Didelio žiūrovų dėmesio sulaukusio istorinio vaidybinio daugiaserijinio filmo „Laisvės kaina. Savanoriai“ komanda (scenarijaus autoriai Alvydas Šlepikas ir Rolandas Skaisgirys, režisierius Saulius Balandis, prodiuseris R.Skaisgirys) sukūrė tęsinį „Laisvės kaina. Partizanai“, skirtą okupacijos ir pasipriešinimo laikotarpiui. Jį LRT televizija pradės rodyti nuo spalio 1-osios.
Filmo antroji dalis pasakoja apie bene tamsiausią Lietuvos istorijos laikotarpį – XX a. vidurį.
12 dalių filme žiūrovams bus priminti skaudūs įvykiai: trys okupacijos ir masiniai trėmimai, Holokaustas, teroras, bandymas fiziškai ir dvasiškai sugniuždyti Lietuvą. Kartu – ir šioje tamsybėje sužydusios gėlės: žmonės, kurie nebijodami mirties vieną ranką ištiesė žydams, o į kitą paėmė ginklą, kad apgintų Lietuvos laisvę.
Žinomų aktorių būrį antroje TV filmo dalyje papildė ne vienas savo srities profesionalas. Tai L.Kalpokaitė, Mindaugas Papinigis, Andrius Paulavičius, dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu, Juozas Budraitis.
L.Kalpokaitė vaidina J.Budraičio herojaus prezidento Antano Smetonos padėjėjo žmoną Esterą.
Aktoriaus personažo prototipas – karo lakūnas, aviacijos pulkininkas, vėliau prezidento adjutantas Tadas Šakmanas. Filme jis visais būdais bandys išsaugoti Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, gyvenimą baigs tragiškai.
Ne mažiau tragiška dalia teks ir jo žmonai. Ji – žydė, perėjusi pirmąją sovietinę okupaciją, tuomet netekusi vyro, per vokiečių okupaciją atsidūrusi Kauno gete ir 1943 metais sušaudyta. Aktorė L.Kalpokaitė neslėpė – šis vaidmuo jai padarė slogų įspūdį.
– Ar žiūrėjote filmo pirmą dalį? Kokie įspūdžiai? – pasiteiravau L.Kalpokaitės.
– Mačiau tik pavienes serijas. Filmas rodomas tokiu metu, kai turiu arba spektaklį, arba kitą renginį. Ne tik serialams, bet ir vaidybiniams filmams laiko nėra.
Man patiko šviečiamoji filmo „Laisvės kaina. Savanoriai“ idėja: atkuriami faktai, cituojami dokumentai. Mano manymu, tai stiprioji jo pusė. Kažin ar mokykloje skrupulingai susipažįstama su visais dokumentais, tad šis serialas svarbus kaip jaunimo švietimo priemonė.
Meilės, šeimos peripetijos – jau literatūra. Man, kaip aktorei, ši linija nelabai įdomi. Mane intriguoja, kaip atkuriama istorinė terpė. Ta prasme šis serialas – pirma kregždutė. Džiaugiuosi, kad ji susiejama su dokumentais, o ne su išgalvota istorija.
– Dabar ir jūs tampate šio serialo dalyve. Kaip jame atsidūrėte: patraukė tema, herojė ar dar kas nors?
– Vaidinti sutikau todėl, kad paskambino prodiuseris ir pasakė, jog šis vaidmuo parašytas man. Kai aktoriui taip pasakoma, neįmanoma atsisakyti.
Kaip vėliau pasirodė, scenarijuje buvo tik viena šviesesnė scena, susijusi su mano heroje.
Paskui iškart – pavojai, karas, getas, žūtis ir labai didelis dramatinis krūvis.
Šis filmavimas man buvo slogus: nors aš tik vaidinau, tik mažojo pirštelio krašteliu prisiliečiau prie tragedijos, negalėjau atsiriboti nuo to, kad žmonės išties tai išgyveno.
Ne maloniausias patyrimas mano gyvenime. Sekinantis ir, sakyčiau, žiaurus.
– Serialo herojų prototipai – tikrai gyvenę žmonės. Ar yra išlikę kokių nors istorinių duomenų apie jūsų heroję, ar susipažinote su jais, ar kūrėte ją kliaudamasi tik aktorine intuicija?
– Mano herojė – apibendrintas personažas. Tokia dalia galėjo ištikti bet kurį tuo metu gyvenusį žmogų.
Pastaraisiais metais mano likimas labai keistai susipina su personažais, kuriuos repetuoju arba vaidinu.
Kaip tik prieš filmuojant šį serialą buvau išvykusi į Izraelį. Tai buvo pažintinė kelionė po krikščioniškąsias vietas, bet sykiu teko pabendrauti su tenykščiais žmonėmis, tarp jų ir su tais, kurie ištvėrė Holokaustą.
Susitikau su moterimi, kurios šeimą išgelbėjo lietuviai, – išslapstė mamą, senelę, seseris, ją, ką tik gimusią.
Šitos istorijos girdėtos, skaitytos, filmų matyta, su daug kuo bendrauta – juk ne vakar gimiau. Tad papildomos medžiagos personažui kurti nereikėjo ieškoti.
– Filmo anonse yra epizodas, kaip jūsų herojė, karininkų lydima, įneša ant padėklo kiaulės galvą. Kas ten per scena?
– Pagal scenarijų mano heroję aplanko dukra su vaikinu. Vaikinas lietuvis, jis kovoja su naciais, abu jie slapstosi. Aš, kaip mama, jų istorijos nežinau, tik nujaučiu, kad yra negera paslaptis.
Vokietis, kuris gyvena mano namuose, paruošia staigmeną mano vaikui ir jos draugui – kiaulės galvą.
Kai režisierius pasakė, kad bus tokia scena, bandžiau į ją įsijausti, bet nežinojau, kaip tai padaryti. Paskui netikėtai prisiminiau biblinę istoriją apie Joną Krikštytoją ir Salomėją. (Jonas Krikštytojas buvo nužudytas Erodo įsakymu. Jo galva nukirsta ir ant dubens atnešta Erodo podukrai Salomėjai, kuri buvo įsimylėjusi Joną Krikštytoją. – Red.)
Režisieriui to nesakiau, bet pamaniau, kad rafinuotam, apsiskaičiusiam vokiečių karininkui, kurį vaidina aktorius A.Paulavičius, galėjo šauti į galvą tokia makabriška mintis.
– Esate scenos ir ekrano vilkė, įkūnijusi daug herojų. Kuo šis vaidmuo išskirtinis jūsų kūrybinėje biografijoje?
– Filmuotis aš įpratusi, išėjusi iš filmavimo aikštelės, kaip ir kiti aktoriai, nubraukiu viską, kas buvo, atsiriboju nuo vaidmens.
O šįkart negalėjau atsiriboti. Filmavimo komandai pavyko taip tiksliai, tikroviškai, net apčiuopiamai atkurti beviltiškumo atmosferą, gaubiančių mano personažą, kad tai negalėjo nepaveikti ir manęs – sieloje ir sąmonėje buvo sunku.
Kai išeidavau iš patalpų, kuriose vaidintos geto scenos, ir išvysdavau saulę, negalėdavau patikėti, kad ji tikrai šviečia.
Ir dar vienas netikėtas potyris: pajutau, kaip paprasta numirti. Nuo gyvybės iki mirties – tik vienas šūvis, dūris peiliu, smūgis per galvą. Kaip tai trapu!
Kiekvienas žmogus turi tai žinoti. Gal verta pagalvoti, kad tai gali paliesti ir tave.
