Aktorius L. Jarmolnikas apie Krymą: „Galėtų Rusijai padėkoti“

Leonidas Jarmolnikas (62 m.) šią savaitę po daugiau nei 30 metų pertraukos vaikščiojo Vilniaus gatvėmis. Garsus Rusijos kino ir teatro aktorius mūsų šalyje pristatė filmą „Nakties sergėtojai“, kurį režisavo lietuvis Emilis Vėlyvis.

L.Jarmolnikas prisipažino, kad kadaise dėl G.Baikštytės ėjo iš proto.<br>D.Umbraso nuotr.
L.Jarmolnikas prisipažino, kad kadaise dėl G.Baikštytės ėjo iš proto.<br>D.Umbraso nuotr.
„Neįtikėtinai gražu, tvarkinga ir ramu“, – Vilniumi žavėjosi L.Jarmolnikas.<br>T.Bauro nuotr.
„Neįtikėtinai gražu, tvarkinga ir ramu“, – Vilniumi žavėjosi L.Jarmolnikas.<br>T.Bauro nuotr.
L.Jarmolnikas pritaria Krymo aneksijai.<br>T.Bauro nuotr.
L.Jarmolnikas pritaria Krymo aneksijai.<br>T.Bauro nuotr.
Filme „Nakties sergėtojai“ L.Jarmolnikas įkūnijo Rusijos saugumo majorą, kovojantį su vampyrais ir kitais nelabaisiais.
Filme „Nakties sergėtojai“ L.Jarmolnikas įkūnijo Rusijos saugumo majorą, kovojantį su vampyrais ir kitais nelabaisiais.
Filme „Nakties sergėtojai“ L.Jarmolnikas įkūnijo Rusijos saugumo majorą, kovojantį su vampyrais ir kitais nelabaisiais.
Filme „Nakties sergėtojai“ L.Jarmolnikas įkūnijo Rusijos saugumo majorą, kovojantį su vampyrais ir kitais nelabaisiais.
L.Jarmolnikas E.Vėlyvį vadino lietuviškuoju Quentinu Tarantino.<br>D.Umbraso nuotr.
L.Jarmolnikas E.Vėlyvį vadino lietuviškuoju Quentinu Tarantino.<br>D.Umbraso nuotr.
L.Jarmolnikas pritaria Krymo aneksijai.<br>D.Umbraso nuotr.
L.Jarmolnikas pritaria Krymo aneksijai.<br>D.Umbraso nuotr.
L.Jarmolnikas pritaria Krymo aneksijai.<br>D.Umbraso nuotr.
L.Jarmolnikas pritaria Krymo aneksijai.<br>D.Umbraso nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

Ramūnas Zilnys („Lietuvos rytas“)

Sep 4, 2016, 3:03 PM, atnaujinta May 14, 2017, 2:21 AM

Prieš 33 metus L.Jarmolnikas Vilniuje vaidino gestapo karininką. Šįkart jam teko Rusijos saugumo majoro, kovojančio su vampyrais ir kitais nelabaisiais, vaidmuo.

Maskvoje nufilmuota juosta „Nakties sergėtojai“ – šiuolaikiška fantastinė pasaka, kurioje figūruoja ir lietuvių kilmės dainininkės Danos Lokis personažas.

Daugybę gerai įvertintų vaidmenų sukūręs L.Jarmolnikas ne tik įkūnijo plikagalvį kariškį, bet ir padėjo rasti tris milijonus eurų filmui kurti – tapo vienu iš „Nakties sergėtojų“ prodiuserių.

Vyresnės kartos žiūrovams gerai pažįstamas aktorius filme įsijautė į kieto vyruko vaidmenį: nešioja tamsius akinius, šaudo vampyrus automatu, spinduliuoja ironija.

Pokalbiuose jis irgi nevengia sakyti to, kas patinka ne visiems. Aktorius pritaria Krymo aneksijai, karštai apie tai diskutuoja, karingai žiūri į dabartinę Ukrainos valdžią ir mano, kad rytinei šios šalies daliai labiau norisi būti su Rusija.

Su „TV antena“ susitikęs L.Jarmolnikas papasakojo ne tik apie naująjį filmą, bet ir apie savo šeimą, gimtinėje patiriamus iššūkius ir požiūrį į dabartinę padėtį Ukrainoje.

– Lietuvoje nesilankėte daugiau nei 30 metų. Kodėl?

– Tiesiog nebuvo priežasties – filmuotis čia nekviesdavo. Todėl džiaugiuosi, kad susipažinau su Emiliu, kartu sukūrėme filmą ir galėjau atvykti ne kaip turistas.

Emilis – labai talentingas, žinau, kad jo filmai čia populiarūs. Į jo filmus parduodama daug bilietų Lietuvoje, nedidelėje šalyje, tai unikalus atvejis. Mano akimis, jis – lietuviškasis Quentinas Tarantino.

– Jį, beje, čia dažnai taip ir vadina.

– Tikrai? Aš pats taip pagalvojau pamatęs jo filmus. Savo humoru ir ironija jie labai panašūs. Aš labai mėgstu Q.Tarantino.

Pasakysiu štai ką: man daug maloniau būtų vaidinti lietuviškoje E.Vėlyvio juodojoje komedijoje. Kai Emilis pats rūpinasi scenarijumi, kuria idėjas, tai yra tikrasis jis.

Šįkart buvo kitaip – scenarijų rašė kitas žmogus, iš Rusijos. Scenarijus neblogas, bet prie jo reikėjo dirbti ilgiau, kad išeitų tikras E.Vėlyvio filmas.

Ši juosta – ne visai mano žanras. Niekada nesu vaidinęs filme su tiek kompiuterinės grafikos, triukų. Buvo įdomu pabandyti, likau patenkintas.

Vargu ar rytoj vėl vaidinsiu tokiame filme, bet štai E.Vėlyvio filme mielai vaidinčiau. Tokiame, kuris taptų jo vizitine kortele, kaip „Zero“ ar „Už Lietuvą! / Redirected“. Pastarąjį filmą žiūrėjau gal tris ar keturis kartus ir kaskart rasdavau ką nors nauja. Tai neįtikėtinos kokybės ženklas.

– Bet jūs juk žinote, kad E.Vėlyvis negali pasiūlyti didelių honorarų, prie kokių esate pripratęs?

– Taip, manęs tai negąsdina. Esu pakankamai suaugęs žmogus.

Kaip prodiuseriui pinigai man svarbūs, džiaugiuosi, kai pavyksta filmu atidirbti lėšas, investuotas kitų žmonių.

O kaip aktoriui uždarbis mažiau rūpi. Štai netrukus vaidinsiu latvių režisieriaus Jevgenijaus Paškevičiaus filme, kuris nėra komercinis, labiau skirtas kino festivaliams. Man moka simbolinę sumą, bet vaidinsiu, nes man įdomu. Tą patį galiu pasakyti apie Emilį – jei reikės, vaidinsiu už dyką.

– Ar bendraujate su bent vienu žmogumi, su kuriuo prieš 33 metus leidote laiką Vilniuje?

– Telefono numerių nebeturiu, bet džiaugiuosi, kad į premjerą atėjo Gražina Baikštytė. Tai labai jaudinanti akimirka man.

Prieš 34 metus mes kartu vaidinome populiariame filme „Moteris baltais drabužiais“. Mano vaidmuo nebuvo didelis, bet kartu su pagrindinio vaidmens atlikėju Aleksandru Abdulovu rėžėme sparną aplink Gražiną. Ji buvo pati gražiausia aktorė. Mes dėl jos iš proto ėjome.

– Koks įspūdis po tokios pertraukos sugrįžus į Vilnių?

– Neįtikėtinai gražu, tvarkinga ir ramu. Kaip žmogus, kuris vairuoja daugiau nei 40 metų, labai džiaugiuosi, kad čia galima automobiliu pasivažinėti po centrą. Dabar retai taip būna. Viskas padaryta čia gyvenantiems žmonėms, o ne turistams.

Dažnai būnu Jūrmaloje, ten yra panašiai. Maskva – skruzdėlynas, kuris vargina, ten net miegodamas nepailsi, o čia jaučiu ramybę, dėl kurios net smegenys pradeda kitaip veikti. Man atrodo, čia daugiau pagarbos sau, savo ramybei, proto sveikatai. Žodžiu, tikra Europa.

– Šiame filme jūsų personažas – plikai skusta galva. Daug kas sako, kad jums tai tinka. Nekilo minčių likti prie tokio įvaizdžio?

– Ne, mane nuskusti buvo Emilio idėja. Prieštaravau, nes man atrodo, kad tai jau pernelyg įprasta ir nuvalkiota. Nusiskuti galvą, atsiaugini trijų dienų barzdelę ir jau atrodai kietas supermenas. Toks Bruce’as Willisas iš kaimo. (Juokiasi.) Ne paslaptis, turbūt šiame filme šiek tiek jį mėgdžioju.

Bet žinote, Rusijoje pusė laidų vedėjų – plikagalviai. Norisi ekrane įsiminti ne tik tuo. Svarbiau – akys, veido išraiška, kalbos maniera.

– Guodėtės, kad Rusijoje į kiną vaikšto tik žmonės iki 25 metų. Jums patogu dirbti savo šalyje?

– Ne, nepatogu. Mūsų šalyje – praraja tarp kino kūrėjų ir kino platintojų. Stengiamės kurti neblogus filmus, tai mums svarbu, su savo šaknimis ir įpročiais.

O štai platintojams į tai nusispjauti, jie rodys tai, ką lengviau išreklamuoti. Žinoma, tai amerikietiški filmai.

Todėl Rusijos kino platintojus laikau priešais. Man jų bukas pinigų kalimas atrodo nykus sovietinės sistemos palikimas. Jie jau kelias kartas pripratino prie kvailos produkcijos, kurią rodyti – beveik nusikaltimas.

Jaunimas nebemoka žiūrėti rimtų filmų, dramų su iliuzijomis, rimtomis temomis. Dėmesį jie praranda per penkias minutes. Dabar kinas – tik pramoga, suvalgei ir pamiršai. O aš augau su filmais, kuriuos pažiūrėjęs dar savaitę apie juos galvoji.

– Rusijoje esate populiarus kelis dešimtmečius. Jei Rusija būtų Holivudas, tikriausiai turėtumėte didelius namus Los Andžele, Havajuose, Prancūzijoje ir galėtumėte sau leisti niekada nebedirbti.

– Išdidžiai galiu pasakyti, kad turiu nuostabų namą šalia Maskvos, puikų butą Jūrmaloje, automobilį, puikią šeimą, anūką. Neturiu jokių kompleksų.

Žinoma, mano turto neįmanoma lyginti su Roberto De Niro ar Jacko Nicholsono, bet turiu, ko norėjau. Svarbiausia – laisvę, bet kada galiu nuvykti į Tokiją ar Vilnių.

Taip, Amerikoje su tokiu populiarumu būčiau šimtą kartų turtingesnis ir garsesnis. Pažįstu Alą Pacino, R.De Niro. Jie žino, kad aš aktorius, bet tik todėl, jog kažkas pasakė. Nes filmų su manimi jie nematė.

– Skaudu dėl to?

– Ne, ką jūs. Taip, rusiškas kinas – izoliuotas. Amerikiečiai neima mūsų filmų į savo kino teatrus, ne sykį su tuo susidūriau. Visas kino pasaulis – amerikiečių žaidimų aikštelė. Išskyrus gal Kiniją ir Indiją – šios šalys labiau myli savo kiną.

Aš ne prieš amerikietišką kiną, nesupraskite klaidingai. Tiesiog per metus pamatau tik tris keturis JAV sukurtus filmus, kurie man atrodo tikrai verti dėmesio.

– Su savo žmona teatro dailininke ir aktore Oksana gyvenate jau 34 metus. Pramogų ir kino pasaulyje, kur jausmai greitai įsiplieskia ir atvėsta, tai ne toks jau dažnas atvejis. Koks jūsų šeimos laimės receptas?

– Ne visi vyrai turi tokią moterį, kaip mano Ksiuša. Aš tiesiog gerai pataikiau.

Nebandau ir nebandžiau ieškoti kitos, nes žinau, kad nerasiu tokios, kurią taip mylėčiau ir gerbčiau.

Ir man kasdien jos reikia vis labiau. Bėgant metams kartais pradedi kvailioti, įsikalbi, kad jau viską žinai ir supranti. O žmona mane nuleidžia ant žemės.

Ji turi puikų skonį, protinga, tiesą sakyti nebijanti moteris. Tai labai svarbu. Būna, kad žmona žavisi viskuo, ką daro vyras. Mano žmona ne tokia, nebijo į akis sakyti, kad darau nesąmonę. Be jos gyvenime būčiau padaręs kur kas daugiau klaidų.

Nenoriu, kad atrodytų, jos esu su ja tik todėl, kad be jos negaliu. Bet toks gyvenimas, tarpusavio supratimas, kai žmona ir vyras – kaip kumštis. Mes supanašėjome.

Be to, esu pernelyg tingus ir bailus, kad viską pradėčiau iš naujo. (Juokiasi.)

– Kodėl ji su jumis neatvyko į Vilnių?

– Turėjo atvykti, bet mūsų dukra (33-ejų stiklo dailininkė Aleksandra – Red.) su vyru išvyko atostogauti, paliko mums prižiūrėti anūką Piotrą.

Na, metų ir devynių mėnesių vaiko palikti tik su auklėmis mes nesiryžome.

– Kaip anūkas pakeitė jūsų gyvenimą?

– Tai geriausia, kas man yra nutikę. Prasidėjo visiškai kitoks gyvenimas, nenujaučiau, kad taip bus. Vis dėlto auginti vaikus ir anūkus – skirtingi dalykai. Anūkas – kaip dovana. Tu neprivalai dėl jo keltis naktimis, keisti sauskelnių, rūpintis, ar jis pavalgęs.

Tuo rūpinasi anūko tėvai, pasamdytos auklės. O man lieka tik malonumas – bendrauti su juo. Kad ir kaip būtų juokinga, aš pradedu žiūrėti į pasaulį jo akimis, tai man teikia neįtikėtiną malonumą.

Kai esame Maskvoje, savo grafiką dėlioju taip, kad dirbčiau tik jam miegant. Kai jis prabunda, noriu būti šalia.

– Pristatydamas filmą sakėte, kad nekenčiate politikos. Bet juk palaikėte milijardierių Michailą Prochorovą Rusijos prezidento rinkimuose, su jo partija balotiravotės į Maskvos miesto tarybą.

– Nuoširdžiai tikėjau, kad jam pasiseks. Michailas – daug metų mano bičiulis.

Tai labai protingas žmogus, tikras patriotas. Jis nusprendė sukurti alternatyvą politiniam gyvenimui, koks Rusijoje susiklostęs dabar.

Jis tūkstantį metų galėtų ramiai gyventi su savo pinigais, apie tai negalvodamas, tačiau eikvojo laiką, pinigus, energiją, kad kurtų politinę partiją su kitokiu požiūriu ir tikslais.

Viskas sekėsi porą metų, kol valdančioji partija, kuri primena senąjį Komunistų partijos Centro komitetą, pajuto, kad mes keliame jai grėsmę, kad iš tiesų galime pelnyti daug balsų. Ir mus subtiliai užspaudė. Matyt, dar neatėjo laikas.

– Ateityje dar dalyvausite rinkimuose?

– Ne, jokiu būdu. Ir tą vieną kartą tai padariau iš simpatijų M.Prochorovui. Jam reikėjo patikimų žmonių.

Turėjau tai padaryti vien iš draugiškumo, nors nuo pat pradžių sakiau, kad jo idėja – beviltiška, o jis sakė, kad nebandyti negalima. Gaila, buvau teisus. Norėčiau, kad jam būtų pavykę.

– Bet, pavyzdžiui, tapęs kultūros ministru galėtumėte spręsti jums rūpimus kino klausimus.

– Nesutikčiau būti, jokiomis aplinkybėmis. Apskritai Rusijos sistemoje jokiu būdu nenorėčiau būti valdininkas. Šios pareigos sunaikina net išsilavinusius, protingus, gerus žmones.

Nežinau, kiek laiko man dar skyrė Dievas, bet geriau per jį užsiimsiu tuo, kuo tikiu ir ką moku. Geriau su premjeromis į Vilnių važinėsiu. Labai to norėčiau.

– Norėti kartais nepakanka. Rusijos dainininko Olego Gazmanovo neseniai neįleido į Lietuvą.

– Norite mano nuomonės? Tai idiotizmas, siaubas, kvailystė.

Juk kažkas tą nepageidaujamųjų sąrašą sukūrė, kažkas jį palaimino. Tai kažkoks girto konditerio kliedesys.

Olegui šiaip jau nesvarbu, na, nepateko, tai nepateko. Bet Lietuvą tai nuspalvino ne pačiomis geriausiomis spalvomis, kaip, beje, ir Latviją.

Gal Olegas blogai jausdamasis ko nors prišnekėjo – ir ką, tai nusikaltimas? Jis ką nors nužudė, apiplėšė? Kiekvienas žmogus turi teisę į nuomonę, net jei ji nesutampa su visuomenės daugumos. Ir tai nuostabu. Man visada labiau patiko žmonės, su kuriais galiu ginčytis, o ne tie, kurie su viskuo sutinka.

– Jūs manote, kad Krymo prijungimas prie Rusijos buvo teisingas žingsnis, vienas geriausių jūsų draugų grupės „Mašina vremeni“ lyderis Andrejus Makarevičius mano kitaip.

– Taip, bet tai netrukdo mums draugauti. Visą gyvenimą esame bičiuliai. Jis mano, kad Krymą prijungti buvo blogai. O aš, jei visai atvirai, manau, kad jokio skirtumo.

Jei leisite pajuokauti, o koks skirtumas, prie ko blogai gyvensi? Jei Krymas Rusijoje gyvens nors kiek geriau, tai puiku.

Be to, manau, kad Krymo miestas Sevastopolis – Rusijos, o ne Ukrainos laivyno šlovės miestas. Tai irgi svarbu.

Šiaip galėtų Rusijai ir padėkoti, kad tokį didelį žemės gabalą apsiėmė išlaikyti. Gal Kryme dabar nebūtų elektros, vandens.

Ukraina nori į Europos Sąjungą? Gal kas nors mano, kad iškart kiekvieno kieme bus po mersedesą, dviejų aukštų nuosavus namus užmiestyje visiems duos. Taip nebus. Kad ir koks būtų režimas, juk viską reikės užsidirbti. Kol pinigai neatšaukti, niekas nieko už dyką nedalija.

Visa Europa bus pilna kambarinių ir aptarnaujančio personalo iš Ukrainos. Čia kas – nacionalinio išdidumo viršūnė?

Apskritai aš žmones vertinu ne pagal tautybę, o pagal sugebėjimus ir talentą. Pavyzdžiui, sutikau, kad Rusijoje filmą kurtų lietuvis. Gal tai irgi kam nors nepatinka, bet man niekas negali dėl to priekaištauti ar aiškinti.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: ar valdžia susiduria su komunikacijos krize?