilnių. Maniau, kad kvailystė tikėtis atsidurti šalia tokių žvaigždžių. Atrodė, apsijuoksiu, ir viskas.“
Saulė pateko į antrąjį turą, kuriame buvo tik dešimt geriausių kandidatų. Visi buvo nugrimuoti, sušukuoti ir prieš filmavimo kameras turėjo paskaityti eilėraštį, prozos ištrauką ir informacinį tekstą. Vėliau reikėjo išsitraukti po lapelį. Ant Saulės lapelio buvo parašyta „Siena“.
Tuomet ekspromtu su tuo žodžiu reikėjo sugalvoti pasakojimą. S.Gedrimaitė ėmė pasakoti apie dvasinę susvetimėjimo sieną tarp žmonių ir komisijai tai padarė įspūdį. Ji ir dar trys konkursantai buvo atrinkti į radiją, du žmonės pateko į televiziją.
„Televizijos bijojau. Nekoks jausmas stovėti priešais prožektorius ir išrikiuotas kameras“, – prisiminė S.Gedrimaitė.
Laimėjus konkursą Saulei teko pamiršti choreografiją ir pagalvoti apie kitokią specialybę. Pasirinko žurnalistiką, juolab kad mokykloje neblogai rašė rašinius.
Radijuje S.Gedrimaitė dirbo penkerius metus, paskui buvo pakviesta į televiziją. Taip ji atsidūrė šalia žavių diktorių.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas tapus televizijos diktore?
– Džiaugiuosi, kad pirmiausia apšilau radijuje. Ten išmokau taisyklingai kalbėti, santūrumo, pagarbos žiūrovui, išlaikyti vidinę ramybę, nors esu emocinga ir linkusi kalbėti greitakalbe.
Prieš pereidama į televiziją nerimavau. Mačiau, kaip žmonės apkalba diktores: kaip apsirengusios, pasidažiusios, susišukavusios. Baiminausi, kad ir mane narstys.
Televizijoje iškart pradėjo formuoti įvaizdį. Pasakė, kad ilgus banguotus plaukus reikia nukirpti ir ištiesinti.
Šiais laikais atrodo, kad viskas taip ir turi būti, bet tada buvo daug išgąsčio – tave taip sušukuoja ir nugrimuoja, kad savęs nepažįsti. Ilgainiui pripratau.
Visi aptarinėjo. Vienas kaimynas aiškindavo, kad gražiau atrodau palaidais plaukais, kitas – susuktais į kuodą.
Ir viešumoje žmonės atpažindavo. Būdavo nejauku, kai užbėgi į parduotuvę kasdieniškai apsirengusi, o tave kritiškai nužiūri nuo galvos iki kojų. Nelengva, kai negali natūraliai atrodyti, kai esi priversta visada demonstruoti sukurtą įvaizdį.
– Ar dėl vakarinio darbo nenukentėjo šeiminis gyvenimas?
– Namiškiai niekada nepriekaištavo, nors mūsų šeimoje viskas buvo priešingai nei kitur. Kai didžioji dalis moterų vakarop eidavo namo, aš traukdavau į darbą. Vaikus prižiūrėti padėjo mano ir vyro tėvai. Kitu atveju gal būčiau negalėjusi dirbti tokio darbo.
– Vadinasi, sūnus ir dukra niekada nesiskundė, kad prieš miegą retai skaitėte pasakas?
– Jiems buvo natūralu, kad vakarais mamos nėra namuose ir kad norint ją pamatyti reikia įjungti televizorių. Kurį laiką vaikams netgi atrodė, kad visos mamos turi dirbti televizijoje. Kartą sūnus nustebęs pasakė, kad kažkodėl jo draugo Lauryno mama nedirba televizijoje.
– Ar prisimenate kokių nors kuriozų iš darbo televizijoje laikų?
– Visko yra buvę. Kartą studijoje pastatė naują dekoraciją, operatorius ją dar tvirtino, bet staiga pasigirdo: „Eteris!“ Ir atsidūrėme eteryje.
Operatorius skubėdamas grįžti prie kameros užkliudė dekoraciją ir ši pradėjo svirti ant manęs. Operatorius įsitempęs iš visų jėgų laikė dekoraciją, kad ši neužvirstų.
Jaučiau, kad už nugaros vyksta kažkas negero, bet toliau skaičiau tekstą. Po to televizijoje buvo kilęs skandalas.
– Visos diktorės buvote skirtingos, tad tikriausiai kiekviena turėjote savą pulką gerbėjų? Sulaukdavote dovanų?
– Sulaukdavau žiūrovų laiškų. Vienas gerbėjas rašė žinantis, kad esu ištekėjusi, bet lauksiąs tiek, kiek reikės. Tad nežinau, ar dar laukia. (Juokiasi.)
– Vyrui teko pakovoti su konkurentais, kol užkariavo jūsų ranką ir širdį?
– Mes susituokėme, kai dar buvau radijo diktorė. Buvau 21 metų žurnalistikos studentė. Būsimas vyras buvo kurso draugės brolis. Jo sesers dėka ir susipažinome, o po pusmečio atšokome vestuves. Tad mano vyrui neteko kovoti su konkurentais.
– Jūs iš diktorių buvote paskutinė. Kas tuomet?
– Kai panaikino diktorių etatus, paprašiau, kad leistų padirbėti pagal specialybę. Atėjau į Žinių tarnybą, dirbau reportere, taip pat vedžiau vakaro žinias. Tai buvo septynerių metų intensyvus darbo etapas, kuris gyvenime išėjo į naudą.
Iš pradžių rengiau reportažus kultūros temomis – aplankiau visus spektaklius.
LRT buvau išdirbusi 19 metų, kai pasiūlė Seime rengti laidą apie priimamus įstatymus. Jau buvau pavargusi nuo didžiulio tempo ir krūvio Žinių tarnyboje. Be to, norėjosi naujovių.
Naujoje veikloje mačiau prasmę, nes neretai žmonės, kad ir koks būtų susitikimas, visada užveda kalbą apie politiką. Mačiau, kad žmonės nelabai išmano įstatymus ir prikuria įvairių mitų.
Seime dirbame su operatoriumi ir montuotoju. Per savaitę parengiame pusvalandžio laidą. Viską reikia pateikti objektyviai, tad stengiuosi, kad ir valdantieji, ir opozicija turėtų galimybę kalbėti.
– Kaip pasikeitė asmeninis gyvenimas pasitraukus iš LRT televizijos?
– Dabar vakarai yra laisvi. Pradėjau dažnai lankytis Operos ir baleto teatre, filharmonijoje. Ėmiau daugiau sportuoti, kurį laiką lankiau baleto pamokas. Dažniau išsiruošiu į kokią nors kelionę. Smagu sulaukus ilgesnio savaitgalio aplankyti kokį nors Europos kampelį ir įkvėpti gaivaus oro.
– Tikriausiai ir šeimos nariai su džiaugsmu prisiderino prie pasikeitusio jūsų darbo grafiko?
– Jie visi patenkinti. Galėčiau daugiau dėmesio skirti vaikams, bet jau tarsi ir nereikia. Vaikai užaugo, turi savo užsiėmimų. Taip tas gyvenimas ir bėga.
