Praėjus keleriems metams po Sovietų Sąjungos žlugimo Lietuva skendi ekonomikos krizėje: veša nedarbas, bankrutuoja bankai.
Vietinės kiaulių fermos vedėja Irena (Auksinio scenos kryžiaus laureatė aktorė Eglė Mikulionytė, 52 m.) iš visų jėgų stengiasi išlaikyti ūkį ir darbininkus, kai į kaimą atvyksta amerikietis Bernardas (aktorius Vyto Ruginis, 61 m.), žadantis išgelbėti fermą nuo bankroto.
Juoką ir graudulį filme kelia naivus tikėjimas, kad atvykėlis iš už jūrų marių išvaduos iš visų bėdų.
Lietuvoje „Stebuklas“ pirmą kartą bus pristatytas kino festivalyje „Scanorama“, tačiau jis jau sulaukė sėkmės tarptautiniuose festivaliuose Toronte (Kanada), Reikjavike (Islandija), Liuksemburge, Ispanijoje ir Lenkijoje.
Netrukus juosta bus rodoma ir Minske. Tai antras režisierės E.Vertelytės filmas. 2011 metais pasirodė ir tarptautinio pripažinimo sulaukė dokumentinis filmas „UB Lama“, pasakojantis apie mongolą berniuką Galą, kuris bando išgyventi pardavinėdamas turguje cigaretes, bet motina jį įkalba tapti budistų vienuoliu.
Mongolijoje Eglė sugalvojo ir „Stebuklo“ scenarijų, bet jį daug kartų perrašė.
– Kodėl kilo mintis sukurti filmą apie Sovietų Sąjungos žlugimą?
– Tais chaotiškais ir priešpriešų kupinais laikais brendau kaip žmogus. Buvau pirmoje klasėje, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tuo metu su tėvais gyvenau Šiauliuose. Vieni mano seneliai yra iš Linkuvos (Pakruojo r.), kiti – iš Naujosios Akmenės, giminės – iš Stačiūnų (Pakruojo r.).
Griūvančių kolūkių realijos buvo stipriai jaučiamos mūsų šeimoje. Mačiau, kaip bankrutavo pieninė, kurioje dirbo senelis, kaip buvo uždaryta kepykla, kurioje dirbo močiutė.
Žmonės, kurie man buvo brangūs, patyrė didelę krizę. Kai kurie sugebėjo iš jos išbristi, kiti – ne. Tie, kam nepavyko prisitaikyti, buvo nurašyti kaip sovietinės atliekos.
Šiuo filmu norėjau pažvelgti į dramą žmogaus, išgyvenančio didelį virsmą. Rašydama scenarijų atlikau didelį tyrimą, skaičiau to meto laikraščius. Su kūrybine komanda stengėmės, kad filmo aplinka būtų kuo autentiškesnė.
– Ar lengvai radote kiaulių fermą?
– Lietuvoje kiaulių fermų yra, turėjome iš ko rinktis. Tačiau gauti veikiančią fermą interjero filmavimams buvo sunku dėl siaučiančio kiaulių maro.
Filmuojant vienoje jų apėmė liūdesys – matėme, kokiomis sąlygomis tos kiaulės auginamos.
Jos apatiškos. Daugelis kūrybinės grupės narių net liovėsi valgyti mėsą.
Vis dėlto buvo viena kiaulė, kurią ūkininkas labai gražiai augino, – ji lakstė laisva po kiemą kaip šuniukas. Ji ir tapo pagrindine artiste.
Norėdami labiau prisijaukinti tą kiaulę šėrėme kiaušiniais, bet ji iki galo savo pareigos neatliko. Reikėjo, kad artistė pereitų tam tikrą kliūčių ruožą, bet ji vis sukdavo į priešingą pusę. Gal 40 dublių padarėme perniek.
– Kaip tą laikotarpį suprato JAV aktorius V.Ruginis, kuris sovietmečio realybės nepatyrė?
– Jam ir nereikėjo visko smulkiai suprasti, nes vaidino vyrą, pirmą kartą atvykstantį į tėvų gimtinę. Holivude dirbantis V.Ruginis per karjerą yra įsiamžinęs tokiuose filmuose kaip „Velnio advokatas“ su Alu Pacino ir Keanu Reevesu, „Alpinistas“ su Silvesteriu Stallone, „Žmogus, pakeitęs viską“ su Bradu Pittu, „Lūžusi strėlė“ su Johnu Travolta bei Christianu Slateriu.
Jis vaidino ir populiariuose TV serialuose: „Slaptoji Los Andželo policija“, „Mentalistas“, „X failai“, „CSI Majamis“, „Įstatymas ir tvarka“.
Kai pirmą kartą su aktoriumi kalbėjomės per skaipą ir pamačiau jo gražią šypseną, baltus dantis, supratau, kad jis tiks šiam vaidmeniui.
Vyto pastarąjį kartą lietuviškai kalbėjo būdamas 14 metų, tačiau pradėjęs skaityti tekstą pamažu prisiminė gimtąją kalbą.
Jam patiko ne tik filmavimo aikštelėje. Per trumpą laiką, kai filmavome Anykščiuose ir Birštone, V.Ruginis susidraugavo su visomis pardavėjomis, kavinių darbuotojais. Po vieno straipsnio jį susirado giminės iš Mažeikių. Vyto vyko automobiliu su jais susitikti ir grįžo prisivalgęs cepelinų.
Amerikietis juokavo, kad Lietuvoje atidarys mokyklą, kurioje būtų mokoma šypsotis, nes jam pasirodė, jog čia per daug liūdnų žmonių.
– Kodėl pagrindiniam vaidmeniui pasirinkote E.Mikulionytę?
– Eglės puikus humoro jausmas, be to, ji jaučia absurdą. Man būtina, kad žmogus, su kuriuo rengiuosi dirbti, panašiai suprastų medžiagą.
Žinojau, kad ji bus puiki kūrybinė partnerė. Tai pasiteisino, Eglė yra tikra filmo žvaigždė.
Lankiausi trijuose festivaliuose, žiūrovai ja žavisi. Po filmo pristatymo Toronte gatvėje mus sustabdė nepažįstamas žmogus ir atpažinęs filmo heroję pasakė: „Irena from „Stebuklas“ ir pažėrė jai daug liaupsių.
Skirtingų kartų žiūrovai skirtingai reaguoja į filmą: jaunesniems daug kas atrodo juokinga, vyresniems viskas šiek tiek graudžiau, nes įamžinta istorija yra per daug sava.
– Abu jūsų filmai vertinami palankiai, tačiau minėjote, kad profesinė sėkmė atėjo nelengvai.
– Kinu susižavėjau paauglystėje, dvyliktoje klasėje visiems sakiau, kad norėčiau tapti režisiere.
Lietuvos muzikos ir teatro akademija režisierių kursą tais laikais rinkdavo kas ketverius metus, o kai baigiau mokyklą, jis buvo ką tik surinktas. Nenorėjau laukti, be to, patiko istorija, tad ją ir pasirinkau.
Vėliau susiradau Europos kino koledžą Danijoje, kur per metus išdėstomas visas praktinis kursas: scenarijaus rašymas, režisūra, garsas, montažas.
Grįžusi į Lietuvą metus dirbau Arūno Matelio studijoje „Nominum“, labai norėjau sukurti savo filmą, bet nepavyko prisibelsti nė į vienas duris.
Pavargusi nusprendžiau išvykti į Mongoliją su gyvenimo draugu – jis ten važiavo darbo reikalais.
Mongolijoje vaikus ir vienuolius mokiau anglų kalbos, šiek tiek dėsčiau antropologams, savanoriavau budistų organizacijoje – sukūriau jiems filmuką, kad surinktų lėšų mokyklos statyboms varganų rajonų vaikams.
Ten sukūriau filmą „UB Lama“ apie skurdžiai gyvenantį berniuką Galą, kuris sakė, kad jei būtų turtingas, nusipirktų visureigį, televizorių, butą motinai ir broliui, o šaldytuvas nuolat būtų pilnas maisto.
Norėdamas įgyvendinti svajones ir ištrūkti iš skurdo jis pasirinko ne mokyklą, o vienuolyną, nes žinojo, kad ten gaus šiltą lovą ir pavalgyti.
Gala iki šiol man parašo internetu, tik aš ne kasdien atrašau, nes vertėja turi išversti tekstą į mongolų kalbą. Taip pat kartais jam nusiunčiu skanėstų.
