Kai R.Varnaitei buvo maždaug ketveri, trejais metais vyresnis brolis Erikas (vėliau tapęs žinomu dailininku ir skulptoriumi) pareiškė, kad su mergaite nežais ir nebendraus.
„Tada mama man patarė persirengti ir vaidinti berniuką, – prisiminė aktorė. – Užsimoviau brolio kelnes, kasas paslėpiau po kepure ir pajutau, kaip smagu įsijausti į vaidmenį.
Tapusi aktore sėkmingai vaidinau charakteringus personažus, tarp jų pasitaikė ir vyriškų. Vaikiškuose spektakliuose vaidinau berniukus, pasakose – nykštukus.
Režisieriaus Jono Jurašo „Moljere“ sukūriau vienuolio tėvo Bartolomėjaus vaidmenį, o režisieriaus Vytauto Balsio „Figaro vedybose“ vaidinau teisėją Don Gusmaną Briduazoną. Vis dėlto daugiausia vaikystėje išmoktų išdaigų sudėjau į Juokdario vaidmenį režisierės Karen Johnson spektaklyje „Dvyliktoji naktis“.
Į prisiminimus ji leidosi Juozo Saboliaus dokumentiniame filme „Laimė būti kartu“, kurį šį sekmadienį rodys LRT televizija.
Scenai R.Varnaitė atidavė 65 metus. Kai kurie jos sukurti personažai Kauno dramos teatre gyvavo ištisus dešimtmečius, todėl juos pamatė kelios žiūrovų kartos.
Bebenė („Siuvėjų dienos Silmačiuose“) vaidinta 25 metus. Izolda („Šventežeris“) per 32 metus įkūnyta daugiau kaip 800 spektaklių, o Bekampienė („Amerika pirtyje“) per 42 metus scenoje pasirodė daugiau kaip 700 kartų. Nemažai R.Varnaitė vaidino kartu su savo vyru aktoriumi Vytautu Eidukaičiu (1923–1989).
„Mes visada žinojome, kad R.Varnaitė yra komedijos karalienė, ypatingas talentas. Atrodo, ji lengviausiu būdu sugebėdavo sutelkti žiūrovų dėmesį ir dovanoti džiaugsmą bei juoką.
Režisieriai sakydavo, kad jeigu vaidina R.Varnaitė, tai yra laimingas bilietas – spektaklis visada bus sėkmingas“, – kalbėjo aktorius ir Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas.
Pirmas R.Varnaitės spektaklis Kauno dramos teatre buvo „Alyvų sodas“ (1954 m.). Pradedančioji aktorė vaidino linksmą ir pašėlusią Matrioną Afanasjevną. Kaip tik tuo metu ji įsimylėjo.
„Po spektaklio premjeros mylimasis man pasipiršo. Išbėgau iš scenos į užkulisius. Žiūriu – stovi Vytautas Eidukaitis su dovanėle rankoje. Pasibučiavome ir susituokėme“, – šiltai apie dviejų dukterų tėvą ir scenos partnerį kalbėjo R.Varnaitė.
Aktorė prisipažino, kad jai patinka vaidinti linksmus, žaismingus personažus, seginčius daugiaklosčius sijonus. Tie platūs sijonai leisdavo laisvai ir nevaržomai judėti.
Yra išlikę spektaklių įrašai, kuriuose aktorė, jau įkopusi į aštuntą dešimtį, scenoje daro kūlversčius.
R.Varnaitės gerbėjams ypač įsiminęs jos sukurtas Uršulės vaidmuo „Baltaragio malūne“. Šį personažą aktorė įkūnijo ir kine, ir teatre. Scenoje Pinčiuką vaidino V.Eidukaitis.
„Žiūrovus žavėdavo Vytauto išraiškingi gestai. Vaidmuo spektaklyje „Plačiaburnė“ jam leido visapusiškai atsiskleisti. Man atrodė, kad man scenoje nereikia nieko daryti, tad tiesiog stovėjau šalia ir žavėjausi juo.
Vytautas prajuokindavo ne tik žiūrovus, bet ir mus. Kartą aktorė Genutė Tolkutė, kuri vaidino mūsų dukterį, pagauta juoko priepuolio išbėgo į užkulisius ir prapliupo kvatoti.
Žiūrovus ir kolegas žavėjo Vytauto žaismingumas, prancūziškas lengvumas“, – pasakojo R.Varnaitė.
Režisieriaus J.Jurašo spektaklyje „Šventežeris“ R.Varnaitė žibėjo 32 metus. Jos kuriamas komiškas Izoldos vaidmuo žavėjo gerbėjus.
„Su Regina susiję beveik visi mano pastatymai Kauno dramos teatre. Buvo galima absoliučiai pasitikėti jos profesionalumu, disciplina ir darbštumu. Ji darbui atsiduodavo iki galo“, – sakė režisierius.
Kai po 15 metų emigracijos J.Jurašas 1989-aisiais atvyko į Lietuvą, teatre buvo surengta šventė.
„Suvaidinome 600-ąjį „Šventežerio“ spektaklį. Per pertrauką pažiūrėjau pro uždangą, kurioje eilėje sėdi J.Jurašas. Antrame veiksme išbėgau į sceną ir sušukau: „Jėzau, daktare, išganytojau mūsų!“ ir paleidau į salę rožių puokštę, tiesiai J.Jurašui į rankas“, – pasakojo aktorė.
„Šventežerio“ pjesės autorius Kazys Saja, matydamas, kokį furorą kaskart sukelia R.Varnaitės personažas, būtent Kauno dramos teatrui ėmė rašyti „Devynbėdžius“. K.Saja buvo numatęs personažą ir R.Varnaitei, jį kūrė su dideliu entuziazmu.
„Norėjau, kad R.Varnaitė vaidintų Bobą Vienaakę. Rašydamas „Devynbėdžius“ buvau tikras, kad išgirsiu ją dainuojančią: „Dienelės buvo jaunos ir aš graži buvau...“, bet ši svajonė neišsipildė“, – apgailestavo rašytojas.
Daug metų R.Varnaitė dirba su režisieriumi Sauliumi Vosyliumi. Aktorė yra vaidinusi jo kurtuose TV serialuose „Atžalos“, „Giminės po 20 metų“. Pastaruoju metu LRT televizijos žiūrovai R.Varnaitę mato naujose serialo „Giminės. Gyvenimas tęsiasi“ serijose.
„Nežinau, kiek ji turi kaukių, nes kiekvienas jos dublis – vis kitoks ir savotiškai žavus. Ji 1971 metais vaidino mano diplominiame darbe, – pasakojo S.Vosylius. – Jam aktorių radau Kauno dramos teatre. Vaidino Leonardas Zelčius, Viktoras Šinkariukas ir R.Varnaitė.
Prisimenu, labai jaudinausi. Tai pamačiusi Regina mane apsikabino ir pasakė: „Nebijok, mes viską padarysime.“
Taip ir buvo. Kitas mūsų susitikimas įvyko po 20 metų ir tęsiasi iki šiol.“
