Aktorė, kino režisierė ir dainininkė J.Moreau gerbėjus užburdavo aksominiu balsu, talentu ir grožiu, buvo prancūzų „Naujosios bangos“ mūza.
Kine ji sukūrė beveik pusantro šimto vaidmenų ir tapo gyvąja legenda. Režisieriai veržėsi dirbti su ja, o už kino aikštelės ribų ne vienas tapo meilužiu.
Praėjusio amžiaus antroje pusėje J.Moreau buvo žinoma ne mažiau negu jos tautietės Brigitte Bardot ir Catherine Deneuve. Pasak autoritetingos kino kritikės Ginette Vincendeau, „B.Bardot įkūnijo seksualumą, C.Deneuve – eleganciją, o J.Moreau – intelektualų moteriškumą“.
Ši aktorė vaidino Louis Malle’io, François Truffaut, Jacques’o Demy, Michelangelo Antonioni, O.Welleso, Luiso Bunuelio, Wimo Wenderso ir kitų režisierių filmuose. Aštuntojo dešimtmečio viduryje pati trumpam pasuko į režisūrą ir netgi atidavė pagarbos duoklę ankstesnei ekrano legendai, pirmąja Amerikos kino dama vadinamai aktorei Lillian Gish, sukurdama apie ją dokumentinį filmą.
Jeanne gimė 1928-ųjų sausio 23-iąją aludės savininko ir „Folies Bergere“ šokėjos šeimoje Paryžiuje. Jos tėvas buvo prancūzas, motina – anglė.
J.Moreau niekada nebuvo stropi mokinė, o galiausiai būdama 16-os išvis prarado susidomėjimą mokslais – pamatė spektaklį pagal Jeano Anouilh’o pjesę „Antigonė“. Užsidegusi noru vaidinti mergina įstojo į Paryžiaus nacionalinę konservatoriją. Jeanne debiutavo scenoje 1947-aisiais Avinjono teatro festivalyje, netrukus pateko į garsiojo „Comedie-Française“ trupę. Ji, 19-metė, buvo jauniausia šio teatro aktorė per visą jo 300 metų istoriją.
Būdama 21 metų J.Moreau ištekėjo už aktoriaus, scenaristo ir režisieriaus Jeano Louis Richard’o. Tais pat metais ji debiutavo kine – filme „Paskutinė meilė“.
Karjeros pradžioje aktorė daugiausia vaidino mažo biudžeto trileriuose.
Viskas pasikeitė 1957-aisiais, kai J.Moreau užmezgė romaną su režisieriumi L.Malle’iu ir nusifilmavo jo juostose „Liftas į ešefotą“ ir „Meilužiai“, kurios sulaukė didelės sėkmės.
Pastarasis filmas, kritikų pavadintas „pirmąja tikra meilės naktimi prancūzų kine“, sukėlė daug ginčų dėl pernelyg atvirų scenų. Juostai sulaukus liaupsių Venecijos kino festivalyje J.Moreau tapo viena geidžiamiausių 7-ojo dešimtmečio aktorių.
Po L.Malle’io J.Moreau, nors dar nebuvo išsiskyrusi su J.L.Richard’u, užmezgė romaną su F.Truffaut. Aktorė epizodiškai pasirodė jau debiutiniame jo filme „400 smūgių“, o 1962-aisiais nusifilmavo „Žiulyje ir Džime“ – juostoje apie audringą meilės trikampį. Daugelio žiūrovų nuomone, tai geriausias F.Truffaut filmas, o J.Moreau savo geriausiu vaidmeniu laikė jame sukurtą Katrinos personažą.
Režisieriams avangardistams patiko J.Moreau vaidybos maniera, todėl noriai kvietė ją vaidinti.
Nuo 1960-ųjų iki 1966-ųjų aktorė nusifilmavo tokiuose reikšminguose filmuose kaip „Moderato cantabile“ (rež. Peteris Brookas; Kanų kino festivalyje buvo pripažinta geriausia aktore), „Naktis“ (rež. M.Antonioni), „Procesas“ (rež. O.Wellesas), „Žaltvykslės“ (rež. L.Malle’is), „Angelų įlanka“ (rež. J.Demy), „Nugalėtojai“ (rež. Carlas Foremanas), „Kambarinės dienoraštis“ (rež. L.Bunuelis), „Mata Hari, agentas H 21“ (rež. J.L.Richard’as), „Viva Maria!“ (rež. L.Malle’is), „Vidurnakčio varpai“ (rež. O.Wellesas), „Mademoiselle“ (rež. Tony Richardsonas).
Aktorės karjera truko ilgai – ji filmavosi ir perkopusi devintą dešimtį.
Paskutinis filmas, kuriame vaidino, – užpernai pasirodęs režisieriaus Alexo Lutzo „Mano draugų talentas“.
1991-aisiais J.Moreau buvo skirtas Venecijos festivalio garbės Auksinis liūtas už indėlį į kino plėtrą.
Analogišką apdovanojimą 1997-aisiais skyrė Europos kino meno akademija.
2003 metais J.Moreau pelnė Kanų festivalio, o 2005-aisiais – Berlyno festivalio garbės apdovanojimus.
Audringas buvo ir aktorės asmeninis gyvenimas. 1964-aisiais ji oficialiai išsiskyrė su J.L.Richard’u, su kuriuo susilaukė sūnaus Jerome’o.
Antrą kartą moteris ištekėjo 1977-aisiais už amerikiečių kino režisieriaus Williamo Friedkino, bet po poros metų išsiskyrė.
Įvairiu metu J.Moreau romantiški ryšiai siejo su dizaineriu Pierre’u Cardinu, džiazo trimitininku Milesu Davisu, graikų aktoriumi Teodoro Rubaniu.
Dorovingosios – vertos užuojautos
Kai kurios J.Moreau frazės tapo auksinės.
* „Nebūtina tapti sena griuvena. Nebūtina sirgti. Pagrindinė žmogaus užduotis – numirti blaivaus proto. Kaip žvakei, kuri sudega.“
* „Moteris, kuri neturi dėl ko atgailauti, verta tik užuojautos.“
* „Amžius automatiškai nesuteikia išminties. Gali suteikti žinių. Bet išmintis – ne kremas, kuriuo vakare pasitepsi, o rytą tapsi išmintingesnis.“
* „Vyrai ramiai leistų moterims valdyti pasaulį, jeigu jos sutiktų pripažinti, kad tik vyrai gali gerai vairuoti automobilį.“
* „Senatvė neapsaugo nuo meilės, bet meilė bent iš dalies apsaugo nuo senatvės.“
Parengė Milda Augulytė
