Translyčiai žmonės papasakojo dramatiškas savo gyvenimo istorijas

„Dokumentuose nurodyta, kad esu moteris, tačiau lyties keitimo operacija dar neatlikta. Ką reikėtų paaiškinti gydytojui, jeigu patekčiau į ligoninę ir turėčiau nusirengt?“ – guodėsi vyru gimusi, tačiau moterimi besijaučianti brazilė pedagogė Paula Beatriz.

Paula Beatriz gimė vyru, tačiau jaučiasi moterimi.
Paula Beatriz gimė vyru, tačiau jaučiasi moterimi.
Juostos režisierė Alice Riff papasakojo dar trijų translyčių žmonių dramatiškas gyvenimo istorijas.  
Juostos režisierė Alice Riff papasakojo dar trijų translyčių žmonių dramatiškas gyvenimo istorijas.  
Fotografė ir dokumentinių filmų kūrėja Giu Nonato. 
Fotografė ir dokumentinių filmų kūrėja Giu Nonato. 
Giliai tikinti L.da Quebrada bijo Dievo bausmės.
Giliai tikinti L.da Quebrada bijo Dievo bausmės.
Giu Nonato ir Fernandas Ribeiro.   
Giu Nonato ir Fernandas Ribeiro.   
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Sep 17, 2017, 6:41 PM

Mokyklos direktorė P.Beatriz – viena iš dokumentinio filmo „Mano kūnas politiškas“ herojų, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.

Juostos režisierė Alice Riff papasakojo dar trijų translyčių žmonių dramatiškas gyvenimo istorijas. Jos filmo herojais tapo moters kūne įkalintas koledžo studentas Fernandas Ribeiro ir vyrais gimusios dainininkė Linn da Quebrada bei fotografė, dokumentinių filmų kūrėja Giu Nonato.

Visi jie gyvena San Paulo neturtingųjų kvartale. Brazilijoje translyčiai asmenys patiria patyčių, smurto, dažnai net nužudomi. Tačiau filme daug optimizo, lengvos ironijos.

Štai kalbasi du translyčiai vaikinai. „Moters dienos proga man teta parašė: „Sveikinu, princese.“ Ką turėčiau manyti?“ – guodžiasi vienas.

Jo draugas nusijuokė: „Reikėjo atsakyti: „Pabučiavau varlę ir esu nebe princesė, o princas.“

Tačiau kai kuriuose kadruose užfiksuotos liūdnos akimirkos, kai herojai lieka vieni su skausminga realybe.

G.Nonato vakarus leidžia rašydama dienoraštį. Jame yra ir toks įrašas: „Augau tarp nesančių. Aš – vyras, kuriuo niekada nebuvau, sūnus, kuriuo niekada nebūsiu. Aš translytis, gimęs su nenusileidusiomis sėklidėmis, – tikras juokelis. Vyrai man yra tapę skausmo sinonimu.“

Brazilijoje žinoma translytė atlikėja L.da Quebrada pirmą kartą moteriškais drabužiais apsirengė būdama 17 metų. Tuo metu ji priklausė Jehovos liudytojų bendruomenei. Linn gerai prisimena akimirkas, kai suprato, kad yra įkalinta vyro kūne.

„Tuo metu tai buvo laikoma nuodėme. Mano kūnas – nuodėmingas, mano seksualumas – nuodėmė, – filme savo skausmą liejo Linn. – Dirbau kirpykloje. Vienas transvestitas padarė man makiažą, paskolino drabužių.

Persirengusi moteriškais drabužiais nuvykau pas Jehovos liudytojus. Jie pasikvietė mane pasikalbėti į atskirą kambarį, po to pašalino iš savo gretų.

Mano šeima nuolat verkdavo. Aš pati verkdavau, kai užmegzdavau romaną.

Prašydavau Dievo atleidimo, bijojau nusidėti, buvau įsitikinusi, kad už tai Jehova mane sunaikins.

Mano mamą buvo ištikęs šokas. Tačiau kai ji suprato, kad esu tas pats žmogus, kurį ji pagimdė, drąsiai grįždavau namo su peruku.

Kai nugalėjau grožio konkurse, mama buvo be galo laiminga. Ant savo darbo stalo ji pasidėjo dvi mano nuotraukas: vaikino ir merginos.

Smalsuoliams sakydavo, kad vienoje – jos pusbrolis. Bet iš nosies lengva buvo suprasti, kad tai aš.“

Filmas „Mano kūnas politiškas“ Lietuvoje bus rodomas spalį XI žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“.

Iš San Paulo kilusi režisierė A.Riff (33 m.) yra studijavusi socialinius mokslus ir kino meną. Karjerą kine pradėjo 2011 metais nuo trumpametražių filmų.

„Mano kūnas politiškas“ – pirmasis jos ilgametražis dokumentinis filmas.

– Kodėl sumanėte kurti šį filmą? – paklausiau A.Riff.

– Brazilijoje translyčiai žmonės aktyviai už savo teises ėmė kovoti maždaug prieš dvejus metus. Būtent tuomet man ir kilo mintis kurti šį filmą.

Brazilija – šalis, turinti daugiausia translyčių žmonių pasaulyje, tačiau smurto prieš juos mastas yra didžiulis.

Per pastaruosius metus mūsų šalyje dėl netradicinės seksualinės orientacijos arba translytiškumo buvo nužudyta 350 žmonių. Iš jų – 144 translyčiai asmenys.

Šis filmas skirtas tam, kad užkirstume kelią smurtui ir baimei.

– Kaip pasirinkote herojus?

– Ieškojau tokių, kurie nesislapsto ir nebijo kovoti. Kalbėjausi su daugeliu žmonių. Šiuos keturis pasirinkau dar ir dėl to, kad jie gyvena varginguose miesto rajonuose. Būti translyčiu skurdžiame ir turtingame kvartale – ne tas pat.

Jiems šis filmas reikalingas kovojant dėl savo teisių. Manau, dėl to jie norėjo pasidalyti patirtimi. Tai jie nuolat daro ir socialiniuose tinkluose.

– Kokios didžiausios translyčių žmonių problemos Brazilijoje?

– Atskirtis nuo visuomenės. Sutinku su Paula, kuri sako, kad didžiausios spragos yra švietimo srityje.

Ji filme kalba: „Su švietimo sistema kovoju pastaruosius 30 metų. Manau, kad diskusijos šia tema turi vykti ir mokykloje.

Studijuodama universitete pasisiūliau rašyti darbą tema „Homoseksualumas mokykloje. Integracija ar atskirtis?“ Mano dėstytojas pasakė: „Ne, tik ne tai.“

Susiradau kitą darbo vadovą. Jis palaikė. Taip aš galėjau pradėti kalbėti.“

Manau, švietimas gali padėti sumažinti translyčių žmonių atskirtį.

Pastebiu, kad pasaulyje situacija po truputį keičiasi. Šiemet vasarį prancūzų žurnalo „Vogue“ viršelį pirmą kartą papuošė translytis modelis – brazilė Valentina Sampaio.

– Kokios galimybės Brazilijoje atlikti lyties keitimo operaciją?

– Nuo 2008 metų Brazilijoje lyties keitimo operacijos apmokamos iš valstybės sveikatos apsaugos sistemai skirtų lėšų.

Tačiau nepakanka specialistų ir technologijų, dėl to susidaro ilgos eilės – operacijos gali tekti laukti ir 20 metų.

Turtingieji gali sau leisti kreiptis į privačias įstaigas. O tie, kurie neturi pinigų, privalo ilgai laukti ir susitaikyti su prasta paslaugų kokybe.

Filme yra translyčio koledžo studento Fernando pokalbis su socialiniu darbuotoju, kuris nuo 2014 metų rūpinasi, kad jam būtų atlikta lyties keitimo operacija.

Fernandas piktinasi, kad viskas yra vilkinama, kad jis yra priverstas stovėti eilėje, nes neturi pinigų privačiai operacijai.

„Jei man prireiktų pas ginekologą, negalėčiau nueiti, – guodėsi jis filme. – Taip, aš turiu vaginą, bet mano kūnas – vyro. O gydytojai tam nepasiruošę. Kiek dar turėsiu taip gyventi? Mano mama nerimauja, mano mergina jaudinasi.

Ir valdžia turėtų dėl manęs pasijaudinti. Laikas eina, ir padėtis tik blogėja. Manau, aš tik dar labiau slėpsiuosi, neužimsiu erdvės, kuri man teisėtai priklauso.

Kreipiausi į privačią kliniką, tačiau neturiu pakankamai pinigų. Dirbu šešias dienas per savaitę už minimalų atlyginimą. Man reikės trejų metų, kad galėčiau išsimokėti už operaciją. Nuolat drebu, kad neprarasčiau darbo.“

– Kaip susipažinote su translyte mokyklos direktore Paula? Ar Brazilijoje translyčiai asmenys dažnai dirba vadovaujamą darbą?

– Paula yra žinomas žmogus Brazilijoje, ji dvasiškai labai stipri.

Vadovo postas Brazilijoje nėra įprasta translyčiam asmeniui.

Paula labai daug dirbo, studijavo. Ji – savo srities profesionalė. Manau, tai ir yra jos sėkmingos karjeros paslaptis.

Džiaugiuosi, kad šis filmas populiarus. Mes žinojome, kad kuriame svarbų ir reikalingą filmą, bet nebuvome tikri, kad pavyks sulaukti atgarsio. Smagu matyti, kad herojų istorijos žmones jaudina.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.