Penki bičiuliai iš Oksfordo yra viena ryškiausių Didžiosios Britanijos grupių, iškilusių per pastaruosius dešimt metų.
Roką, alternatyviąją muziką ir net šokių muzikos ritmus suderinti sugebėję „Foals“ išleido keturis albumus, kurių naujausias, užpernai pasirodęs „What Went Down“, pasiekė populiariausių įrašų trejetuką Didžiojoje Britanijoje.
Feisbuke grupę seka milijonas žmonių, grupės vokalistą Y.Philippakį gatvėse medžioja fotografai, savo pagrindines scenas „Foals“ atveria „Glastonbury“, „Coachella“ ir kiti didžiausi pasaulio festivaliai.
Dar labiau nei įrašai minias gerbėjų žavi koncertai – šiame fronte „Foals“ mažai kas gali prilygti. Nenustebkite, jei liepos 31-ąją Vilniaus Kalnų parke Y.Philippakis nušoks nuo scenos, įsiverš į minią, užsikars žiūrovui ant pečių ir dainuodamas jodinės – jis tai daro dažnai.
Laukine energija garsėjantis dainininkas, studijas prestižiniame Oksfordo universitete iškeitęs į rokerio karjerą, turi ir savitą požiūrį į muzikanto gyvenimą. Tokį, koks tikriausiai nelabai patiktų Lietuvos sveikatos apsaugos ministrui.
Y.Philippakis geria, ir daug. Tiesa, kaip pats sako, daugiausia – per koncertines keliones. „Foals“ lyderio įsitikinimu, taip elgtis tiesiog būtina. Jo grupė populiari dabar, o ne prieš porą dešimtmečių. Tačiau atrodo, kad kai kuo jis panašus į roko senbuvius, scenas valdžiusius aštuntajame dešimtmetyje, – romantizuoja padūkusį gyvenimo būdą ir jaučiasi nepažeidžiamas.
2013-aisiais britų žurnalas „Q“ paskelbė „Foals“ geriausiu koncertiniu kolektyvu, o po poros metų – ir geriausia grupe pasaulyje. Kitas įtakingas britų leidinys NME 2013-aisiais grupės kūrinį „Inhaler“ paskelbė geriausia metų daina, o jo skaitytojai diską „Holy Fire“ išrinko geriausiu metų albumu. Pernai NME apdovanojimų ceremonijoje albumas „What Went Down“ vėlgi paskelbtas metų geriausiuoju.
Ženklų, kad „Foals“ yra viena populiariausių grupių tarp roką mėgstančio jaunimo, – per akis. Vilniuje jos koncertą apšildys ir viena ryškiausių Lietuvos kylančių roko grupių – neseniai „Siemens“ arenoje grojusi „ba.“.
Susiję straipsniai
Graikų ir žydų kraujo turintis Y.Philippakis garsėja kaip choleriškas, nenuspėjamas muzikantas, nepripažįstantis autoritetų ir galintis pasiųsti velniop dėl vieno nepatikusio žodžio.
Atrodo, kad tai tik mitas. Arba dramas jis palieka scenai. Kalbėdamasis su „TV antena“ šis britų roko patrakėlis atrodė ramus ir paprastas – galbūt jame išties gyvena dvi visiškai skirtingos asmenybės.
„Per pastaruosius kelerius metus mes gavome daug gerbėjų laiškų iš Lietuvos – su prašymais atvykti. Pagaliau tai įvyks – smagu, nes vis rečiau tenka vykti į šalis, kuriose dar nebuvome.
O Lietuva man patraukli dar ir dėl krepšinio – žinau visus jūsų žymiausius krepšininkus, šiuo metu puikiai žaidžiantį jaunesnįjį Sabonį. Aš juk augau Graikijoje, kur krepšinis labai mėgstamas, pats žaisdavau su broliu“, – pokalbį pradėjo dainininkas.
– Ar „Foals“, kaip skelbia apklausos ir apdovanojimai, tikrai yra geriausia grupė pasaulyje?
– Taip. Šiaip nesvarbu tos apklausos, kurias skelbia žurnalai. Jei nesutinki su kritika, tai neturi sutikti ir su pagyromis, todėl aš nevertinu tų titulų pernelyg rimtai. Svarbiau tai, ką patys jaučiame. Mūsų koncertai dabar tikrai labai galingi. Nieko nesakau, yra daug ir kitų atlikėjų, kurių koncertai nuostabūs: Jackas White’as, „Arcade Fire“.
AFP / „Scanpix“ nuotr.
Bet, patikėkite, mes scenoje geri, labai geri. Jokių fonogramų, kiekvieną šou stengiamės padaryti tiek aistringą ir dinamišką, kiek tik galime. Seniai grojame kartu, todėl scenoje jaučiame telepatiją. Ateikite, patys pamatysite.
– Žiūrint, kaip duodatės scenoje, atrodo, kad po koncerto turėtumėte kristi ir valandą nejudėti.
– Ne, scenoje tiek adrenalino, kad po pasirodymo sunku nurimti. Negaliu važiuoti tiesiai į viešbutį ir miegoti, per kūną eina elektra. Kai tai praeina, pasijuntu pavargęs, tada miegu kaip užmuštas.
Mano gyvenimas gastrolėse ir tarp jų – visai skirtingas. Kai nereikia koncertuoti, bėgioju, valgau gerą maistą, nedaug geriu. Per koncertų turą – visai kitaip. Tada geriu daug. Tai, kaip tuo metu gyvenu, yra gana nesveika. Bet man atrodo, kad taip turi būti. Roko grupės gyvenimas toks yra – visko perteklius, malonumai, hedonizmas, svaigulys.
– Per koncertus dažnai šokinėjate nuo scenos, kartais – net iš balkonų. Ar nesate patyręs traumų?
– Nieko labai rimta. Esu susilaužęs du smulkius pėdos kaulus. Kai kurie šuoliai galėjo baigtis blogai. Pernai Toronte užlipau į klubo balkoną, bet būgnininkas akimis sustabdė – supratau, kad galiu ne juokais susižeisti, nes ten jau buvo labai aukštai.
Įdomiausia, kad kasdienybėje bijau aukščio. O scenoje jaučiuosi galingas, visos žemiškos baimės kažkur dingsta. Suprantate, scenoje dainininkas yra kaip šamanas, tai kita būsena, neberūpi skausmas, neberūpi, kad gali nutrenkti elektra. Norisi tik išsaugoti tą nuostabų jausmą.
– Esate kalbėjęs, kad kartais patiriate kažką panašaus į depresiją. Negaliu nepaklausti – per pastaruosius porą mėnesių nusižudė du garsūs JAV roko dainininkai – Chrisas Cornellis iš „Soundgarden“ ir Chesteris Benningtonas iš „Linkin Park“. Kas darosi roko dainininkams – ar jų gyvenimas nėra toks gražus, kaip atrodo?
– Man yra buvę, kad viskas atrodė nesmagu. Tai sudėtingas klausimas. Iš šalies roko žvaigždės gyvenimo būdas atrodo daug malonesnis, nei iš tiesų yra, tai tikrai žinau.
Pavyzdžiui, Ch.Benningtonas – jis koncertavo didžiuliuose stadionuose. Dešimtys tūkstančių žmonių tave dievina, bet į viešbutį grįžti vienas. Scenoje jautiesi pakylėtas, o po valandos – liūdnas ir vienišas.
Susiję straipsniai
Taip jaučiasi daugelis dainininkų. Liūdna, kad tiems dviem taip nutiko. Kita vertus, jie turėjo didelių asmeninių problemų, demonų, tai susiję ne tik su muzika.
– „Foals“ nekuria to, ką suprantame kaip dabar karaliaujančią popmuziką, bet grupė – vis tiek labai populiari. Kodėl?
– Nedaug galvoju apie tai. Tiesiog bandome rašyti gerą muziką, kuri išliktų, ir nekreipti dėmesio, kas populiaru. Jei bandytume įtikti miniai, rašytume blogą muziką. Mūsų populiarumas auga, nes turėjo praeiti laiko, kol parašysime pakankamai dainų, kurias pamėgs žmonės. Mums padėjo ir internetas, ir gerbėjų skleidžiama žinia iš lūpų į lūpas. Jei ką nors darai gerai, kiti anksčiau ar vėliau pastebės. Mums tai visiškai pasiteisino.
– Atvirai kritikuojate muzikos žvaigždžių įpročius – pavyzdžiui, iš išskaičiavimo kartu rašomas dainas, kurios pritraukia daugiau gerbėjų. Jei rytoj kartu padainuoti pasiūlytų, pavyzdžiui, Edas Sheeranas ar Drake’as (vieni populiariausių pasaulio atlikėjų. – Red.), tikrai pasakytumėte „ne“?
– Jūsų minėtiems žmonėms – tikrai. Kaip menininkai mes su jais neturime nieko bendra, neišeitų nieko vertinga. Yra tokių, su kuriais dirbčiau. Pavyzdžiui, esu grojęs su Tony Allenu, puikiu būgnininku iš Nigerijos.
Turėjau omenyje, kad tie kartu dainuojantys žmonės dažnai net nėra draugai. Negalima muzikos kurti tik dėl pinigų. Kitiems tai gal ir tinka, bet mes turime moralinį kompasą, turime jausti pasitenkinimą kaip muzikantai. Niekada neaukočiau savo vizijos dėl trumpalaikių dalykų – žurnalų viršelių ar daugiau radijo eterio.
– Jūs taip pat aštriai kritikuojate vyresnius atlikėjus, kurie užima jaunųjų vietą pagrindinių festivalių scenose.
– Man šiaip patinka daugelis tų senų grupių, bet problema kitur. Kad augtum, tobulėtum kaip muzikantas, tau reikia tinkamos erdvės, išbandymo didelėmis miniomis. Jei geriausios vietos scenoje užimtos senių, o jaunos grupės groja anksti popiet, kai niekas jų neklauso, jos niekada nepasieks aukšto lygio.
„Reuters“ / „Scanpix“ nuotr.
Be to, tos senos grupės – jų nebebus po 20 metų. Ir susidarys tuštuma. Kas bus ateities žvaigždės? Banalūs, išreklamuoti popdainininkai, o ne tikros roko grupės. Štai tai mane siutina.
– Mokėtės Oksfordo universitete, apie kurį svajoja tūkstančiai jaunuolių iš viso pasaulio. Metėte jį dėl roko grupės. Nesigailite?
– Ne. Studijavau literatūrą, nenorėjau tapti mokytoju, bet svajojau rašyti apsakymus. Man nuo mažens patiko skaityti knygas.
Neliūdžiu, kad išėjau. Bet žmogus – toks jau padaras, vis susimąstai, kaip galėjo pasisukti gyvenimas. Keista pagalvoti, kad būdamas dvidešimties aš priėmiau sprendimą, kurio reikšmės tuo metu net nesuvokiau. Jei būčiau likęs mokytis, mano kasdienybė dabar galėjo būti visiškai kitokia.
Teoriškai, beje, dar galėčiau grįžti ir tęsti mokslus, bet turbūt to jau nesugebėčiau. Mano smegenys negrįžtamai pasikeitė. Vis dėlto rašymas mane tebedomina, ką gali žinoti, gal kada nors pavyks įgyvendinti ir antrąją svajonę – būti ne tik muzikantu, bet ir knygas leidžiančiu rašytoju.
– Jūsų tėvas gyvena Graikijoje, kur Europos Sąjunga dėl griežtų taupymo priemonių nelabai mėgstama. Vis dėlto, jei rytoj galėtumėte sustabdyti Didžiosios Britanijos išstojimą iš Europos Sąjungos, ar tai padarytumėte?
– Taip, vienareikšmiškai. Išeiti iš ES – blogas sprendimas. Taip, graikai pyksta ant Europos, ir pagrįstai. Bet balsavimas dėl „Brexit“ atnešė daug nuodų, atskleidė tamsiąją britų visuomenės pusę. Ji dabar – visiškai susiskaldžiusi.
Už raginimų išstoti iš ES stovėjo tamsios jėgos – neabejoju tuo. Širdyje tikiu, kad procesas bus sustabdytas ir Didžioji Britanija nepaliks Europos.
Atmosfera dabar – bjauri. Ne tik Didžiojoje Britanijoje, visame pasaulyje. Daugėja nepasitikėjimo kitais. Vyrauja kažkoks keistas noras atsitverti, ginti savo teritoriją, atstumti kitus. Tai nieko gera nežada. Apmaudu, nes atrodė, kad pasaulis juda teisingu keliu, vyksta progresas, visuomenė, bent jau Vakarų pasaulyje, yra apsišvietusi ir eina į priekį.
Viskas labai greitai apsivertė – per porą metų, su „Brexit“ balsavimu ir ypač Donaldo Trumpo išrinkimu. Tikiuosi, kad tai mus pažadins ir suprasime, jog su tuo negalima taikytis.
– Jei reikėtų būtinai surengti koncertą vienam iš trijų žmonių – JAV prezidentui D.Trumpui, Rusijos vadovui Vladimirui Putinui arba Didžiosios Britanijos premjerei Theresai May – kurį pasirinktumėte?
– O, ne. Tikrai negročiau nė vienam iš jų. Grupė iširtų tą pačią akimirką.
– Dar prieš keletą metų visi jūsų grupės nariai gyveno viename name. Ilgitės tų laikų?
– Šiek tiek, nes buvo linksma. Nenorėčiau daugiau taip gyventi, mes suaugome, sveika turėti atstumą.
Bet būdavo smagu prabusti, išsivirti kavos, užlipti laiptais į studiją ir visą dieną rašyti muziką, o vakare eiti į Oksfordo barus, kur esame prikrėtę daug nerūpestingų nesąmonių.
Blogoji dalis buvo namų ruoša ir higiena. Vajėzau, kaip mes tuos namus apdergėme. Tai buvo nemalonus vaizdas.
Ir vis dėlto mes išlikome geriausiais draugais. Nesame viena iš tų grupių, kurių nariai keliauja atskirais limuzinais. Tikiuosi, taip niekada ir nenutiks.
– Jūs galite sau leisti užkulisiuose gauti viską, ko panorėsite. Ko prašote koncertų rengėjų?
– Nieko ypatinga. Na, daug alkoholio. Be to, neseniai pradėjome reikalauti drabužių garintuvo – dabar į sceną jau neiname suglamžytais drabužiais. O šiaip mums atneša šampano ir cigarečių, to ir pakanka.