Besąlygiškai atsidavusi ir viską atleidžianti bohemiško rašytojo žmona. Tokia Sidabrinės gervės laureatės A.Diržiūtės herojė režisieriaus Ivano Bolotnikovo biografinėje dramoje „Charmsas“.
Rusijos, Lietuvos ir Makedonijos filmas pasakoja apie skandalingą rusų rašytoją Daniilą Juvačiovą-Charmsą (1905–1942), kurį įkūnijo lenkų aktorius Wojciechas Urbanskis (35 m.).
Rašytojo antroji žmona Marina Malič (1912–2002), kurią įkūnijo A.Diržiūtė, ne vienus metus kentė jo pažeminimus, meilės romanus ir skurdą.
Ant beprotybės ribos balansuojantis puošeiva ir skandalistas Charmsas tikėjo esąs genijus, nors jo eilėraščių ir satyrinių pasakojimų niekas nespausdino. Per visą gyvenimą buvo išspausdinti tik du jo eilėraščiai.
„Ar Marina buvo užguita naivuolė, auka, ar beprotiškai savo vyrą mylinti moteris? Man lengviau ją priimti kaip sutuoktinį dievinančią ir jam paklūstančią partnerę“, – kalbėjo A.Diržiūtė.
Marina ir Charmsas susipažino Sankt Peterburge 1934 metais ir netrukus susituokė.
Santykiai galiausiai tapo tokie, kad ji, grįžusi iš darbo, pirmiausia pasibelsdavo į duris, nes vyras laiką leisdavo su kokia nors moterimi. Charmsas paprašydavo žmonos palaukti kelias minutes už durų arba eiti pasivaikščioti. Rašytojas nuo sutuoktinės neslėpė, kad turėjo intymių santykių ir su jos seserimi Olga.
Pavargusi nuo tokio gyvenimo Marina nusprendė pulti po traukiniu, tačiau atsistojusi prie bėgių neišdrįso to padaryti. M.Malič taip ir nepaliko vyro.
1941-ųjų rugpjūtį rašytojas buvo suimtas. Kai kitų metų vasario 2-ąją Marina atėjo į kalėjimą aplankyti vyro, sužinojo, kad jis mirė.
Biografinės dramos premjera įvyko šį birželį tarptautiniame Šanchajaus kino festivalyje. Čia filmas pelnė apdovanojimus už geriausią scenarijų ir geriausią operatoriaus darbą.
Lietuvos žiūrovai juostą neseniai matė festivalyje „Scanorama“, o kino teatruose ji bus rodoma ateinančių metų pradžioje.
Aktorės A.Diržiūtės kraityje yra šeši ilgametražiai filmai. Tarptautinį pripažinimą jai pelnė romantinė drama „Sangailės vasara“ (2015 m.), kurioje vaidino homoseksualę paauglę.
Istorinėje dramoje „Tarp pilkų debesų“ A.Diržiūtė įkūnijo 1940–1941 metų Kauno moksleivę, kurios artimieji buvo ištremti į Sibirą. Ši juosta Lietuvoje bus pristatyta kitą rudenį.
2015 metais A.Diržiūtė festivalyje „Kino pavasaris“ buvo pripažinta geriausia aktore. Tais pat metais lietuvė Berlyno tarptautiniame kino festivalyje kartu su kitais devyniais įvairių šalių aktoriais pelnė apdovanojimą, skirtą kylančioms kino žvaigždėms. Prizus įteikė Holivudo pažiba Natalie Portman.
– Kaip sekėsi vaidinti rusų kalba?
– Filme atsiradau „charmsiškai“. 2015 metais atrankos režisierė Dalia Survilaitė paklausė, kaip moku rusų kalbą. Pasakiau, kad niekaip. Mokykloje kaip antrą užsienio kalbą buvau pasirinkusi vokiečių.
Vis dėlto rusų atrankos režisierius pasakė, kad jam tinka mano tipažas, todėl visa kita nesvarbu. Gavau scenarijų anglų kalba. Jis man labai patiko – puikiai supinta Charmso, kuriuo žaviuosi kaip rašytoju, prieštaringo gyvenimo istorija.
– Nejaugi rusai nerado rusų aktorės Marinos vaidmeniui?
– Jiems reikėjo, kad aktorė išoriškai ir energetiškai būtų panaši į tikrąją heroję. Režisierius prisipažino, kad pirma kandidatė buvo italų aktorės Annos Magnani anūkė Olivia Magnani, bet feisbuke pamatęs mano nuotrauką nutarė susisiekti.
Kai susiskambinome, su režisieriumi kalbėjomės prancūziškai. Aš tik šiek tiek moku šią kalbą, bet režisierius patikino, kad mane puikiai suprato, – daug ką atskleidė mano energetika.
Tekstą rusų kalba padėjo mokytis bičiulis baleto artistas, kurį laiką gyvenęs Minske. Jis išvertė tekstą pažodžiui, mokė tarimo. Kiekvieną vakarą važiuodavau pas jį. Mes klausydavomės rusiškų romansų, jis pasakojo apie rusų kultūrą, mentalitetą.
Anksčiau nesu buvusi Rusijoje. Sankt Peterburgas labai patiko. Laisvalaikiu važinėjau metro, lankiausi muziejuose, susiradau sendaikčių turgų, pakeliavau po miesto apylinkes, pavaikščiojau po puošnius rūmus.
Iš pradžių filmo kūrėjai planavo man patrumpinti plaukus. Sutarėme, kad naudosime peruką, nes turėjau vaidinti režisieriaus Igno Miškinio „Karalių pamainoje“, o ten reikėjo ilgesnių plaukų.
Filmavimo aikštelėje mažai kas kalbėjo angliškai, tačiau su visais komandos nariais užsimezgė draugiški santykiai. Po truputį ėmiau gaudytis rusų kalbos labirintuose.
Kartais filmavimo grupės nariai smagindavosi nepiktai juokdamiesi iš mano vardo ir pavardės. „Aistė“ jiems asocijavosi su rusišku „aist“ – gandras, o pavardė – su žodžiu „dirižirovat“ – diriguoti.
Iki paskutinių minučių atrodė, kad filme paliks mano autentišką kalbą, bet galiausiai dėl akcento mano heroję įgarsino rusų aktorė. Jai puikiai pavyko – mūsų balso tembras panašus.
– Charmsas vertinamas dviprasmiškai, svarstoma, ar buvo psichiškai sveikas.
– Manau, jis turėjo labai lakią vaizduotę, liberaliai žvelgė į savo vertybes, moralę, galbūt kartais nematė ribos tarp tikrovės ir savo norų. Iki šiol neatsakyta, ar jis buvo novatoriškas genijus, ar beprotis, rašantis keistus tekstus.
– Ką parsivežėte iš Sankt Peterburgo?
– Kadangi Marina buvo religinga, per filmavimą ant kaklo nešiojau metalinį kryželį, pakabintą ant pintos virvelės. Pasibaigus filmavimui jį pasiėmiau kaip relikviją.
– Kokie jūsų kūrybiniai planai?
– Planavau studijuoti aktorystę Niujorke, Aktorių studijoje – vienoje iš 5 geriausių dramos mokyklų pasaulyje. Įstojau, bet nesurinkau pinigų – metams reikėjo 40 tūkst. dolerių, o mokytis būtų tekę trejus metus.
Maždaug tuo metu gavau didelį vaidmenį latvių filme anglų kalba „Pagonių karalius“. Jis ekranuose pasirodys 2018 metų sausį. Mano partneris buvo švedų aktorius Edvinas Endre, kuris filmavosi seriale „Vikingai“. Filme, kuris sukurtas pagal labai seną latvių legendą, mes esame žemgalių žemių valdovai, kovojantys su kryžiuočiais.
Prieš filmavimą man pašviesino plaukus. Spalva labai patiko, tad iki šiol juos šviesinu tais pačiais dažais. Rengiantis vaidmeniui reikėjo išmokti joti žirgu be balno, svaidyti peilį, šaudyti iš lanko, kautis.
Atsimenu, pasibaigus filmavimo darbams apsirengiau vieną suknelę ir pastebėjau, kad ji per ankšta pečių srityje. Supratau, kad nuo fizinių treniruočių sustiprėjo raumenys, – peilius svaidžiau vos ne kasdien.
– Jau pusmetį gyvenate Londone. Kaip ten atsidūrėte?
– Neseniai turėjau progą įteikti Europos kino akademijos apdovanojimą, tai yra didelė garbė. Pamaniau, kad tai puikus akstinas susirasti rimtą agentą Didžiojoje Britanijoje, kuris padėtų prasimušti į Vakarų Europos rinką. Mano agentas Vokietijoje daugiau dirba su Vidurio Europa.
Išsiunčiau daugybę laiškų į įvairias agentūras ir laukiau atsakymų. Buvo daug tokių, kurie sakė, kad yra labai užimti ir neieško naujų aktorių.
Teko dalyvauti įvairiuose susitikimuose. Jau buvau prarandanti viltį, bet prieš išvykdama į Berlyno kino festivalį, kur dalyvavau talentų iš viso pasaulio programoje, sulaukiau skambučio – vienas agentas pasiūlė dirbti kartu.
Prieš pusmetį persikrausčiau į Londoną, kad galėčiau dalyvauti susitikimuose, filmų atrankose, lavinčiau kalbą.
Mano agentas – nuostabus ir aktyvus, kartais per dieną dalyvauju net dviejose atrankose. Šiuo metu esu įsitraukusi į kelis kino projektus, vaidinti teks anglų kalba.
Tai nebus pagrindiniai vaidmenys, bet į Vakarų rinką einama mažais vaidmenimis. Juo labiau kad esu užsienietė ir kalbu su akcentu.
Netrukus vyksiu į tarptautinį Talino „Juodų naktų“ kino festivalį – būsiu vertinimo komisijoje. Man patinka dirbti komisijose, būti šalia ypatingų, kūrybingų žmonių.
