Sutuoktinis Ivanas moteriai buvo tikras ramstis – jie viską darydavo kartu: rūpindavosi namais ir vaikais, įveikdavo sunkias akimirkas ir mėgaudavosi kelionių įspūdžiais. Šalia jo R. Šalaševičiūtė sako visada jausdavusis saugi ir mylima.
„Labiausiai ilgiuosi mūsų bendravimo. Būdavo tokia tradicija: kasmet rugpjūčio 31-ąją, mūsų vestuvių metinių rytą nubudusi ant pagalvės rasdavau rožę. O šiemet rožės nebuvo.
Sėdome į automobilį ir nuvežėme jam ant kapo dvi rožytes. Dukros pasakė: „Mama, dabar tavo pareiga bus kasmet vestuvių dieną dovanoti tėčiui rožę“, – sunkiai tvardydama jaudulį pasakojo R. Šalaševičiūtė. Nors moteris stengiasi negalvoti apie vyro netektį, net mažiausia smulkmena jai netikėtai gali atgaivinti prisiminimus, kurie suspaudžia širdį.
„Mudu mėgdavome grybauti ir turėjome tokį susitarimą: kai grįžtame iš miško, aš pasiilsiu, o vyras valo grybus. Paskui aš pradedu plauti, virti, konservuoti, marinuoti. O šiemet viską teko daryti pačiai. Kadangi grybų buvo daug, tvarkiausi gal iki penkių ryto. Bet net ir atsigulus negalėjau užmigti, galvojau, kaip man trūksta jo šalia...“ – laidos kūrėjams prisipažino moteris.
Po vyro netekties jai teko visiškai keisti gyvenimą. Septynerius metus automobilio nevairavusi parlamentarė darbo savaitei iš užmiesčio turėjo persikelti gyventi į miestą. Seimo viešbutyje jai buvo skirtas vieno kambario butukas.
„Prabangos, kaip kai kurie įsivaizduoja, čia tikrai nerasite. Viskas paprasta, bet tvarkinga ir švaru, o man daugiau nieko ir nereikia“, – atvėrusi laikinųjų namų duris šypsojosi moteris.
