Vos prieš du mėnesius mama tapusiai dainininkei K.Zvonkuvienei stringa balsas, o akyse pasirodo ašaros. „Vos nepraradau vieno, o gal ir abiejų savo vaikų. Lėkiau į ligoninę visu greičiu ir galvojau: aš viską gyvenime atiduosiu, Dieve, viską atiduosiu. Atimk iš manęs sveikatą, populiarumą, karjerą, koncertus, gerovę, uždirbtus pinigėlius.
Viską atimk, tik neatimk iš manęs mano vaikų“, – LNK televizijos gyvenimo būdo laidoje „Nuo... Iki...“ sunkiai tramdydama ašaras pasakojo K.Zvonkuvienė.
Dešimtą nėštumo savaitę dėl įtempto koncertų grafiko dainininkei, pajutusiai skausmus, naktį teko skubiai vykti į ligoninę. „Man grėsė persileidimas“, – prisipažino Katažina.
Pasak moters, visiems tik atrodė, kad jos nėštumas buvo lengvas. „Jis buvo gražus, bet tam, kad būtų visavertis, man pačiai teko pasistengti. Ačiū Dievui, pakako proto pasisaugoti“, – pasakojo Katažina, šiandien sūpuojanti dvynius Korneliją ir Donatą.
Prieš porą mėnesių gimusiems vaikams vardus išrinko tėvas Deivydas Zvonkus (39 m.). Kaip pats juokauja, devynių mėnesių tikrai pakako svarstymams ir iš ilgo vardų sąrašo prieš gimstant dvyniams liko vos keturi. Donatu sūnų D.Zvonkus pavadino savo tėvo garbei, o Kornelijos vardas tiesiog patiko abiem.
Be to, Deivydas ir Katažina norėjo, kad vaikų vardai prasidėtų tomis pat raidėmis kaip jų.
„Donatas – tai Zvonkus, kartais kažkur nutolęs, tarsi į kosmosą išskridęs, toks susimąstęs, akys protingos, o Kornelytė – tikra Nemycko, nenuorama, bet kaip moteris viską atlaikys, palauks, jeigu, pavyzdžiui, valgo brolis“, – savo vaikų skirtumus vardijo Katažina.
Troškimo kuo greičiau susilaukti vaikų Katažina ir Deivydas neslėpė dar savo vestuvių dieną beveik prieš trejus metus. O nuotraukoje, kurią praėjus vos dienai po vestuvių Deivydas paviešino socialiniame tinkle kartu su Katažina poilsiaudamas Varėnos miškuose, buvo matyti, kaip prie saule besimėgaujančios Katažinos sėlina gandras.
„Į mano žmoną jau gandras taikosi“, – tuomet rašė Deivydas.
Tačiau vaikų žinomai porai teko palaukti dar kelerius metus. Katažina ne kartą sakė: „Puikiai žinau, kad po 35 metų tikimybė pastoti gerokai mažesnė, tačiau mes neprarandame vilties.“
Su Deivydu ji buvo aptarusi ir pasiryžusi išbandyti viską: pagalbinį apvaisinimą, o jam nepavykus ir galimybę įsivaikinti.
Ar buvo apėmęs nerimas, nusivylimas, kai taip laukė vaikų, o jų vis nebuvo?
„Ne, nerimo tikrai nebuvo. Bent jau man. Tu, regis, irgi nepanikavai“, – kreipėsi Deivydas į žmoną, švelniai laikydamas jos ranką. Katažina patvirtino, kad nesinervino ir visada tikėjo, jog ateis jų laikas ir jų vaikas, o čia atėjo net du.
„Vertėjo laukti, – džiaugėsi pora. – Atėjo mūsų laikai, gretimame kambaryje krykštauja du mūsų vaikai.“
Yra šeimų, kurios neturėdamos vaikų pasirenka buvimą dviese. Ar Deivydas ir Katažina manė, kad be vaikų jų šeima būtų nevisavertė?
„Ilgainiui turbūt reikėtų apsiprasti, – Deivydas klausiamai pažvelgė į susimąsčiusią Katažiną. – Įvairiai likimo pirštas gali pareguliuoti gyvenimą. Dabar jau aišku, kad taip nebus, bet pažįstu šeimų, kurios neturi vaikų ir yra laimingos. Pasižiūrėkite į Katažiną: ar įmanoma su ja būti nelaimingam?“
Katažina kvatojosi ir neigė Deivydo žodžius: „Įmanoma, įmanoma, neslėpk, kartais aš būnu neįmanoma.“ Vis dėlto prisipažino, kad šeima jai atrodo nevisavertė, jeigu nėra vaikų.
Kad laukiasi, Katažina sužinojo iškart po konkurso „Žvaigždžių duetai“. Jame jos partneris buvo choreografas Šarūnas Kirdeikis.
Nemažai žiūrovų būtent jų porai pranašavo pergalę, nes abu nevengė išbandymų scenoje ir mokėjo stebinti. Duetų kova projekte buvo įnirtinga, jie liko treti ir gavo krištolinį mikrofoną. Vis dėlto kur kas stipresnės emocijos Katažiną užplūdo išgirdus gydytojos žodžius.
„Prisimenu, kad daktarės veidas surimtėjo, aš įsirėmiau rankomis į kėdę ir pamaniau: „Nejaugi kas nors blogai?“ – pasakojo Katažina apie akimirką, kai sužinojo, kad laukiasi. – Ji pakreipė galvą, aš laukiau.
Ta minutė atrodė kaip amžinybė, kol pagaliau gydytoja ramiai ištarė: „Sveikinu, mamyte, jūs laukiatės dvynių.“ Man iš akių pasipylė ašaros.“
Sužinojusi apie būsimus vaikus Katažina nuvažiavo pas Deivydą į darbą.
Jis tvarkė kažkokius reikalus, o ji nekantraudama laukė, kaip įsiterpti į pokalbį ir pranešti naujieną.
„Ji moka įsiterpti į pokalbį, bent jau į mano, – šypsojosi Deivydas. – Kai pasakė, taip ir atsisėdau. Pirma reakcija buvo tokia, kad pradėjau skaičiuoti: aha, butas didelis, gal didesnės mašinos reikės, nors pirmaisiais mėnesiais gal nereikės, šito reikės dvigubai, ano irgi... Tik paskui emocijos užplūdo. Buvau tas kurmis skaičiuotojas.“
Už tai, kad iš karto susilaukė ne vieno, o dviejų vaikų, pora dėkinga genams – abiejų giminėje yra dvynių porų.
Kad gyvenimas visiškai pasikeis nė negimus vaikams, o dar jų laukiant, Katažina suprato netrukus.
Buvo praėję daugiau kaip du mėnesiai nuo tos dienos, kai sužinojo nešiojanti dvynius. Ji jautėsi gerai ir savo koncertų neatšaukė, tačiau vieną naktį pajutusi skausmus turėjo skubiai vykti į ligoninę.
„Matyt, per daug sau leidau, pervargau. Tuo metu dar koncertavau.
Vieną kartą pasijutau blogiau nei visada ir naktį teko skubiai važiuoti į ligoninę, – prisiminė Katažina. – Važiavau tokiu greičiu, kad net nepamenu, kaip pasiekiau Vilniaus gimdymo namus.
Tuo metu atrodė: koks skirtumas, ar sustabdys dabar policija, ar nufotografuos koks radaras – man tas pats.
Važiavau ir visą kelią meldžiausi, kad Dievas išsaugotų mano kūdikius.“
Gydytojai iš karto įspėjo: „Laukia išbandymas.“ Katažina tuomet prisiminė ir Monikos Šedžiuvienės ašaras pasakojant, kad iš pradžių taip pat laukėsi dvynių. O juk Monika – jauna moteris, Katažinai – gerokai per trisdešimt. Tad ji dar labiau sunerimo.
„Jau sukosi mintis, kad ir man tas pats atsitiko. Kas buvo vėliau, nelabai prisimenu, tik gydytojos žodžius: „Plaka dvi širdutės.“ Ir vėl ašaros.
Puoliau bučiuoti daktarės, o ji pasakė: „Bučiuosite, kai atvažiuosite čia ir pagimdysite.“ Ačiū, kad padėjote išsaugoti kūdikius, kad viskas buvo gerai“, – iš TV ekrano dėkojo Katažina savo gydytojai.
Savaitę Katažinai teko gulėti lovoje ir kuo mažiau judėti. Lemtingas įvykis tapo ženklu, kad darbus teks atidėti. Gydytojo nurodymus Katažina vykdė tiksliai, nors užsidaryti namuose jos temperamento žmogui – sunku.
Katažina buvo neįnoringa nėščioji – naktį važiuoti pirkti mėsainių, ledų ar raugintų agurkėlių vyrui nereikėjo.
„Galėjo bent truputį pasimaivyti. O čia – jokių kaprizų, jokių įnorių, kaip šilkinė, nors prie žaizdos dėk. Nė kartą naktį nevažiavau pirkti jokių nelogiškų produktų“, – neva piktinosi Deivydas.
Jausmas, kad dvynių susilaukė ne tik jie, bet visa Lietuva, poros neapleidžia iki šiol. Tokio palaikymo ir per nėštumą, ir gimus vaikams Zvonkai nė neįsivaizdavo, todėl jaučiasi dėkingi kiekvienam sveikintojui.
„Kai pamačiau vaikus pirmą kartą, akys buvo pilnos džiaugsmo ašarų: „O, Zvonkiukai, jūs jau čia, laba diena“, – pasakojo Deivydas apie pirmą akistatą su vaikais. – Gimdyme dalyvavau už durų, bet kai vaikus išnešė ir padėjo ant staliuko apkarpyti bambučių, pamačiau.
Dukteriai buvo trys minutės, o sūnui – viena. Nufotografavau, ten matyti laikas, taigi tiksliai žinau.
Galų gale baigėsi mano užsitęsusi paauglystė, dabar būsiu rimtas dėdė, rūpestingas tėtis, suaugęs vyras, visi jaunatviški šėliojimai atsitraukia. Aš būsiu atsakingas tėvas.“
Katažina irgi švytėjo iš laimės: „Tai buvo tokia pilnatvė, tokia laimė, kad atrodė – štai ji, apčiuopiama.“
Parengė Milda Augulytė
