Vasarą penkiasdešimties sulaukusi dainininkė, TV laidų vedėja, filmų garsintoja I.Valinskienė šventę su gerbėjais atidėjo iki gruodžio. Ta proga moters kūnas buvo padengtas aukso dažais ir tviskantis jos veidas papuošė plakatus, reklamuojančius gruodį vykstantį jos koncertų turą „Žvaigždė“.
Inga gali tik patvirtinti žodžius, kad sulaukusi 50-ies moteris išgyvena aukso amžių: „Niekada taip gerai nesijaučiau, o apie savo raukšles, amžių ir senatvę galvoju mažiau nei būdama trisdešimties.“
Ji neketina užsidaryti namuose ir auginti gėlių, o to kartais Lietuvoje vis dar tikimasi iš tokio amžiaus moterų. Nors šiltnamis, kuriame auga agurkai ir pomidorai, prie Valinskų namo stovi jau ne vienus metus, tai Arūno rūpestis.
„Turiu daug priežasčių sakyti, kad gyvenimas dar tik prasideda, – sakė Inga LNK gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki...“. – Vaikai užauginti, nereikia pusdienį dirbti vairuotoja ir vežioti jų į būrelius, o anūkų, ko gero, dar teks palaukti.“
Nors, atrodo, Ingai nėra sunku sukinėtis priešais fotografo objektyvą, ji prisipažino, kad geriausiai jaučiasi ne viešumoje, o namuose, kur ją mato tik vyras TV laidų rengėjas ir vedėjas, prodiuseris A.Valinskas.
Penkiasdešimtmečio proga Arūnas padovanojo jai naujutėlį visureigį „Lexus“. Inga neslėpė: Arūnas visada buvo labai dosnus vyras ir auksinio jubiliejaus proga nusprendė įteikti auksinę dovaną – jos svajonių automobilį, kainuojantį apie 70 tūkstančių eurų.
Inga nusišypsojo paklausta, ar žino posakį, kad vyrai moterims brangias dovanas perka tada, kai nusikalsta.
„Mano vyras irgi labai mėgsta šia tema juokauti. Kadangi abu juokaujame, tai ir juoko tarsi nelieka. Aš neklausiau, dėl kokių nusikaltimų jis perka brangias dovanas. Man visiškai neįdomu. Tegul nusikalsta kuo dažniau“, – šypsojosi moteris.
Inga ir Arūnas susituokę jau 29 metus, tačiau nėra iš tų, kurie kartu būna ištisą parą.
„Nebūtina kasdien kartu sėstis prie vakarienės stalo ir juo labiau kelis kartus per dieną skambinti sutuoktiniui ir teirautis, kur jis yra, kada grįš, – įsitikinusi Inga. – Mes vienas apie kitą žinome tiek, kiek vienas kitam pasisakome, o ne tiek, kiek išklausiama.“
Kai kurios moterys pasakytų: gerą vyrą reikia saugoti, laikyti už trumpo pavadėlio, nes kitos nuvilios.
„Čia ir yra didysis blogis, – įsitikinusi I.Valinskienė. – Niekada nenorėčiau turėti prie šono labai išsaugoto ir dantim įsikabinto, iš kitos moters glėbio atsikovoto vyro. Aš noriu tokio, kuris pats nori būti su manimi.
Kam man reikia jėga šalia laikomo vyro? Negi aš jau tokia beviltiška, kad reikia prisirišti, nepaleisti, neatiduoti? Jėga nieko neišsaugosi.“
Ingai nėra tekę susidurti su įžūliomis vyro gerbėjomis, kurios skambintų naktimis ar atakuotų žinutėmis.
„Gal dėl to vyras miega išsijungęs telefono garsą? – juokėsi Inga. – Jokios gerbėjos man akių niekada nedraskė, o vyras skirtis niekada nenorėjo, tai dėl ko reikėtų jaudintis?“
Būta gandų apie braškančią Valinskų santuoką ir ne kartą spėliota, ar jie skiriasi, ar dar ne. Nei Inga, nei Arūnas niekada nebijojo juokauti apie savo santykius: jo neišmušdavo iš vėžių klausimai apie nesantuokinę dukterį, Ingos – apie simpatijas šokių partneriui.
Inga taip pripratusi prie gandų apie šeimą, kad jos nesutrikdytų net ir įžūliausias klausimas.
„Tiesiog mes į tai žvelgiame su humoru. Taip, mes kartu. Pykstamės ir taikomės kaip absoliučiai visi sutuoktiniai. Taip, mes turime krizių, bet jei iki šiol kartu, vadinasi, esminė krizė mūsų gyvenime neįvyko.
Arba mes abu labai pakantūs, nesame egoistai, nes, manau, susituokus sunku gyventi tuomet, kai kiekvienas labiau galvoja apie save, koks jis geras, gal net vertas kur kas geresnio sutuoktinio už tą, kuris šalia.
Jei abu pradeda taip mąstyti, žinoma, kam kartu gyventi. Tada jie išsiskiria ir keliauja ieškoti kitos laimės. Kartais gal ir pavyksta, bet dažniausiai to geresnio taip ir neranda“, – samprotavo tris dešimtmečius santuokoje gyvenanti moteris.
Kad ir kiek gandų apie savo vyrą girdėtų, Inga laikosi taisyklės: niekada jo nesekti ir netikrinti.
„Neseku ir netikrinu. Neapkraunu savo smegenų šita bereikšme veikla. Na, ir kas, kad seksiu ar tikrinsiu? Kas pasikeis? Jei ką nors sužinosiu, turėsiu kelti skandalą. O skandalas man pačiai gadina nervus. Aš pasitikiu žmogumi ir tikiu: jeigu mūsų gyvenime vyks kas nors reikšminga, tai, kas turėtų keisti mūsų santykius, jis tiesiog man pasakys. Ir viskas“, – įsitikinusi I.Valinskienė.
Jos nuomone, ir du egoistai gali gyventi kartu, jeigu moka sutarti. Pavyzdžiui, Inga visada išrenka, kur keliauti per atostogas, o Arūnas tvarko šeimos finansus. O štai susipykę jie gali nesikalbėti savaičių savaites.
Viešumoje stipri ir savimi pasitikinti I.Valinskienė namuose visai kitokia: „Namuose esu tyli, rami moteris, kuri niekada nesiekė būti šeimos galva. Man pasisekė, kad Arūnas nereiklus buičiai, be to, jam neįdomūs prabangūs vyriški žaisliukai, vardiniai drabužiai ar greiti automobiliai.“
Vis dėlto ji nė nemano slėpti, kad su ambicingu ir lyderiauti mėgstančiu Arūnu gyventi sudėtinga.
„Su juo sunku dėl to, kad sunkus jo charakteris. Jis aštrus, kategoriškas ir lengvai užsiliepsnojantis. Bet kokiu klausimu turi stiprią, neginčijamą nuomonę, nors kartais puikiai žino, kad yra neteisus. Jį nuginčyti ir įrodyti, kad yra kitaip, sudėtinga. Todėl ir nesivarginu. Geriau pasakyti: „Na, ko gero, yra taip, kaip tu sakai“, – kaip gludina santykių kampus, pasakojo I.Valinskienė.
Arūnas niekada Ingai nepriekaištavo dėl neišvirtos vakarienės ar neplautų indų. Jis mielai suvalgo tai, ką randa šaldytuve. „Jeigu išvis ką nors randa“, – nusišypsojo Inga.
Ar niekada jis nesiūlė Ingai būti namuose, auginti vaikus, o pats uždirbti pinigus?
„Niekada gyvenime, – užtikrino I.Valinskienė. – Jis iki šiol uždirba kur kas daugiau negu aš ir man tai visai natūralus dalykas. Nežinau, ar jam kelia džiaugsmą naktimis į koncertus lakstanti moteris, bet yra taip.“
Savo ruožtu Arūnas perklausė: „Namų pelytė? Aš galiu pasakyti tik vieną paprastą dalyką, kai jau atšvenčiau penkiasdešimtmetį: iš kiekvienos pilkos namų pelytės galima užauginti tokią žiurkę...“
Parengė Milda Augulytė
