Nepavydėkime Ukrainai „Eurovizijos“

Prieš savaitę „Euroviziją“ laimėjusi ukrainietė Džamala užkopė į viršūnę, apie kurią svajoja kasmet rekordiniais skaičiais šį konkursą žiūrintys lietuviai. Tačiau pavydėti šios pergalės Ukrainai tikrai nereikia.

Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

May 21, 2016, 12:00 PM, atnaujinta May 24, 2017, 8:42 PM

Viena vertus, apie Krymo totorių istorinę tragediją (ir, kaip dabar vis ryškiau išlenda, ne tik apie tai) kūrinyje „1944“ uždainavusi atlikėja savo šaliai atnešė ne tik pergalės džiaugsmą.

Eurovizija“ ir antraštės didžiausiuose pasaulio dienraščiuose bei televizijos kanaluose ukrainiečiams suteikė progą priminti apie Krymo aneksiją ir nykią padėtį Donbase – tai, ką pabėgėlių reikalų išvarginta Europa jau buvo beprimirštanti.

Kita vertus, laimėta teisė kitais metais rengti „Euroviziją“ yra ir ekstravagantiškas iššūkis, kuris net ir pačioje Ukrainoje bus vertinamas dviprasmiškai.

Pernai Ukraina praleido šį konkursą – kaip viena priežasčių buvo minima prasta finansinė šalies padėtis, bet ji – labiau formali.

Šįmet Ukrainos pasirodymui, kaip šią savaitę tvirtino dainininkės prodiuseris, buvo išleista apie 108 tūkst. eurų – neskaičiuojant panašaus dydžio starto mokesčio. Atrodo daug, bet Ukrainai, kuri anksčiau mėgdavo priblokšti užmojais, brangiais „euroviziniais“ šou ir reklamos kampanijomis, tai labai kukli suma.

Tokia, kokią ukrainiečiai „Eurovizijai“ tikriausiai būtų radę ir prieš metus, bet tada buvo svarbiau parodyti – šalis kariauja ir šitie dainų karnavalai tokiomis aplinkybėmis tikrai mažiausiai rūpi.

Šįmet pasielgta kitaip, ir tai nemenkas šalies laimėjimas. Kai laimi „Euroviziją“, o visi aplink kalba, kad Europai nuo tos didelės scenos papasakojai apie Krymo aneksiją, – tai ėjimas žirgu, dėl kurio, nereikia stebėtis, taip smarkiai širstama Rusijos politikos ir žiniasklaidos sluoksniuose.

Kai Ukraina finale nukerta Rusiją – tai jau ne vien muzikinė pergalė, bet ir simbolis, kuris rodo tam tikrą Europos požiūrį. Tebūnie tik komisijų, nes žiūrovai vis tiek į viršų kėlė rusą Sergejų Lazarevą, bet taisyklės yra taisyklės – ir eidama į konkursą Rusija sutiko pagal jas žaisti.

Kita vertus, kaip įdomiai pastebėjo rusų dainininko Dimos Bilano prodiuserė Jana Rudkovskaja, rusai patys kalti. Ne, ne dėl Krymo – to ji tikriausiai nedrįstų ištarti. Kalba – apie komisijas, kurios dešimtyse šalių negailestingai stūmė S.Lazarevą žemyn.

Visi puikiai supranta – ne tik todėl, kad jo daina dvelkia aštuonerių metų senumo graikiškais kūriniais, o šou iš esmės yra patobulinta pernykščio laimėtojo idėja (visa tai tiesa). S.Lazarevas – neabejotinai talentingas artistas, vertas kiek daugiau nei lentelės dugnas, į kurį jį nugrūdo ne vienos šalies komisija.

Tačiau Rusijos komisija lygiai taip pat žemyn nustūmė Džamalą – operos solistės diplomą turinčią moterį, apie kurią galima kalbėti ką tik nori, tik ne tai, kad „Eurovizijos“ scenoje jos daina buvo nuobodi, o atlikimas – neįtikinamas. Tai tiesiog būtų netiesa. Kitaip tariant, rusai patys elgėsi taip, kaip nenorėjo, kad kiti elgtųsi su jais.

Todėl Ukraina dabar triumfuoja, nors Džamala tikriausiai šiek tiek meluoja pati sau, tvirtindama, kad jos pergalė buvo „šimtu procentų muzikinė, o ne politinė“. Jei Ukrainoje viskas būtų gerai, dėl tos pergalės visaip galėjo būti.

Dabartinėmis aplinkybėmis tokios didelę prasmę nešančios raudos nugalėti negalėjo niekas – tai tiesiog būtų kiek nelogiška.

Todėl niekas, išskyrus Rusiją, jokių priekaištų ir nereiškia – Donatas Montvydas irgi, nors dėl jo ir šiaip nėra ko skųstis, nes pasirodymas buvo vienas geriausių per Lietuvos istoriją ir galbūt vertas net aukštesnės vietos nei devintoji.

Žiūrovai ir komisijos tikrai atkreipė dėmesį į Džamalos dainos kontekstą ir dabartinę Ukrainos ir Rusijos santykių dramą. Kitaip ir negalėjo būti. Ukraina neišsiuntė šios dainos atsitiktinai ir puikiai žinojo, ką daro.

Po „Eurovizijos“ šalies prezidentas Petro Porošenka net leptelėjo, kad kūrinio tikrasis pavadinimas buvo „Mūsų Krymas“, o tai jau kiek neatsargu, turint omenyje, jog „Eurovizijoje“ griežtai draudžiamos politinės temos.

Bet tai jau praeitis, o dabar Ukraina turi ruoštis rengti „Euroviziją“. Nors, kaip taikliai pastebėjo Džamala, ji norėtų, kad tos pergalę lėmusios dainos apskritai nebūtų – kaip ir ją įkvėpusių Josifo Stalino žiaurumų ar, skaitykite tarp eilučių, Krymo aneksijos.

Reikia tai suprasti – Ukraina mielai dešimt pergalių „Eurovizijoje“ iškeistų į tai, kad Kryme neplevėsuotų Rusijos vėliavos, o Donbase nebūtų užvirusi ta sunkiai išsrėbiama košė.

Yra, kaip yra, tad dabar Ukrainai belieka „Euroviziją“ išnaudoti visais įmanomais būdais – pirmiausia surengiant tikrai gerą konkursą ir siunčiant pasauliui žinią apie valstybę, kuriai galima svarbų projektą patikėti net ir tokiomis sudėtingomis sąlygomis.

Kol kas optimizmo – per akis, internautai linksminasi, kurdami paveiksliukus, kuriuose po Ukrainos vėliava papuoštu 2017-ųjų „Eurovizijos“ logotipu puikuojasi Jaltos pavadinimas.

Surengti „Euroviziją“ pretenduoja penki Ukrainos miestai (nors visi puikiai supranta, kad geriausia būtų tai daryti Kijeve ir pasinaudoti proga priminti čia dar neseniai vykusias kovas), bet didieji klausimai pasipils, kai ateis laikas užsiimti darbais.

„Eurovizijai“ gali prireikti keliolikos milijonų eurų, o tai problemų kamuojamoje Ukrainoje gali patikti ne visiems – kaip ne visiems patiktų ir kur kas mažiau bėdų turinčioje Lietuvoje, bet tai jau kita tema.

Ukrainiečiai nusiplėš paskutinius marškinius, bet „Euroviziją“ surengs – tuo galite neabejoti. Tačiau šiandien jiems labiau rūpi visai kiti mūšiai. Ir „Eurovizija“ – tik vienas juose nuaidėjęs šūvis.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.