Vieno vaidmens aktorius. Taip kartais vadinamas A.Demjanenka, išgarsėjęs komedijų meistro Leonido Gaidajaus filmuose „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“ (1965 m.), „Kaukazo belaisvė, arba Nauji Šuriko nuotykiai“ (1966 m.), „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“ (1973 m.).
Prieš 18 metų miręs aktorius, kuriam gegužės 30-ąją būtų sukakę 80 metų, neseniai buvo prisimintas Andrejaus Malachovo vedamoje Rusijos TV laidoje „Tegul kalba“ (Pust gavariat).
Aktoriaus pirmoji žmona dramaturgė Marina Skliarova pasakojo, kad A.Demjanenka tiesiog nekentė jį išgarsinusio personažo.
„Kai išeidavome į gatvę, visi imdavo šaukti: „Šurikas eina!“ Aleksandras norėdavo gyvas į žemę sulįsti.
Kartą parduotuvėje prie jo pripuolė pardavėja, direktorius ir ėmė isteriškai džiūgauti. Aleksandras išlėkė lauk ir apsiverkė“, – prisiminė M.Skliarova, kurios santuoka su A.Demjanenka truko nuo 1959-ųjų iki 1975-ųjų.
Marina ir Aleksandras susipažino vidurinėje mokykloje. Sverdlovske gyvenantys jaunuoliai lankė į tą patį dramos būrelį.
„Klasės draugai stebėdavosi: „Ką tu jame radai?“ O mes buvome laimingi. Namuose dažnai vykdavo draugų susibūrimai, bet išgertuvės būdavo tvarkingos“, – prisiminė pirmoji aktoriaus žmona, ir dabar gyvenanti tame pačiame bute Sankt Peterburge, kurį po vestuvių jiems skyrė valdžia.
Moters gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, kai sutuoktinis išėjo pas režisieriaus asistentę Liudmilą Karaliovą, su kuria susipažino įgarsindamas vieną filmą.
„Kartais jis dvi paras būdavo prapuolęs. O tą kartą paskambino ir pasakė, kad namo negrįš. Vėliau atėjo ir apsiverkė. Pasisakė susiradęs kitą.
Iki šiol Aleksandrą myliu. Išeidamas jis pasiėmė vieną ikoną. Paskui mes nebendravome.
Apie jo mirtį išgirdau iš kaimynės. Išėjau į gatvę ir apsiverkiau. Į laidotuves eiti negalėjau“, – kalbėjo M.Skliarova.
Šešerius metus iš namų neišeinančiai moteriai vienatvę dabar praskaidrina tik kartu gyvenantis varnas Griša. Jis bute įsikūrė prieš 15 metų.
„Iš ryto jis mane visada tuo pat metu žadina – 5 valandą 40 minučių“, – pasakojo Marina.
Ji kaip pačias brangiausias relikvijas saugo buvusio vyro dovanas – žaislus. Pliušinę karvutę Aleksandras jai parvežė iš Vokietijos, o lėlę Andriuką padovanojo dar prieš vestuves.
A.Demjanenka vaikų nesusilaukė nei su pirmąja, nei su antrąja žmona.
„Kartą pasakiau Aleksandrui, kad mudu turėsime kūdikį. Jis pareiškė: „Kaip nori, taip daryk.“ Ir išėjo. Aš pasidariau abortą“, – su kartėliu kalbėjo M.Skliarova.
Antroji žmona vyrą pergyveno 6 metais. Ji mirė 2005-aisiais ir yra palaidota šalia A.Demjanenkos Sankt Peterburge, Serafimovo kapinėse.
Laidoje dalyvavo ir aktorė Natalija Selezniova (71 m.), kuri su A.Demjanenka įsiamžino filmuose „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“ bei „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“.
Pirmame filme N.Selezniova vaidino studentę Lidą, dėl kurios galvą pameta naivus linksmuolis studentas Šurikas.
Ji prisiminė, kad už filmavimo aikštelės ribų A.Demjanenka vengė bendrauti su kitais aktoriais.
„Aleksandras buvo labai uždaras žmogus, kartais – net nenormaliai. Filmavimo dieną jis galėdavo pasakyti vos du ar tris su vaidmeniu nesusijusius žodžius. Su juo buvo labai sunku bendrauti.
O kaip aktorius buvo tikras profesionalas. Nuo pat pirmos repeticijos žinodavo, kur stovėti, sėdėti“, – pasakojo N.Selezniova.
Tamsiaplaukis A.Demjanenka prieš filmavimą turėjo tapti blondinu. Tai buvo nemaloni procedūra.
„Tais laikais nebuvo kokybiškų dažų, – yra pasakojęs aktorius. – Todėl mano plaukus ištepė kažkokia balinamąja mase. Tai buvo siaubinga procedūra. Degino visą galvos odą.“
N.Selezniova prisiminė pirmą jųdviejų susitikimą grimo kambaryje: „Atidariau duris, ten sėdėjo Aleksandras.
Ant galvos jam stirksojo baltų putų kalnas, o iš akių bėgo ašaros. Jis pažvelgė į mane žvėrišku žvilgsniu, nusisuko ir toliau raudojo gniauždamas kumščius.“
Pasibaigus filmavimams A.Demjanenka nebendravo su jį išgarsinusiu L.Gaidajumi. Aktorius netgi nepasirodė 1993 metais mirusio režisieriaus laidotuvėse.
N.Selezniova sakė, kad nuoširdi draugystė tarp jos ir A.Demjanenkos užsimezgė tik praėjus daug metų po filmo „Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai“.
„Dešimtajame dešimtmetyje, kai aktoriams labai trūko darbo, kažkas iš draugų pasakė, kad Aleksandras skursta, jo silpna širdis ir kad dėl katastrofiškai silpstančio regėjimo jam sunku skaityti, todėl uždrausta įgarsinti filmus, – prisiminė N.Selezniova. – Paskambinau jam ir daviau pažįstamo akių chirurgo telefoną. Jis nesikreipė.
Tada paskambinau chirurgui ir paprašiau, kad Aleksandrą pasikviestų į kliniką. Jam buvo atliktos kelios operacijos.
Regėjimas pagerėjo, bet jam labai trūko pinigų. Tuomet aš važinėjau su koncertais po šalį, todėl paprašiau, kad prodiuseriai pakviestų ir Aleksandrą.
Tais laikais už pasirodymą aktorius užsidirbdavo 150–200 dolerių. Aš išsireikalavau, kad ir man, ir jam sumokėtų po 1000 dolerių.
Kai po trijų koncertų padaviau Aleksandrui 3000 dolerių, jis iš netikėtumo ėmė šaukti: „Kodėl? Už ką?“ Maniau, kad išprotės.“
Daugiau nei 70 filmų vaidinęs A.Demjanenka labai krimtosi dėl tapatinimo tik su Šuriku.
„Jis buvo gilus, subtilus žmogus. Norėjo vaidinti Fiodoro Dostojevskio, Antono Čechovo herojus. Tai būtų daręs puikiai. Kita vertus, vis tiek manau, kad gyvenime Aleksandras ištraukė laimingą bilietą“, – sakė N.Selezniova.
Tikriausiai ji teisi. Juk Krasnodare, Riazanėje ir Maskvoje stovi paminklai Šurikui ir Lidai.
Vienas paskutinių A.Demjanenkos darbų ekrane – Valerijano Markovičiaus vaidmuo seriale „Žemuogė“. Tai buvo vienas pirmųjų rusiškų serialų, ekranuose pasirodęs 1996 metais.
Aktoriui nepatiko jame vaidinti. Jis prisipažino tai daręs tik dėl pinigų.
„Žemuogėje“ vaidinęs aktorius Vladimiras Garnišinas pasakojo, kad vos tik būdavo nufilmuota kokia nors scena, A.Demjanenka kažkur dingdavo. Kartą užėjęs už dekoracijų V.Garnišinas pastebėjo stovinčią lovą ir nutarė joje pagulėti, tačiau režisieriaus asistentė perspėjo: „Tai A.Demjanenkai.“
Paaiškėjo, kad A.Demjanenkos labai silpna širdis, todėl jis atsiradus galimybei atsiguldavo pailsėti.
Aktorius mirė 1999 metais nuo miokardo infarkto. Iki paskirtos širdies operacijos buvo likusios dešimt dienų.
Karjeroje – ir lietuviškas pėdsakas
* Kai A.Demjanenkai nustojo siūlyti vaidmenis kine ir teatre, jo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu tapo filmų įgarsinimas.
* Šio aktoriaus balsu prabildavo žiūrovų mėgstami herojai ir animacinių filmų personažai.
* Pagrindinis aktorius, už kurį ekrane kalbėjo A.Demjanenka, buvo Donatas Banionis (nuotr.), sovietmečiu daug dirbęs su rusų režisieriais.
* D.Banionio sūnus kino režisierius Raimondas Banionis pasakojo: „Daugelis manė, kad filmuose tėvas kalba savo balsu. A.Demjanenkos tembras puikiai tiko tėvo sukurtiems herojų paveikslams.
Tėvas yra sakęs, kad A.Demjanenkos įgarsinimas padarydavo vaidmenį geresnį.“
Parengė Rūta Peršonytė
