Popmuzikos deivė labai sielojosi, kai negalėjo dainuoti kai kurių populiarių savo kūrinių, tokių kaip „I Will Always Love You“.
Brito Nicko Broomfieldo ir austro Rudi Dolezalo dokumentinis filmas „Whitney – Can I Be Me“ – už širdies griebiantis portretas kūrėjos, kuri aiškiai suvokė savo bėdas, bet nesugebėjo jų įveikti.
2012-ųjų vasarį 48 metų atlikėja buvo rasta negyva viešbučio vonios kambaryje. Jos kraujyje aptikta kokaino ir raminamųjų pėdsakų.
„Whitney – Can I Be Me“ kūrėjai atskleidė, kaip draskoma vidinių prieštaravimų popmuzikos žvaigždė blaškėsi tarp ilgametės gyvenimo partnerės Robyn Crawford ir vėliau sutuoktiniu tapusio ritmenbliuzo meistro Bobby Browno.
Būtent B.Brownas po W.Houston mirties rašė, kad dainininkė buvo biseksuali ir rezgė romaną su geriausia drauge R.Crawford, kuri kelerius metus dirbo jos asistente.
„Mes buvome susituokę 14 metų, tad kalbėdavomės ir apie tai, kas į viešumą nepakliūdavo. Žinojau apie Whitney santykius“, – yra sakęs B.Brownas.
Filme taip pat rodoma, kaip kentėjo atlikėja, kai ją nušvilpdavo juodaodžiai klausytojai, išgirdę dainas, turinčias patikti baltaodžių publikai.
