Kai 1966-aisiais tuomet jau garsus aktorius ir režisierius A.Batalovas sumanė ekranizuoti Jurijaus Olešos 1924-aisiais sukurtą pasaką „Trys dručkiai“ apie sukilimą prieš storulių valdžią (sovietinė kino vadovybė šiam projektui pritarė nelabai entuziastingai), jam prireikė paauglės mergaitės cirkininkės Suok, kuri turi apsimesti lėle, vaidmeniui atlikti. Iš kelių šimtų pretendenčių jis išsirinko lietuvę Liną Braknytę, jau sužibėjusią Vikos vaidmeniu Arūno Žebriūno filme „Paskutinė atostogų diena“.
L.Braknytės, vėliau baigusios bibliotekininkystės mokslus, tapusios fotografo ir leidėjo Raimondo Paknio žmona L.Pakniene, kino karjera netrukus baigėsi. Vis dėlto biografijos fakto neišbrauksi – ji vaidino vieno inteligentiškiausių sovietinių kino menininkų A.Batalovo filme, buvo jo partnerė – A.Batalovas atliko ir vieną pagrindinių gimnasto, lyno akrobato Tibulo vaidmenų.
Kūrybos keliai su A.Batalovu suvedė ir kitus lietuvių aktorius – TV filme „Grynai angliška žmogžudystė“ (1974 m.) jo partnerė buvo Eugenija Pleškytė, o romantinėje dramoje „Skėtis jaunavedžiams“ (1987 m.) – Nijolė Oželytė.
Šioje juostoje N.Oželytė ir A.Batalovas įkūnijo įsimylėjėlius, kurie priversti slapstytis, nes jis vedęs ir turi tris vaikus.
„A.Batalovas mokė mane būti moterimi, – partnerį prisiminė N.Oželytė. – Juosta buvo filmuojama Kryme. Kartą su juo ėjome išsiųsti laiškų savo šeimoms. Pakeliui jis sustabdė taksi.
„Bet juk pašto pastatas visai netoli“, – nustebau.
„Tu – moteris. O moteris šalia vyro turi jaustis lyg Dievas“, – atsakė A.Batalovas.
Tai buvo išskirtinės inteligencijos žmogus. Šalia jo kiekviena valytoja pasijusdavo lyg princesė. A.Batalovas su kiekvienu žmogumi bendraudavo taip, tarsi pašnekovas būtų daug reikšmingesnis už jį.“
N.Oželytė prisiminė, kad filmo režisierius Rodionas Nachapetovas jos partneriu norėjo pasirinkti Juozą Budraitį.
„Tačiau jam neleido, – pasakojo aktorė. – Anais laikais filme teigiamą vaidmenį galėjo atlikti tik vienas pabaltijietis. Jei vaidindavo kitas, jis turėdavo būti koks nors fašistas.“
Rusų kino veteranas A.Batalovas, vaidinęs „Oskaru“ įvertintoje romantinėje dramoje „Maskva netiki ašaromis“ ir Kanų kino festivalio pagrindinį prizą pelniusioje juostoje „Skrenda gervės“, mirė eidamas 89 metus po klubo sąnario traumos ir penkis mėnesius trukusios reabilitacijos. Mirties išvakarėse, birželio 14-ąją, ligoninėje jį aplankė šventikas ir suteikė paskutinį patepimą.
A.Batalovas gimė teatralų šeimoje Vladimiro mieste: jo tėvai Vladimiras Batalovas (Atalovas) ir Nina Olševskaja kartu su Konstantinu Stanislavskiu dirbo Maskvos dailės teatro (MChT) trupėje.
Kai Aleksejui buvo treji, tėvai išsiskyrė, motina po dvejų metų ištekėjo už garsaus rašytojo, dramaturgo, scenaristo Viktoro Ardovo.
Bute Didžiosios Ordynkos gatvėje, kuriame A.Batalovas gyveno su motina ir patėviu, viešėdavo daugybė menininkų: rašytojas Borisas Pasternakas čia skaitė ištraukas iš romano „Daktaras Živago“, atvykusi iš Leningrado į Maskvą 1938–1966 metais ilgam apsistodavo poetė Ana Achmatova (čia vienintelį kartą susitiko ji ir poetė Marina Cvetajeva), dažnai lankydavosi poetas Osipas Mandelštamas, rašytojai Michailas Zoščenka, Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas, aktorė Faina Ranevskaja.
„Man, kaip ir visoms Sovietų Sąjungos moterims, malonu matyti artistą A.Batalovą“, – taip, pasak A.Batalovo brolio, stačiatikių šventiko ir rašytojo, publicisto Michailo Ardovo, jau išgarsėjusį aktorių šiuose namuose sveikindavo A.Achmatova.
Per Antrąjį pasaulinį karą A.Batalovo patėvis V.Ardovas dirbo karo korespondentu, N.Olševskaja su vaikais pasitraukė į Bugulmą Tatarstane. Čia ji subūrė mėgėjų teatro trupę, jos spektakliuose A.Batalovas, dar būdamas paauglys, pirmą kartą žengė į sceną.
Vėliau A.Batalovas daugiau rodydavosi ekrane nei scenoje. Į kiną jis pateko labai anksti: pirmą vaidmenį gavo būdamas 17 metų – vaidino moksleivį karinėje dramoje „Zoja“ apie sovietų partizanę Zoją Kosmodemjanskają.
Baigęs Maskvos MChAT mokyklą-studiją pradėjo aktyviai filmuotis: vaidino režisieriaus Josifo Cheifico „Didžiojoje šeimoje“ – Kanų kino festivalyje filmas gavo prizą už geriausią aktorių ansamblį. Vėliau – Borisas Borozdinas Michailo Kalatozovo juostoje „Skrenda gervės“. Pristatydamas šį filmą A.Batalovas lankėsi Kanų kino festivalyje, ten susipažino su Federico Fellini ir Marcello Mastroiani.
Pasirodžius šiam filmui ekranuose A.Batalovas išėjo iš teatro ir įsidarbino kino studijoje „Lenfilm“ aktoriumi ir režisieriumi. Tiesa, jo režisūrinė filmografija ne tokia gausi: šeštojo dešimtmečio pabaigoje pastatė filmą „Apsiaustas“ pagal Nikolajų Gogolį (vaidino Rolanas Bykovas), 1966-aisiais buvo vienas „Trijų dručkių“ scenarijaus autorių ir režisierius, tačiau iš tos juostos daugelis geriau prisimena jo herojų – lyno akrobatą Tibulą, 1972-aisiais ekranizavo Fiodoro Dostojevskio „Lošėją“.
Jis toliau dirbo su J.Cheificu filmuose „Mano brangusis žmogus“, „Dama su šuniuku“ pagal Antoną Čehovą, vaidino Michailo Romo juostoje „Devynios vienų metų dienos“.
Ko gero, įsimintiniausias A.Batalovo darbas kine – vaidmuo Vladimiro Menšovo romantinėje dramoje „Maskva netiki ašaromis“ (1979 m.) Filmas, pasakojantis apie tris drauges, atvykusias į Maskvą ieškoti meilės ir karjeros galimybių (A.Batalovas atliko darbininko, įsimylėjusio aukštas pareigas einančią moterį, vaidmenį), Sovietų Sąjungoje sulaukė sėkmės – net kai buvo parodytas per televiziją, kino teatruose jį pažiūrėjo 90 mln. žmonių, pagal metų rezultatus jis nusileido tik veiksmo trileriui „XX amžiaus piratai“.
„Maskva...“ gavo „Oskarą“ kaip geriausias užsienio filmas. Juosta sugebėjo paskleisti pasaulyje labai „sovietinę“ sostinės užkariavimo istoriją ir šios sėkmės liūto dalį uždirbo A.Batalovas, įkūnijęs šaltkalvį Gošą. Beje, nei pagrindinio vaidmens atlikėjas, nei režisierius nebuvo išleisti į JAV atsiimti prizo.
Laikraščiui „Argumenty ir fakty“ 2008 metais A.Batalovas davė interviu, kuriame atskleidė, kaip vertina Gošos vaidmenį.
„Nusifilmavęs juostoje „Maskva netiki ašaromis“ tapote visų sovietinių moterų numylėtiniu. Jeigu tai būtų mūsų dienomis, jus tikriausiai pavadintų sekso simboliu“, – kreipėsi korespondentas.
„Nepatinka man toks titulas, – atsakė A.Batalovas. – Iškart pagalvoji apie bulių, kurį atvedė pas karves. Na, koks Goša sekso simbolis? Tiesiog patikimas vyras. Beje, kritikai apie mano herojų rašė: „Tokių nebūna!“ O aš namuose turiu laišką, kuriame parašyta: „Jūs suvaidinote mano likimą.“
Rusų kino kritikai rašo, kad A.Batalovas buvo, ko gero, inteligentiškiausias sovietinis kino aktorius. Pati sąvoka – inteligentiškumas – atrodė įaugusi jam į kraują.
Rusų literatūroje ji siejama pirmiausia su A.Čechovu. A.Batalovas, būdamas 31 metų, įkūnijo Gurovą A.Čechovo apsakymo „Dama su šuniuku“ ekranizacijoje ir užbaigė A.Čechovo inteligentų temą kine tarsi trinktelėdamas pianino klaviatūros dangtį. Vėliau tą dangtį dar daugybę kartų bandyta pakelti, bet jau be A.Batalovo, perėjusio prie kitų vaidmenų.
Kai 2005-aisiais A.Batalovas gavo dar vieną valstybinę premiją (pirmoji 1981 metais už „Maskva netiki ašaromis“) „už personažus, tapusius nacionalinio kino meno klasika“, vargu ar kas būtų ryžęsis pasakyti, kad ji nepelnyta.
Šis apdovanojimas tapo savotišku viso jo gyvenimo įvertinimu: būdamas garsus sovietinis aktorius, jis savo darbui suteikdavo kažkokią visiškai nesovietinę, galima sakyti, ikirevoliucinę kokybę.
Aktorius ironiškai save laikė „neanderstalino epochos žmogumi“, o Josifą Staliną vadino banditu ir žmogžudžiu – jo valdymo metais buvo represuoti A.Batalovo artimiausi giminaičiai.
Sovietiniais laikais jis nepriklausė Komunistų partijai, atsisakė pasirašyti laišką, palaikantį sovietinės armijos įvedimą į Čekoslovakiją, skaityti Sovietų Sąjungos vadovo Leonido Brežnevo pseudomemuarus „Mažoji žemė“, vaidinti Leniną.
Vis dėlto 2014 metais A.Batalovas pasirašė Rusijos kultūros veikėjų kreipimąsi, remiantį Krymo aneksiją, nes, jo nuomone, „tai absoliučiai protinga, taip buvo nuo seniausių laikų – labai reikalingas gimtosios žemės lopinėlis“.
„TV antenos“ kalbinta N.Oželytė sakė negalinti smerkti aktoriaus už šį
žingsnį.
„Aš tikrai žinau, kad A.Batalovas nebuvo vatnikas - sakė aktorė. - Jam nutiko baisi istorija ir jis buvo priverstas pasirašyti tą kreipimąsi.
A.Batalovo dukra Maša nuo gimimo serga sunkia cerebrinio paralyžiaus forma, negali net sėdėti. Tik ją dievinančio tėvo dėka ji įgijo aukštąjį išsilavinimą, parašė kelias knygas.
A.Batalovas brangioje vietoje turėjo žemės sklypą ir vasarnamį. Jis visuomet sakydavo, kad po jo mirties šis nekilnojamasis turtas bus parduotas, kad Maša turėtų pinigų išgyventi.
Atsitiko taip, kad šalia sklypą įsigijęs kažkoks naujasis rusas apgaule paveržė iš aktoriaus dalį jo žemės - paprašė autografo tuščiame lape, o vėliau paaiškėjo, kad tai yra dalies sklypo perleidimo sutartis.
O netrukus rusų inteligentai pradėti prievartauti, kad pademonstruotų lojalumą ir parašytų tą garsųjį raštą, kuriuo pritaria Krymo aneksijai.
Visiems aišku, kas Rusijoje atsakingas už Krymą ir už padėtį Ukrainoje. O už Mašą atsakingas buvo tik jis. Jis buvo vienintelis žmogus, kuris galėjo ją išgelbėti, nepalikti siaubingam likimui po savo mirties.
Todėl vienareikšmiškai vertinti šios istorijos negalima.“
Parengė Milda Augulytė
