Vieniems jis – moralinis lyderis, kitiems – diktatorius ir bailys, palikęs Lietuvą sunkiausią valandą.
Atkuriamosios dokumentikos filme „Antanas Smetona“ pateikiamos ir dar dvi tarpukario Lietuvos prezidento (jį įkūnija Ramūnas Šimukauskas) pusės – vakarėlių liūto ir nuolankaus sutuoktinio.
Šalies prezidento pareigas A.Smetona pirmą kartą ėjo 1919–1920 metais, antrąsyk – po 1926-ųjų perversmo iki pat sovietų okupacijos.
Nebūdamas nei labai ryškus, nei ambicingas A.Smetona vis dėlto laimėjo kovą dėl valdžios. Diskusijos dėl jo reikšmės Lietuvos istorijai verda iki šiol. Kas gi buvo A.Smetona? Į šį klausimą filme bando atsakyti prezidento amžininkai ir šių dienų istorikai.
Prezidentas itin įsiklausydavo į 11 metų jaunesnės Sofijos Smetonienės patarimus. Apie žmonos įtaką A.Smetonai ir valstybės reikalams sklandė legendos: amerikiečių konsulas Robertas W.Heingartneris yra rašęs, kad prezidentienė buvo neįprastos energijos ponia, kuri nustelbdavo prezidentą namuose ir, tikėtina, darbe.
A.Smetona gimė 1874 metais Taujėnuose. Baigęs mokslus Rusijoje grįžo į Vilnių ir tapo banko tarnautoju. Tiesa, tarnyba nebuvo labai pelninga – gaudavo vos 50 rublių per mėnesį. Vis dėlto tai netrukdė dalyvauti lietuviškoje veikloje.
Smetonų namuose visada buvo pilna žmonių ir vyno. Sofija rūkydavo ilgus rusiškus, vokiškus, prancūziškus papirosus, svečiai gerdavo vyną, vykdavo šokiai. Politiniai oponentai A.Smetonai prikaišiojo bohemišką gyvenimo būdą.
1914 metais prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Po pralaimėjimų Rusijos armija turėjo trauktis iš Lietuvos. Įžengė vokiečiai.
Kai nustojo sektis frontuose, jie suprato, kad reikia dialogo su okupuotais kraštais, ir leido sukurti Lietuvos Tarybą.
Reikėjo sukviesti lietuvių konferenciją. 1917 metų rugpjūtį vyko jos organizacinio komiteto posėdžiai. Svarbiausią pranešimą turėjo padaryti A.Smetona, tačiau jis pirmą dieną nepasirodė.
Buvo pranešta, kad A.Smetona „apsigėrė su vokiečiais šampano ir sublogavo“, todėl atvykti negalės.
„A.Smetonai tai buvo būdinga“, – teigė istorikas Algimantas Kasparavičius ir pridūrė, kad bendri vakarėliai buvo būdas prieiti prie okupacinės valdžios.
Nuo A.Smetonos nei lengvomis, nei sunkiomis akimirkomis nė per žingsnį nesitraukė žmona.
Po karinio perversmo 1926 metais, kai A.Smetona antrą kartą tapo valstybės galva, S.Smetonienė, ištikima vyro bendražygė, mėgstanti žmonių kompaniją ir lošti kortomis, dar aktyviau įsitraukė į politinę veiklą ir įgijo įtaką.
„A.Smetonienė labai rėmė, palaikė, netgi sufleravo vyrui kai kurias politines idėjas, – kalbėjo istorikas A.Kasparavičius. – Jau nekalbant apie konkrečias politines personalijas, parenkant premjerus, ministrus arba juos išstumiant iš politikos olimpo. A.Smetona visais esminiais klausimais ja pasitikėjo.
Vėliau S.Smetonienė pradėjo prie valdžios kviesti labai ištikimus, artimus, patikimus žmones iš savo giminės, iš tolimesnių giminių, žodžiu, iš savo aplinkos. Tai savotiškai turbūt vedė į 1940 metų birželio katastrofą.“
1940 metų birželio 14 dieną Sovietų Sąjunga Lietuvai pateikė ultimatumą. Paskutiniame Lietuvos Vyriausybės posėdyje buvo svarstoma, ar jį priimti.
„Man atrodo, kad birželio 15 dienos posėdį reikia laikyti pačiu beviltiškiausiu. Kartais man išsprūsta žodis „gėdingiausiu“, – teigė istorikas Alfredas Bumblauskas. – Taip nesugebėti nieko padaryti. Visi lyg pritarė, kad reikia protestuoti, bet nėra protesto. Jie visi buvo paralyžiuoti.“
A.Smetona ir keli Vyriausybės nariai buvo už tai, kad reikia nors simboliškai priešintis, tačiau kitiems atrodė, jog geriau pasiduoti.
Manoma, kad tai galėjo būti A.Smetonos režimo pasekmė: būtent jo žmonos S.Smetonienės parinkti ministrai didžiąja dalimi pakėlė rankas, kad nereikia priešintis okupantams.
Filmų herojai – ir premjeras, ir žvalgė
* „Antanas Smetona“, kuris per LRT televiziją bus parodytas Vasario 16-ąją, – pirmasis iš prodiuserės ir režisierės Lauros Paukštės dokumentinių filmų ciklo „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą“.
* Iš viso planuojama parodyti aštuonis filmus. TV žiūrovai išvys pirmosios Vyriausybės vadovą Augustiną Voldemarą, lakūną Steponą Darių, žvalgę Marcelę Kubiliūtę, nacionalinės bankininkystės pradininką Joną Vailokaitį, pramonininką Chaimą Frenkelį, Valstybės Tarybos pirmininką Stasį Šilingą, profesorių Mykolą Romerį.
Parengė Rūta Peršonytė
