Anekdotų karaliaus titulą pelnęs humoristas R.Šilanskas linksmas istorijas gali pasakoti be perstojo. Vyras, kurį humoras lydi nuo pat mažens, žino daugybę anekdotų ir nuotaikingų istorijų.
Tačiau anekdotus linksmuolis vieną po kito gali pliekti ir kurdamas ekspromtu.
Išgirdęs bet kokį žodį R.Šilanskas nurodyta tema gali papasakoti ne vieną kvatotis verčiančią istoriją.
Humoristas sakė, jog publikos paprašius ištarti pirmą ant liežuvio galo esantį žodį bene dažniausiai jam tenka išgirsti „meilė“. Apie ją humoristas žino ar akimirksniu sukuria šimtus anekdotų.
Vienas jų sukurtas akimirksniu: Žmona klausia vyro: „Ar tu mane myli?“ Šis atsako: „O ką darau?“
„Mano humoro jausmo šaltinis ir įkvėpėjas yra pats gyvenimas. Mes patys esame juokingi ir nuolat kuriame arba patenkame į anekdotines situacijas“, – kalbėjo komikas.
Itin didelį linksmų istorijų bagažą vyras susikrovė daugiau nei 200 kartų vestuvėse būdamas piršliu. R.Šilanskas kai kurias iš jų prisimena anekdotų vakarų metu ir pasakoja publikai.
Ilgiausiai anekdotus ir kitas linksmas istorijas humoristas pasakojo kompanijai, su kuria autobusu vyko iš Lietuvos į Estiją. Tai daryti turėjo susilažinęs su draugu.
„Bičiulis netikėjo, kad nenutilsiu visą kelią. Anekdotus važiuodamas pasakojau 7 val. 12 min. Tai – mano asmeninis rekordas. Sunku nebuvo, nes buvo žmonių, kurie juokėsi visą laiką.
Man patinka matyti besijuokiančius žmones. Tuomet jie būna labai gražūs, o ir aš pagaunu azartą juos linksminti pasakodamas anekdotus“, – kalbėjo pašnekovas.
Į klausimą, ar lietuvių humoro jausmas prastas, komikas sakė, jog jis priklauso ne nuo tautybės, o nuo žmogaus.
„Vieni turi humoro jausmą, kiti – nelabai. Jeigu iš salėje esančių šimto žmonių pora nesijuokia, tai nereiškia, kad visa salė neturi humoro jausmo.
Be to, žmonėms patinka skirtingas humoras. Kai kuriems – subtilus ir paslėptas, kitiems – pateiktas atviru tekstu, net kiek vulgarus“, – sakė R.Šilanskas.
Komikas, režisierius ir televizijos laidų vedėjas A.Orlauskas tvirtino, jog jo pasirodymuose taip pat netrūksta ekspromtu kuriamų juokų.
„Jeigu tie patys žiūrovai ateitų į tą patį koncertą ar spektaklį kelis vakarus iš eilės, išvystų, jog pasirodymai skiriasi. Kartais palyginti smarkiai“, – pasakojo kaunietis.
A.Orlausko teigimu, net iš anksto išmoktas tekstas dažnai skamba kitaip. Tai priklauso nuo artistų nuotaikos, nusiteikimo, nuovargio.
Tačiau daugiausia įtakos turi reginį stebinti publika.
Jeigu ji nusiteikusi linksmai, juokiasi, net dalyvauja veiksme, tuomet humoristas scenoje daug improvizuoja.
Tačiau jeigu dauguma salėje sėdinčių žmonių atlikėją stebi akmeniniais veidais ir net nesišypso, kalbasi tarpusavyje, valgo ar siurbčioja alkoholį, improvizacijos būna gerokai mažiau.
„Su kolega aktoriumi Ramūnu Šimukausku vaidindami situacijų spektakliuose ant parašyto teksto „rėmo“ nevengiame dėlioti vis naujų frazių ir posakių.
Kartais tai, ką netikėtai pasako vienas iš mūsų, prajuokina ne tik publiką, bet ir vienas kitą. Yra buvę, kai aš arba Ramūnas pasirodymo metu pradėjome garsiai kvatotis“, – kalbėjo A.Orlauskas.
Humoristas tikino, kad jo galvoje netrūksta nei anekdotų, nei linksmų istorijų. Dauguma jų – iš gyvenimo. Vienos iš jų išgirstos iš artimųjų ar bičiulių, kitos – nutikusios pačiam pokštauti mėgstančiam A.Orlauskui.
„Kartą kaimo ūkinių prekių parduotuvėje su vienu kolega humoristu nutarėme pajuokauti ir paprašėme pardavėjos parduoti mums piltuvą. Kai ji mums jį padavė, pareiškėme, kad jis – vyriškas, o mums reikėtų moteriško.
Pardavėja mums atnešė dar penkis piltuvus, kurie, mūsų teigimu, taip pat buvo vyriški. Ji pakvietė vedėją, ši prekių dokumentuose puolė ieškoti piltuvo „lyties“, – kikeno A.Orlauskas.
Kaunietis prisiminė istoriją apie šiurkščiai su pirkėjais kalbėjusią kioskininkę, kurios A.Orlauskas prašė parduoti rašalo penktai klasei.
Pardavėja ilgai apžiūrinėjo kiekvieną rašalo buteliuką ir niekaip nesuprato, kur parašyta, kokiai klasei skirtas rašalas.
