Architektas ir dainininkas A.Kaušpėdas – tarsi tvirtai balne sėdintis riteris, kuriam sekasi viskas, ko tik imasi, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Jis – Lietuvos laisvės šauklys, kartu su saujele iškiliausių mūsų šalies asmenybių stovėjęs prie Sąjūdžio ištakų.
1990-aisiais – nacionalinės televizijos direktorius, vadovavęs jai bene sunkiausiu metu, kai pastatas buvo užgrobtas okupantų ir teko transliuoti iš kitų miestų.
Dabar A.Kaušpėdas – vienas žinomiausių Lietuvos architektų. O neseniai atsisveikinimo koncertą surengusi jo vadovaujama kultinė grupė „Antis“ į koncertus sutraukdavo tūkstančius gerbėjų.
Algirdas LRT televizijos laidos „Gyvenimas“ kūrėjams sakė, kad sunkių išbandymų likimas nepagailėjo ir jam.
A.Kaušpėdas žavi nepaprasta vidine laisve, leidžiančia jam kurti, ką nori, kalbėti tai, ką iš tikrųjų mano, ir gyventi turiningai, o svarbiausia – įdomiai.
„Aš matau pasaulį kaip rojų, ne kaip pragarą. Ir kai man pradeda aiškinti, kad pasaulis yra visiškas pragaras, kančios vieta, aš tuo netikiu, nors yra labai daug įrodymų, kad iš tiesų taip yra. Čia tikėjimo klausimas – kaip tu į viską žiūri, kuo tiki“, – samprotavo A.Kaušpėdas.
Tokį mąstymą Algirdas paveldėjo iš tėvo, taip pat architekto Vytauto Kaušpėdo. „Tėvo didžiausia pamoka man – gerumas. Jis buvo nepaprastai pozityvus, smalsus, demokratiškas, linksmas, kompanijos žmogus. Galėčiau pasakyti, kad per mažai domėjosi mano auklėjimu, nes visą laiką bendravo su aplinkiniais, gal kartais net pritrūkdavo dėmesio šeimai.
O mama visą gyvenimą klojo bėgius, rūpinosi tėvu, kad jis atrodytų, pasak jos, kaip lėlytė. Mama saugojo mūsų gyvenimo tvarumą. Būtent ji tikrindavo mano pamokas, pažymių knygelę – jeigu joje būdavo per daug dvejetų, tada siųsdavo pas tėvą“, – pasakojo A.Kaušpėdas, vartydamas storus nuotraukų albumus, kuriuose daugybė vaikystės ir jaunystės atsiminimų, ypač brangūs tėvų atvaizdai.
Ko gero, labiausiai jaunystėje Algirdui įsirėžė muzika, kuri nuolat skambėjo namuose. Tais laikais žmonės mokėjo linksmintis – draugai eidavo vieni pas kitus į svečius ir dainuodavo.
„Dabar jau niekas taip nesilinksmina“, – liūdnai šypsojosi architektas, iš tėvų ir jų draugų išmokęs per 200 dainų.
Mokykla būsimam architektui paliko slogų prisiminimą. Mokytojai nesuprato paauglio troškimo kurti. Visi jo sąsiuviniai būdavo pripaišyti tvirtovių, fantastinių ginklų, lėktuvų. O po pamokų sandėliuke įsirengęs dirbtuves Algirdas drožinėdavo skulptūras, kaukes, konstruodavo įvairias formas, tačiau ne mažiau jį buvo užbūrusi ir muzika.
„Kai prasidėjo bitlomanija, visi berniukai norėjo lipti ant scenos, groti savo arba „bitlų“ dainas. Aš buvau ne išimtis. Svajonė išsipildė – su mokyklos draugais sukūrėme grupę „Kriviai“, grojome šokių vakarėliuose. Mums tai buvo taip svarbu, taip didvyriška, toks išsipildymas, kad net sunku palyginti, kaip tada buvo stipru“, – prisiminimais dalijosi „Anties“ įkūrėjas.
Jau tuomet Algirdo širdyje grūmėsi meilė muzikai ir vaizduojamajam menui. Tąkart nugalėjo architektūra. Sekdamas tėvo pėdomis jaunuolis įstojo į tuometį Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Baigęs gavo paskyrimą į Kauną. Muzika kuriam laikui pritilo.
„Aš pradėjau dirbti Miestų statybos projektavimo institute Kaune. Patekau į skyrių, kuris projektavo ligonines, – teko suprojektuoti penkias ligonines Kaune, Šilalėje, Radviliškyje. Man nusibodo tas darbas – labai nekūrybinis. 1984 metais, kai jau galėjau, tariau: „Įgriso.“
Atsirado noras reikštis kaip asmenybei, kurti muziką, nes jau gana buvo monotoniško, į rėmus įstatyto braižytojo gyvenimo“, – pasakojo architektas.
Būtent tada, ko gero, A.Kaušpėdo gyvenime įvyko vienas pirmųjų lūžių, kai nepabūgo visko kardinaliai pakeisti: atsisakęs stabilaus projektuotojo darbo stačia galva nėrė į naujus nuotykius. Tapęs Kauno architektų sąjungos atsakinguoju sekretoriumi jis nupirko pianiną, dar kelis instrumentus ir su bendraminčiais ėmė muzikuoti. Tai buvo naujos eros pradžia.
„Antis“ buvo ne sąmoningas ilgalaikis projektas, o vienadienis naujametis pokštas. Tik tas pokštas pasirodė toks įdomus, kad išsirutuliojo į ilgą nuotykį“, – juokėsi Algirdas.
Savo dainose miesčioniškumą ir sovietinį režimą pašiepianti grupė tapo Sąjūdžio šaukle. Lengva nebuvo – A.Kaušpėdas žinojo, kad visų jų koncertų, pokalbių įrašai kaupiami KGB ir laukia dienos, kol bus panaudoti.
Tai muzikantų neatgrasė. Priešingai, Algirdas tapo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu ir daug prisidėjo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Vis dėlto prisiimti nuopelnų jis nemėgsta.
„Galima vaidinti didvyrį, sakyti, kad priėmiau gyvenime reikšmingą sprendimą – tapau sąjūdininku, – artistiškai išpūtęs krūtinę kalbėjo A.Kaušpėdas. – Bet visi jais tapo. Visi Lietuvos žmonės tapo laisvi savyje.
Tas vidinis apsisprendimas, išėjimas į aikštes, dalyvavimas didžiuliuose mitinguose buvo visuotinis. O kas ten scenoje ar prie scenos – koks skirtumas.“
Laikotarpis buvo nuostabus. „Anties“ dainas kartu su A.Kaušpėdu traukė visa Lietuva. Ore tvyrojo nenusakoma didelių permainų nuojauta, o namuose grįžusio iš koncertų, mitingų ar susitikimų Algirdo laukė šeima.
Juodu su Audrone susipažino studijuodami tame pačiame kurse. Po kelerių metų draugystės pora susituokė, vėliau susilaukė dviejų dukterų.
Atrodytų, A.Kaušpėdo gyvenime viskas slysta kaip per sviestą. Ko tik imasi, pasiseka – gyvenk ir džiaukis. Vis dėlto taip gali manyti tik jo nepažįstantys žmonės. Skaudžių kirčių likimas garsiam vyrui nepagailėjo. Prieš keletą metų jis į paskutinę kelionę palydėjo jaunėlę dukrą Algę. O kas gali būti skaudžiau nei laidoti savo vaiką?
„Tai mano pasirinkimas, ar gyventi ta nelaime, ar bandyti palikti tai praeityje. Nesu šimtu procentų laimingas žmogus, bet stengiuosi būti“, – atsiduso vyras.
Nelengvas buvo ir Algirdo sprendimas nutraukti santuoką su žmona Audrone. Aplinkiniams atrodė nesuprantama, kad po dvidešimties bendro gyvenimo metų visų kone idealia laikoma pora atsidūrė ant skyrybų slenksčio, – juk giminių krašte Lietuvoje nuslėpti ką nors beveik neįmanoma. Tik kalbų apie A.Kaušpėdo nuotykius niekada nebuvo girdėti.
„Simpatiškų moterų, mielų šypsenų, užuominų mano gyvenime netrūko. Gal pasisekė, kad nebuvau daug žadantis jaunikis – niekada nieko nežadėjau, nes pirmą kartą vedžiau 22 metų. Tokio amžiaus žmogus – vaikas, kuris dar nieko nesuvokia.
Kuo toliau gyveni, tuo labiau gyvenimas atsiveria, tampi sąmoningesnis, norisi gyventi aktyviau, būti savo gyvenimo šeimininku. Tam reikia tinkamo partnerio.
Tik dabar suprantu, kad viskas susidėliojo ne veltui. Gyvenimas negali būti visą laiką tas pats filmas. Jis turi plėtotis, kartais – per dramą, kartais – per labai skaudžius dalykus, bet tai yra mūsų gyvenimas“, – kalbėjo skyrybas patyręs vyras.
Sugriauti ankstesnio gyvenimo A.Kaušpėdas nepabūgo dėl penkeriais metais jaunesnės architektės Vilijos Ulozaitės, apie kurią kalbėdamas tiesiog nušvinta.
„Vilija – mano antroji pusė. Tai supratau vos susipažinęs. Vis dėlto prireikė laiko, kol apsisprendėme būti kartu. Abu esame kilę iš tokių šeimų, kuriose nebuvo skyrybų, tad mūsų artimiesiems tai buvo košmaras.
Kita vertus, tai ir tapsmo klausimas – ar išdrįsi tapti tuo, kas norėtum būti? Ar gali drįsti gyventi su moterimi, kuri tau atrodo kaip šventė, kuri tave papildo, kurią tu taip pat papildai ir su kuria norisi būti kartu?
Man patinka dviese. Yra žmonių, kuriems patinka būti vieniems. Net šeimų yra, kurios gyvena kartu, bet yra po vieną. Šiek tiek panašiai buvo ir mano pirmoje šeimoje.
Užtat dabar gyvenu su moterimi, kuri man yra šventė“, – gražių žodžių mylimajai negailėjo A.Kaušpėdas.
Grupė „Antis“ susibūrė 1984-aisiais. 1990-aisiais kolektyvas iširo, tačiau kelis sykius buvo grįžęs į sceną dėl išskirtinių koncertų.
2007-aisiais „Antis“ atnaujino nuolatinę muzikinę veiklą.
Šių metų liepos 5-ąją Trakų pilyje grupė surengė įspūdingą atsisveikinimo koncertą.
„Norisi, kad grupės istorija baigtųsi pergalingai, o ne kažkur patvory, subomžėjus, nukritus iki neestetiško muzikavimo“, – prieš koncertą sakė A.Kaušpėdas. Parengė Milda Augulytė
