Legendinis dvylikos serijų režisierės Tatjanos Lioznovos televizijos filmas „Septyniolika pavasario akimirkų“ sukurtas pagal to paties pavadinimo Juliano Semionovo romaną.
Knygą ir scenarijų palaimino pats Jurijus Andropovas – tuometis KGB pirmininkas buvo įsitikinęs, kad privalu išaukštinti sovietinį žvalgą.
Kai būdavo rodomas filmas, visoje Sovietų Sąjungoje gatvės ištuštėdavo – žmonės iš anksto įsitaisydavo prie televizorių, laukė kiekvienos serijos, paskui aptarinėdavo filmą virtuvėse.
Karinės dramos veiksmas vyksta prieš Vokietijos kapituliaciją Antrajame pasauliniame kare – nuo 1945 metų vasario 12 iki kovo 24 dienos.
Pagrindinis herojus – sovietinis žvalgas Maksimas Isajevas, jis – ir štandartenfiureris Maksas Otas fon Štirlicas – gauna svarbią užduotį: išsiaiškinti, kas iš reicho vadovų derasi dėl Vokietijos ir JAV bei Didžiosios Britanijos paliaubų.
Režisierė T.Lioznova, vadinta sovietinio kino geležine ledi, filmui skyrė kelerius savo gyvenimo metus. Žiūrovai tai įvertino: po „Septyniolikos pavasario akimirkų“ ji gavo 12 maišų laiškų ir visus perskaitė.
„Ji – puiki meistrė, fanatiškai atsidavusi savo profesijai, – pasakojo aktorius Leonidas Kuravliovas, filme sukūręs SS oberšturmbanfiurerio Kurto Aismano vaidmenį. – T.Lioznova daug išmokė visus, su kuriais dirbo.
Ji laikėsi geležinės drausmės. Beje, tai jaučiama ir ekrane. Juk filmas „Septyniolika pavasario akimirkų“ – vyriška kino juosta.
Kai T.Lioznova įeidavo į paviljoną, įsivyraudavo tyla – ne mirtina, o kūrybinė.
Atėjo šeimininkė, ir visi žinojo, kad ji iš kiekvieno – nuo pirmojo iki paskutinio kūrybinės grupės nario – pareikalaus visiško atsidavimo. Drausmė – viena svarbių sąlygų, padėjusių filmui pelnyti sėkmę.“
Režisierė dar prieš filmavimą atliko didžiulį parengiamąjį darbą. Ypač sunkiai sekėsi atrinkti pagrindinio vaidmens atlikėją.
T.Lioznova visada garsėjo reiklumu, aktorius savo filmams atrinkdavo neįtikėtinai tiksliai – personažą jie turėjo atitikti 100 procentų.
Pavyzdžiui, J.Semionovas buvo įsitikinęs, kad Štirlicą gali suvaidinti tik Arčilas Gomiašvilis (Ostapas Benderis iš Leonido Gaidajaus „12 kėdžių“).
Režisieriaus asistentai primygtinai siūlė Olegą Striženovą, kalbėta apie Inokentijų Smoktunovskį, Jurijų Solominą.
T.Lioznovai nė vienas jų netiko, be to, tuo metu jie dalyvavo kituose projektuose.
Viačeslavas Tichonovas buvo laisvas. Kai per aktorinius bandymus jis pasirodė nugrimuotas, vilkintis vokišką uniforminį švarką, su priklijuotais Semiono Budiono ūsais, T.Lioznova supyko ir pareikalavo pataisyti pulkininką M.Isajevą.
Kitą kartą grimuotojai padirbėjo iš širdies – V.Tichonovas, režisierės nuomone, pagaliau tapo tikru M.O.fon Štirlicu. Dabar jau sunku įsivaizduoti kitą šio vaidmens atlikėją.
Bet didžiausių keblumų kilo dėl Hainricho Miulerio. Garsūs aktoriai, kuriems siūlyta vaidinti šį nelabai simpatišką žmogų, kategoriškai atsisakė aiškindami tuo, kad nenori ekrane išgarsėti kaip fašistai.
Vsevolodas Sanajevas, į kurį su scenarijumi kreiptasi pirmiausia, apskritai pareiškė: „Jūs išprotėjote! Juk aš komunistų partinės organizacijos sekretorius!“
Leonidui Bronevojui iš pradžių siūlė Adolfo Hitlerio vaidmenį. Kai aktorių nugrimavo, pasirodė, kad jis iš tikrųjų nepaprastai panašus į fiurerį.
Tačiau artisto žmona kategoriškai pasipriešino, kad vyras vaidintų Trečiojo reicho lyderį, – užteks ir SS grupenfiurerio H.Miulerio.
Kaip sakė pats aktorius, A.Hitlerio vaidmens jis atsisakė ne tik dėl žmonos protesto – fiureris scenarijuje pavaizduotas ne taip subtiliai kaip H.Miuleris. Fašistų lyderis „Septyniolikoje pavasario akimirkų“ – nuolatos rėkiantis personažas, beveik karikatūra, o štai H.Miulerio vaidmuo tapo įdomia aktorine užduotimi.
Iki šiol, kai jau 88 metų aktorius eina gatve, iš paskos girdėti: „Žiūrėk, žiūrėk, Miuleris.“ Kai kada jam būna net skaudu: sukūrė daugiau kaip 120 vaidmenų kine ir teatre, o žiūrovams jis – visada Miuleris iš „Septyniolikos pavasario akimirkų“.
Antra vertus, samprotavo aktorius, šaunu, kad turi vaidmenį – vizitinę kortelę.
Beje, tikrasis Heinrichas Mülleris buvo aukštas padžiūvęs brunetas kuprota nosimi. L.Bronevojus tikino – jeigu būtų tai žinojęs iki filmavimo, būtų atsisakęs vaidmens.
Aktorius Olegas Tabakovas, atvirkščiai, pasirodė esąs labai panašus į SS brigadenfiurerį Walterį Schellenbergą.
Kai filmas buvo parodytas per televiziją, aktorius gavo laišką iš Vokietijos – W.Schellenbergo dukterėčia rašė, kad visa jų šeima kaskart žiūri filmą, nes jiems malonu darsyk pamatyti „dėdę Walterį“.
Sovietiniais laikais parinkti aktorių A.Hitlerio vaidmeniui buvo taip pat sudėtinga kaip ir Vladimiro Lenino. T.Lioznova bandė net L.Kuravliovą, bet galiausiai apsistojo ties vokiečių aktoriumi Fritzu Diezu.
Jis tuo metu apskritai buvo sovietinių režisierių gelbėjimosi ratas – nuolatos vaidino A.Hitlerį, kai kiti tokio vaidmens atsisakydavo.
Žiūrovai taip pamėgo serialą „Septyniolika pavasario akimirkų“, kad jo personažai pradėjo gyventi savo gyvenimą: žmonės sukūrė daugybę anekdotų apie saldžiąją porelę – Štirlicą ir Miulerį.
Aktorius apipylė ordinais ir medaliais
Tuomečiam Sovietų Sąjungos ir jos komunistų partijos lyderiui Leonidui Brežnevui serialas irgi padarė įspūdį.
Po peržiūros jis pareikalavo pavaldinių surasti tikrąjį Štirlicą.
Jokie įkalbinėjimai, užuominos, kad Štirlico nėra, kad tai išgalvotas personažas, nepadėjo: L.Brežnevas būtinai norėjo ką nors paskatinti ir įteikti ordiną.
Tuomet tam „vaidmeniui“ pasiūlytas V.Tichonovas. L.Brežnevas buvo patenkintas: Štirlico nerado, užtat su aktoriumi galėjo apsikabinti ir pasibučiuoti.
O 1981 metais ordinais ir medaliais buvo apdovanota visa filmo grupė, V.Tichonovui suteiktas Socialistinio darbo didvyrio vardas, L.Bronevojui už priešo ir fašisto vaidmenį įteiktas Darbo raudonosios vėliavos ordinas.
Parengė Milda Augulytė