Klaipėdietė Julia (34 m.) Lietuvą paliko būdama 18 metų. Iki pilnametystės ji buvo Jaroslavas. Į Vokietiją klaipėdietis išvyko ne tiek laimės ar sotesnio gyvenimo ieškoti, kiek savasties. Ten pasivadino Julia ir ėmė verstis prostitucija.
Iš pradžių transseksualė buvo populiari tarp keistų polinkių turinčių klientų, tačiau alkoholis ir narkotikai paliko pėdsakų jos veide ir širdyje, todėl dabar gatvėje vis sunkiau medžioti klientus.
Julia trokšta pasidaryti lyties keitimo operaciją, tačiau tam neturi pinigų, todėl tik vartoja hormonines tabletes.
Filmą, kuris buvo parodytas festivalyje „Nepatogus kinas“, sukūrė lytį pasikeitusi Vokietijos režisierė Johanna Jackie Baier (61 m.), kuri kadaise taip pat dirbo prostitute.
Juostoje filmuota medžiaga nuolat kaitaliojama su erotiškomis Julios fotografijomis.
Transseksualės veidas kartais atrodo išraiškingas, netgi gražus – tarsi Marilyn Monroe neišbaigta kopija.
Daug epizodų nufilmuota Berlyne vėlai vakare arba naktį. Kai miestas paskęsdavo gelsvų žibintų šviesose, paslaptingos ramybės fone pasirodydavo Julia su aukštakulniais ir trumpu sijonu.
Kartais ji stovėdavo tvirtai, kartais stipriai svyruodavo, keikdavosi ir rodydavo pravažiuojantiems vairuotojams nepadorius gestus.
Kartais automobiliai sustodavo. Tuomet šypsodamasi ir koketuodama Julia susitardavo su nepažįstamuoju dėl užmokesčio ir skubiai įsėsdavo į mašiną.
Filmas buvo kuriamas maždaug šešerius metus, nes Julia vis kažkur pradingdavo.
2011-aisiais Julia buvo pradėjusi gydytis nuo alkoholizmo, tačiau tai nepadėjo. Tiesa, baigusi gydytis ji džiaugėsi, kad kurį laiką nebuvo panirusi į komą.
Prieš dvejus metus bent kartą per savaitę ją be sąmonės įmesdavo į greitosios automobilį ir veždavo į ligoninę gaivinti.
2012 metai. Filmavimo kamera sukiojosi netvarkingame daugiabučio bute. Julia prisiglaudusi pagyvenusio barzdoto hipio namuose. Iš parduotuvės grįžęs šeimininkas parnešė valgomųjų ledų sau ir degtinės Juliai.
Kepenų ciroze sergantis barzdočius alkoholio nevartojo. Ankstų rytą Julia įsitaisė apšnerkštoje virtuvėje prie stalo, įgudusia ranka nusuko butelio kamštelį ir vienu mauku ištuštino taurelę.
Ji džiaugėsi, kad, be degtinės, buto šeimininkas parnešė beveik pilną dėžutę nuorūkų.
Pas seną hipį Julia gyveno su tuomečiu meilužiu, kurį vadino Vodinu. Šis irgi atvykęs iš Lietuvos.
Tuo metu, kai Jaroslavui buvo penkiolika ar šešiolika metų, viena pagyvenusi sutenerė pasakė, kad jis atrodo kaip mergaitė, o tai kai kuriuos vyrus esą labai gundo. Ir tai buvo tiesa.
Už sekso paslaugas švelnių veido bruožų vaikinui klientai mokėdavo netgi daugiau nei moterims.
Jaroslavas su kitomis prostitutėmis kabarodavosi per tvoras į užsieniečių laivus ir už pinigus aptarnaudavo sekso ištroškusius jūreivius. Su prostitucija atsirado ir polinkis į alkoholį.
„Kiekvieną kartą reikėjo nuplauti tą šleikštulį“, – paaiškino Julia.
Transseksualė Berlyne atsidūrė po to, kai ją už 50 markių vienam suteneriui pardavė draugas lietuvis.
Šis taip pat gyvena Vokietijoje. Julia sakė ant jo nepykstanti, tik kartais juokais papriekaištaujanti, kad pigiai pardavė.
Po 12 metų Julia, filmo režisierės įkalbėta, grįžo į Lietuvą. Ji nenorėjo vykti, nieko nesiilgėjo iš praeities, neieškojo artimųjų.
Julios tėvų santuokinis gyvenimas nenusisekė. Jie išsiskyrė Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Tėvas norėjo gyventi Rusijoje, o motina buvo tikra Lietuvos patriotė.
Julia prisipažino nekenčianti tėvo. Iš šeimos narių geriausiai sutarė su senele, kuri išmokė rusiškų keiksmažodžių.
Klaipėdoje Jaroslavas mokėsi dailės mokykloje, joje lankėsi ir su filmo kūrėjais. Čia susitiko su mokytoja, kuri mokė lieti akvareles.
„Jaroslavas buvo vienas gabiausių mokinių. Tikėjau, kad jis taps garsiu menininku. Jis labai norėjo būti drabužių dizaineris. Gal dar išgarsės“, – pagyrų Juliai negailėjo pedagogė.
Vieną vakarą Julia apsilankė vaikystės kieme, sustojo prie raudono mūrinio namo, kuriame kadaise gyveno su motina ir seserimi.
Ji parodė kampinį langą pirmame aukšte – ten rūkydavo, o motina dėl to pykdavo.
Į vidų Julia neužėjo. Nesidomėjo, ar motina ten vis dar gyvena.
Sakė, kad jai tai nerūpi. Besidairydama viešnia pastebėjo antro aukšto balkone rūkantį soliaus amžiaus vyrą ir paprašė, kad šis numestų pridegtą cigaretę.
Užsirūkiusi ėmė kaimyną kalbinti. Pasisakė, kad anksčiau buvo Jeroslavas, o dabar yra Julia.
Rusiškai kalbantis vyras patarė pasigydyti psichiatrijos ligoninėje.
Aplankiusi senelio kapą Julia pratrūko raudoti. „Mano senelis gyveno normaliai, o aš susimoviau.
Jei senelis būtų gyvas, būtų mane nušovęs. Juk dabar nesu nei anūkas, nei anūkė. Mano senelis buvo sovietų kariuomenės 16-osios lietuviškos divizijos vertėjas.
Jis mokėjo daug kalbų. Stovėdama prie jo kapo net apsišlapinau“, – gurkšnodama iš skardinės alų verkė Julia.
Po kelių dienų grįžusi į Vokietiją ji iš karto pasijuto saugiau.
Pamėgtame bare nusipirko nedidelį degtinės buteliuką ir paaiškino pardavėjai. „Buvau ten beveik mirusi. Lietuva – mirtis.
Lietuvoje rytą pradėdavau nuo 6 butelių alaus pakuotės. Ten žmonės išmoko statyti dangoraižius, bet neišmoko elgtis žmoniškai“, – su apmaudu gimtinę prisiminė Julia.
Transseksualė savo ateities šviesiomis spalvomis nepiešia.
„Aš nei moteris, nei vyras. Kažkas per vidurį. Mane kurdamas Dievas buvo išsiblaškęs“, – liūdnai šyptelėjo Julia.
Jau montuodama nufilmuotą medžiagą režisierė sužinojo, kad prisivalgiusi žiurkių nuodų Julia buvo atsidūrusi reanimacijos palatoje. Medikams pavyko ją atgaivinti.
Lietuvoje gimusi ir augusi transseksualė tebėra įsikūrusi kažkur Vokietijoje, bet nuolat keičia gyvenamąją vietą. Filmo kūrėjai ją retai sutinka.
Lytį pasikeitusi režisierė dirbo prostitute
Berlyne gyvenanti režisierė ir fotografė J.J.Baier prieš 19 metų pasidarė lyties keitimo operaciją. Menininkės gyvenime buvo nemažai nuopuolių: narkotikai, alkoholis, ketinimas nusižudyti ir net prostitutės darbas.
Gausioje liuteronų pastoriaus šeimoje gimusi Johanna nuo pat vaikystės buvo kitokia. Ji įsimylėdavo vyrus, bet jautė, kad nėra homoseksuali. Kitoniškumą bandė slėpti megzdama santykius su moterimis, bet jie baigdavosi nesėkmingai.
Per vieną psichoanalizės seansą Johanna pasakė: „Kažkodėl esu mergina, o ne vaikinas.“ Gydytojas išrašė vaistų. Tabletės nepadėjo.
1982 metais baigusi literatūros ir filosofijos studijas Eseno universitete ėmė kurti ir prodiusuoti dokumentinius filmus.
1989-ųjų lapkritį Berlyno sienos griūtis sutapo su lūžiu J.J.Beier sąmonėje. Ji išdrįso pripažinti, kad nors jos kūnas vyro, visuomet jautėsi moterimi.
Ji ilgai konsultavosi su psichologais ir psichiatrais.
Po hormonų terapijos susiformavo krūtys, Johannai buvo atlikta lyties keitimo operacija: pašalintas penis, suformuota vagina. Operacijos išlaidas padengė draudimo kompanija.
Po lyties keitimo operacijos nuo jos nusisuko dauguma šeimos narių, draugų, ji neteko darbo.
Tik po dvejų metų moteris grįžo į kiną.
2003-iaisiais netekusi kelių televizijos projektų J.J.Baier ryžosi papildomai užsidirbti pardavinėdama savo kūną viename Berlyno barų.
„Man reikėjo pinigų buto nuomai, – aiškino ji. – Bet ne tik dėl to. Kai diena po dienos viešumoje esi laikoma iškrypėle, tokioje vietoje pasijunti sava. Kai tavęs nori būtent tokios, kokia esi, nepakartojamas jausmas. Manau, dėl to daug transseksualų parsiduoda.“
Parsiduodama bare ji ir susipažino su transseksualia prostitute Julia.
