Visų laikų geriausių siaubo filmų dešimtukas

Susitikti su zombiu ar maniaku, apsiginklavusiu grandininiu pjūklu, turime labai mažai galimybių, tačiau siaubo filmai geba visa tai paversti tikrove.

Kadras iš filmo „Švytėjimas“.
Kadras iš filmo „Švytėjimas“.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

2016-11-01 17:13, atnaujinta 2017-05-09 19:29

Šis žanras ėmė formuotis dar ankstyvuoju kino periodu. Pastebėjus, kad žmones traukia baisūs dalykai, „Universal Pictures“ sukūrė siaubo filmų paminklais tapusius „Drakulą“ (orig. „Dracula“), „Vilkolakį“ („The Wolf Man“) ir „Frankenšteiną“ („Frankenstein“).

Alfredas Hitchcockas laikomas psichologinio siaubo filmų pradininku. Jo mažo biudžeto „Psichopatas“ („Psycho“), kuris išpopuliarino psichologinius trilerius, atitraukė siaubo filmo žanrą nuo magiškų siužetų. Prie jų sugrąžino Williamo Friedkino šedevras „Egzorcistas“ („The Exorcist“).

„Košmaras guobų gatvėje“ („Nightmare On Elm Street“) parodė, kad siaubo žanras filmo kūrėjams gali uždirbti krūvas šlamančių. Jei kam nors dar kilo dėl to abejonių, geriausiu įrodymu tapo „Pjūklo“ („Saw“) filmų serija.

Tačiau kokie siaubo filmai nusipelnė geriausiųjų vardo? Britų naujienų portalo theguardian.com kino kritikai sudarė geriausių siaubo filmų dešimtuką. Tad jei Helovinas jums buvo nepakankamai baisus, pažiūrėkite bent vieną iš šių kino šedevrų:

10. „Persekiotojas Tomas“ („Peeping Tom“) 1960 m.

Daugiau nei prieš 50 metų britų režisierius Michaelas Powellas sukūrė vieną geriausių savo filmų „Persekiotojas Tomas“. Vienintelė šio filmo bėda buvo ta, kad tuo pačiu metu A.Hitchcockas pristatė „Psichopatą“.

„Jau seniai joks filmas man nebuvo toks šlykštus, kaip „Persekiotojas Tomas“, – po peržiūros rašė „Observe“ kino kritikas.

Filmo istorija pasakoja apie Marką (akt. Carlas Boehmas), dirbantį kino studijoje. Laisvu metu jis kuria savo dokumentinį filmą – prie kameros pritaisęs smaigalį eina filmuoti moterų. Prie tos pačios kameros pritaisytas ir veidrodis, todėl Marko aukos mirties akimirką turi žiūrėti į savo paklaikusius veidus.

Po visos egzekucijos Markas studijoje peržiūri savo filmą. Jo iškrypimas labiausiai pasireiškia pasimėgavimu, kai mato moterų, supratusių, kad jos mirs, veidus.

„Persekiotojas Tomas“ šokiruoja ir šiandien, todėl nesunku suprasti, kodėl prieš pusšimtį metų auditorija nemėgo šio filmo. Juolab, kad viena iš aukų buvo visuomenės mylima kino žvaigždė Moira Shearer.

Vėliau paaiškėja, kad Marko nukrypimas yra susijęs su jo vaikystės išgyvenimais. Marko tėvas naudojosi sūnumi psichologiniams eksperimentams su siaubu. Filmo pasirodymo laikotarpiu visuomenę papiktino tai, kad žiaurų tėvą vaidina pats filmo režisierius M.Powellas, o devynmetį Marką – tikras M.Powello sūnus.

9. „Vampyras“ („Vampyr“) 1932 m.

„Aš troškau sukurti sukrečiantį sapną kino ekrane ir parodyti, kad siaubas nėra tuose dalykuose, kurie mus supa“, – sakė danų režisierius Carlas Theodoras Dreyeis.

Jo filmas „Vampyras“ pasakoja mistišką istoriją. Vokiečių aktorė Sybille Schmitz vaidina vampyrų vado auką, o prancūzų aktorius Maurice Schutzas – jos tėvą. Kadangi tai nebylus filmas, skirtinga aktorių kilmė čia visiškai neturėjo įtakos.

Režisieriui nebuvo svarbu net aktorių profesionalumas. „Vampyre“ vaidina netgi baronas Nicolas de Gunzbergas, nes būtent jis finansavo filmo kūrimą.

Baronas vaidina tyrėją Alaną Grėjų, kuris atvyksta tyrinėti senos pilies. Paaiškėja, kad blogasis gydytojas padeda vampyrui užpulti dvi lordo dukteris.

Filmas nėra, kaip įprasta šio laikotarpio kinui, nespalvotas. Jis greičiau yra tiesiog pilkas, tad toks režisieriaus sprendimas suteikia visai istorijai tik dar daugiau mistikos. „Vampyras“ priverčia savo žiūrovus sapnuoti atmerktomis akimis.

8. „Įsileisk mane“ („Let the Right One In“) 2008 m.

Švedų režisieriaus Tomo Alfredsono siaubo filmas sukurtas pagal Johno Ajvide'o Lindqvisto knygą. Tai dar viena istorija apie vampyrus. Tiesa, visai kitokia nei garsiojoje „Saulėlydžio“ sagoje.

Oskaras (akt. Kare Hedebrantas) – tai mokykloje skriaudžiamas dvylikametis, kuris susidraugauja su blyškiaveide Eli (akt. Lina Leandersson). Ji ne tik išskirtinės išvaizdos, bet ir neregėtai protinga pagal savo amžių.

„Man yra 12 metų jau labai daug laiko“, – ji paaiškina.

Eli į miestą atsikrausto su vyru, kuriam gali būti priskiriami net trys vaidmenys: tėvas, pedofilas arba mylimasis.

Mistinės filmo būtybės šiame filme kankinasi dėl amžino prakeiksmo ir šią nuoskaudą bando įveikti svaigindamosi alkoholiu ir žmonių krauju. Nors šie padarai kartais gali būti geri ir padėti žmonėms, už tai jie sumoka milžinišką kainą.

Šis filmas – gaivus vėjelis mistinių filmų mylėtojams. „Įsileisk mane“ iš naujo sukuria pavojingo vampyro paveikslą. Juk „Saulėlydžio“ veikėjai niekada nepuotautų ligoninėje arba nesiurbtų kraujo nuo nešvarių grindų, kaip daro Eli. Režisierius neleidžia žiūrovui pamiršti, kad Eli yra šaltakraujė žudikė.

7. „Nosferatu“ („Nosferatu: A Symphony of Horror“) 1922 m.

Seksas ir mirtis – tai dvi siaubo filmų varomosios jėgos. F.W.Murnau slapyvardžiu pasivadinusio režisieriaus filme „Nosferatu“ šios dvi temos buvo poetiškiausiai atgaivintos per visą kino istoriją.

Jei „Nosferatu“ ir nebuvo pirmasis filmas apie vampyrus, jis tikrai yra pirmoji išlikusi Bramo Stokerio knygos „Drakula“ ekranizacija. B.Stokeris buvo įsakęs sunaikinti visus filmus, kuriuose perpasakojamas jo knygos siužetas. Laimei, Vokietijoje šis įsakymas negaliojo, tad „Nosferatu“ išliko iki mūsų dienų.

Čia Drakula tampa grafu Orloku (akt. Maxas Schreckas). Išblyškęs veidas, smailūs dantys ir ilgi nagai XX amžiaus pradžios gyventojams įvarė nemažai siaubo.

Viskas, kas tapo vampyro sinonimu, buvo sukurta šiame filme: kraujo troškimas, saulės šviesos galia sunaikinti šį padarą ir vampyrizmas kaip seksualumo ar ksenofobijos metafora.

6. „Egzorcistas. Versija, kurios dar nematėte“ („The Exorcist“) 1973 m.

Visuomenė buvo šokiruota, kai režisierius Williamas Friedkinas iškart po „Oskaro“ laimėjimo už „Prancūzų ryšininką“ („The French Connection“) nusprendė ekranizuoti Williamo Peterio Blatty novelę apie demoniškus apsėdimus.

Visi pranašavo didįjį W.Friedkino žlugimą. Tačiau jis buvo tas, kuris sugebėjo į prieštaringai vertinamą filmą pritraukti tokius aktorius, kaip Jasonas Milleris, Ellen Burstyn ir Maxas von Sydowas. Maža to, filmas buvo kuriamas ne tik su stipriausia kūrybine komanda, bet ir pačioje svarbiausioje kino studijoje.

Sklando legendos, kad režisierius, trokšdamas natūraliai išgąsdinti aktorius, retkarčiais šaudavo pistoletu į orą. Kad ir kaip tai kvailai atrodytų, tai suveikė! Slogi ir baiminga nuotaika tvyro kiekvieną filmo sekundę.

Kuo dar „Egzorcistas. Versija, kurios dar nematėte“ skiriasi nuo kitų aštuntajame dešimtmetyje sukurtų siaubo filmų? Tai pirmasis siaubo filmas, kuriame veiksmas vyksta niekuo neišsiskiriančiuose namuose, o demono auka – nekaltas vaikas (akt. Linda Blair).

5. „Švytėjimas“ („The Shining“) 1980 m.

Kurdamas garsiojo Stepheno Kingo bestselerio ekranizaciją Stanley Kubrickas aplenkė laiką. Filme panaudoti specialieji efektai tuo metu buvo, regis, neįmanomi. Tačiau net ir bėgant laikui ir tobulėjant technologijoms „Švytėjimas“ neprarado savo populiarumo.

Žiūrovų dėmesį prikausto Denis, važinėjantis triratuku ilgais viešbučio koridoriais ir susiduriantis su įvairiomis šmėklomis. Garsiausios ir įsimintiniausios šmėklos – dvynukės, šaukiančios: „Heeeeere's Johnny!“ (liet. „Štaaaai ir Džooonis!“). Šios dvynės tapo tokios garsios, kad jas imta nuolat parodijuoti įvairiuose filmuose ar televizijos laidose.

Filmas pasakoja apie Džeką Toransą (akt. Jackas Nicholsonas), gavusį pasiūlymą, kuriuo susižavėtų bet kuris darbo ieškantis rašytojas. Jis kartu su šeima apsigyvena puikiame viešbutyje Kolorado kalnuose. Jo darbas – prižiūrėti ne sezono metu ištuštėjusį viešbutį. Savo ilgą laisvalaikį Džekas gali skirti kūrybai. Deja, jam tenka išgyventi kraupų psichologinį terorą, siaubu persunktus košmarus, išprotėjimo būseną…

Džekas nugrimzta į alkoholizmą, o jo troškimas žudyti atrodo baisesnis nei filme rodomos kraujo upės, išprotėjusi moteris kambaryje numeris 237 ar vaiduoklis barmenas Loidas

4. „Karklų žmogus“ („The Wicker Man“) 1973 m.

Režisierių Robino Hardy ir Anthony Shafferio filmas „Karklų žmogus“ nuo pat pradžių buvo platinamas su užrašu „Dar nežiūrėkite“ (angl. „Don't Look Now“). Tačiau net ir po šio reklaminio triuko šiam filmui buvo sunku išpopuliarėti iki pat devintojo dešimtmečio pradžios.

Maža to, norėdamas „Karklų žmogų“ išplatinti Amerikoje R.Hardy buvo priverstas tiesiogine šia žodžio prasme nukirpti paskutiniąsias 13 filmo minučių. Visa filmo versija rinkoje pasirodė prabėgus beveik trims dešimtmečiams.

Filmo siužetas pasakoja apie policininką (akt. Edwardas Woodwardas), kuris atvyksta į paslaptingą salą tirti mergaitės dingimo. Čia jis susiduria su visiškai niekur nematyta kultūra, kuri praktikuoja įvairius ritualus. Galų gale prašalaitis ima įtarti, kad salos gyventojai apie pradingusią mergaitę žino daug daugiau, nei sako.

Christopheris Lee, kuris atliko vietinių salos gyventojų klano vado vaidmenį, taip didžiavosi savo darbu šiame filme, kad pats pasisiūlė sumokėti už kino kritikų bilietus.

3. „Nežiūrėk“ („Don't Look Now“) 1973 m.

Nicolaso Roego filmas „Don't Look Now“ pasakoja apie Džoną ir Laurą Baksterius (akt. Donaldas Sutherlandas ir Julie Christie), kurie persikrausto į Veneciją. Jų dukrytei mirus pačioje filmo pradžioje slogi nuotaika neišblėsta iki pat filmo pabaigos.

Apsėdimo, vandens, raudonos spalvos ir dūžtančio stiklo vaizdiniai šiame filme nuolat kartojasi ir kuria nenumaldomą įtampą.

„Nežiūrėk“ žiūrovų ir kino kritikų buvo liaupsinamas nuo pat jo pasirodymo kino teatruose. O gandai, kad filme rodytos Džono ir Lauros meilės scenos nebuvo suvaidintos, pelnė šiam siaubo filmui milžinišką populiarumą.

Paskutinė filmo scena taip šokiravo žiūrovus, kad ji tapo viena garsiausių scenų nuo „Psichopato“ laikų.

2. „Rozmari kūdikis“ („Rosemary's Baby“) 1968 m.

Režisieriaus Romano Polanskio pirmasis žingsnis į Holivudą buvo Iros Levino bestselerio apie demonišką kūdikį ir šėtonišką nėštumą ekranizacija.

Sklando gandai, kad R.Polanskis iki tol nebuvo sukūręs nė vienos ekranizacijos, todėl nežinojo, kad filme jis gali daryti pakeitimus. Dėl to filmas „Rozmari kūdikis“ yra tiksli knygos kopija.

Garsi to laikmečio aktorė Mia Farrow šiame filme atliko pagrindinį Rozmari Vudhaus vaidmenį. Rozmari – mandagi katalikė, kuri su savo vyru Gajumi (akt. Johnas Cassavetesas) persikrausto į butą Niujorke. Ruth Gordon ir Sidney Blackmeras vaidina triukšmingus Rozmari kaimynus, kurie slapčia užsiiminėja satanizmo apeigomis.

R.Gordon pelnė „Oskarą“ kaip geriausia antrojo plano aktorė. Tai buvo vienintelis siaubo filmui skirtas Akademijos apdovanojimas iki pat 1991 metų, kai pasirodė „Avinėlių tylėjimas“ („The Silence of the Lambs“).

„Rozmari kūdikis“ – tai ir fantastinis siaubo filmas (paranormalūs reiškiniai ir demoniškos kūdikio akys), ir psichologinis trileris (paranojiškos nėščiosios mintys ir vyras, kuris leidžia demonui išprievartauti savo žmoną) viename.

R.Polanskis sugebėjo filmą pateikti taip, kad žiūrovas pažvelgtų į situaciją iš Rozmari pozicijos ir imtų dalytis su ja tomis pačiomis dvejonėmis, įtarimais ir baimėmis.

1. Psichopatas („Psycho“) 1960 m.

Romano, pagal kurį A.Hitchcockas pastatė „Psichopatą“, autorius Robertas Blochas tikino, kad siužetas paremtas baime – merginos bijo kaimynystėje gyvenančio vaikino. Anot R.Blocho, didžiausią baimę sukelia faktas, kad šalia jūsų sėdintis žmogus gali būti žudikas.

Rašant romaną R.Blocho įkvėpimo šaltiniu tapo Edas Geinas. Jis, iš pirmo žvilgsnio, buvo eilinis Viskonsino vienišius, tačiau vėliau buvo nuteistas už seriją žmogžudysčių ir nekrofiliją.

„Mano vardas yra Normanas Beitsas. Esu paprastas vaikinas...“ – filme nuskamba pagrindinio veikėjo žodžiai.

„Psichopate“ rodoma žmogžudystės duše scena kino kritikų aprašyta ir išanalizuota tiek kartų, kad tai tapo žmogžudystės kine ikona. Per visą kino istoriją nebuvo kitos žmogžudystės scenos, kuri susilauktų tiek žiūrovų ir kino kritikų dėmesio.

Prabėgus daugiau nei pusšimčiui metų nuo „Psichopato“ sukūrimo, žmonės vis dar krūpteli, jei būdami duše išgirsta kokį nors garsą.

Per „Psichopato“ seansus buvo griežtai draudžiama vaikščioti, o pavėlavusieji nebūdavo įleidžiami. Kino teatruose būdavo pranešama, kad bet koks bandymas patekti į kino salę jau prasidėjus kino seansui, bus sutiktas su jėga. Taip siekta kuo mažiau blaškyti žiūrovus.

A.Hitchcocko šedevras įkvėpė kitus režisierius sukurti tokius filmus, kaip „Helovinas“ („Halloween“) ir „Penktadienis, 13-oji“ („Friday the 13th“).

Siaubo filmai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:

Mirties namai („Don't Breathe“) 2016 m.

Ouija: blogio pradas („Ouija: Origin Of Evil“) 2016 m.

Poltergeistas („Poltergeist“) 2015 m.

Projektas: Bleiro ragana (The Blair Witch Project“) 1999 m.

Košmaras Guobų gatvėje („A Nightmare On Elm Street“) 1984 m.

Šeštasis pojūtis („Sixth Sense“) 1999 m.

Kiti („Others“) 2001 m.

Tas („It“) 1990 m.

Pagieža („The Grudge“) 2004 m.

Kanibalai („The Green Inferno“) 2013 m.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.