Karštoje žinių vedėjo kėdėje ji ilgai neužsibuvo ne dėl to, kad neįtiko žiūrovams ar vadovybei. Dar iš anksto buvo sutarta, kad Audrė laikinai pavaduos šeimos pagausėjimo laukiančią Renatą Šakalytę-Jakovlevą ir sūnų auginančią Kristiną Aleknaitę. Pastarąją vedėją jau galime išvysti žinių kėdėje.
„Žiūrovas žinojo, kad į žinias ateinu ne visam laikui, o tik keliems mėnesiams. Renata išėjo motinystės atostogų, o Kristina jose jau buvo. Todėl man pasitaikė puiki proga save išbandyti žinių vedėjo kėdėje“, – nusišypsojo Audrė.
– Žinių nevedate jau daugiau nei tris mėnesius. Ar vis dar pasigenda jūsų žiūrovai?
– Ir dabar, kai imu interviu laidai „Prieš srovę“, pašnekovai vis užduoda klausimą, kur dingau. Teiraujasi, ar nesusirgau, kas atsitiko. Bet nesusirgau, šnekamės, o laida eina visu pajėgumu ir turi geriausius reitingus. Kiekvieną kartą man tenka pasiaiškinti, nors sąlygas visi žinojo seniai. Esu dėkinga Žinių tarnybai, kad suteikė progą pabandyti įvaldyti žinių vedėjo profesiją, pasėdėti toje karštoje, adrenalino kupinoje kėdėje. Dabar, kai žiūriu žinias, atsimenu geruoju – buvo žiauriai smagu!
– Kokios patirties įsidėjote į savo bagažą?
– Išmokau planuoti ir skaičiuoti laiką. Tai didžiausias atradimas. Man visada atrodė, kad aš tai jau moku daryti, – juk kas jau kas, o televizija to išmoko. Kiekvieną antradienį turi būti laida „Prieš srovę“ ir niekam nepaaiškinsi, kad vakar sirgau, o užvakar man nebuvo nuotaikos. Televizijoje dirbantys žmonės žino, kad laiko skaičiavimas būtinas. Bet žiniose tas laikas būdavo kitoks.
Ten viskas gali pasikeisti per penkias minutes, laiko pasirengti labai mažai. Atsimenu pirmąsias savaites, kai iš drebančių rankų krisdavo ir pieštukai, ir žinių tekstai. Paskui girdi, režisierius rėkia per visą studiją: „Kur tu? Kodėl dar nesėdi kėdėje – juk eteris po kelių minučių? Tada net stebėdavausi savimi, kad per porą minučių sugebėdavau padaryti būtinus veiksmus prieš eterį ir net likdavo laiko pasidažyti lūpas. (Juokiasi.) Tada suprasdavau, kad dvi minutės – tikrai ilgas laiko tarpas, per kurį galima labai daug nuveikti. Netikėtai smagu atrasti, kad vis dėlto mes turime labai daug laiko.
– Ne paslaptis, kad pradėjus vesti žinias pasipylė komentarai dėl jūsų balso tembro. Ne vienas prieš akis matydavo publicistinę laidą „Prieš srovę“...
– Matot, vienas dalykas yra balsas, o kitas – susiformavęs žinių įvaizdis. Iš tiesų, pakeisti jį arba ko nors jam pridėti, kad žiūrovas į visa tai įsigyventų, yra didžiulis iššūkis. Žinios tam tikra prasme irgi publicistika – skiriasi tuo, kad ji yra labai aktuali, labai skubi. Tiek aš, tiek Žinių tarnybos vadovas suprato, kad taip staiga aš su savo veidu ir balsu netapsiu kuo nors kitu.
Kokia jau esu, tokia ir atrodysiu. Reikėjo prie to priprasti, buvo ir pastabų dėl mano balso tembro, kad gal kiek emocijų perteikimas turėjo būti kitoks, bet nieko su savimi negalėjau padaryti, visos emocijos atsispindėdavo balse. Žinių tarnybos vadovas labai kantrai, kaip mažam vaikui, turėdavo aiškinti, kad vis dėlto mano darbas nėra perteikti emociją, o tiesiog pateikti informaciją. Tai pradžiamokslis, bet turėjau to išmokti. (Šypsosi.) Taigi nuolat vykdavo bandymai, gyvenau tuos kelis mėnesius su pamokymais.
– O kokių pagyrų sulaukėte?
– Turiu bjaurią ydą – labai įtariai žiūriu į visus komplimentus. Iki mano galvos neprisibeldžia tie psichologų patarimai, kad reikia mokėti priimti ir kritiką, ir pagyras. Taigi dėl kritikos nebūdavo jokių bėdų – aš ją priimu iškart. Man atrodo, kad didžioji dalis kritikos yra teisinga. Ir nesvarbu, ar žmogus apie tai išmano, ar ne. Bet jeigu sako pastabą, vadinasi, kažkokia dalis teisybės jo žodžiuose yra, todėl turi įsiklausyti ir įsidėti kaip patirtį. Su komplimentais yra kitaip ir nežinau kodėl.
– Jeigu jums pasiūlytų vėl sėsti į žinių vedėjo kėdę, sutiktumėte?
– Esame susitarę: jeigu kas nors atsitiktų ir prireiktų pavaduojančio žinių vedėjo, Žinių tarnyba žino, kam skambinti. Ir jeigu man pavyks priderinti savo tiesioginį darbą laidoje „Prieš srovę“, tuomet būtinai sutiksiu. Sutarkime taip – jūs žiūrėkite ir mano laidą antradieniais, ir kiekvieną dieną žinias. (Juokiasi.)
– Ar po tiek daug metų, praleistų televizijoje, būna situacijų, kai jaučiate jaudulį?
– Man didžiausias iššūkis pasiekti rezultatą, kurį išsikeliame rengdami reportažą. Daugiausia adrenalino, kai matai, jog važiuosi daryti interviu pas ponus, kurie sėdi aukštesnėse kėdėse ir apgaudinėja kitus. Tada negaliu nei atsipalaiduoti, nei kokios nors arbatos ramiai pasimėgaudama pakeliui išgerti. Nes galvoju, kaip pasiekti tikslą, kaip padaryti, kad viskas būtų teisinga.
