Dauguma išvykusių iš Lietuvos žmonių dažniausiai skundžiasi, kad gimtinėje trūko pinigų, – buvo neįmanoma rasti darbo arba gaudavo juokingą algą.
O LRT televizijos laidos „Emigrantai“ herojaus V.Pilipavičiaus, visų vadinamo Viga, patirtis visai kitokia. Darbo, o juolab pinigų jis turėjo apsčiai, namuose Kaune buvo net atskiras kambarys jiems laikyti.
Kauniečiui teko visko atsisakyti. Jis pirmasis Lietuvoje pasipriešino 9-ojo dešimtmečio reketininkams, sulaukė keršto ir viską metęs turėjo bėgti iš šalies, gyvenimą pradėti nuo nulio.
Vos baigęs mokyklą ir savarankiškai išmokęs gražinti automobilius Viga šioje sferoje visą gyvenimą ir sukasi.
„Turbūt pirmasis Sovietų Sąjungoje pradėjau daryti mašinų spoilerius, dailinti automobilius. Tai buvo gal 1979-ieji. Į Kauną atvažiuodavo daug žmonių iš kitų respublikų. Pamatę mano darbus išpopuliarino juos visoje Sąjungoje.
Be to, supratau, ką reiškia reklama. Susidraugavau su Arvydu Saboniu, Valdemaru Chomičiumi, su „Žalgirio“ komanda. Aš jiems gražinau mašinas – kai kiti jas pamatydavo, užsigeisdavo tokių pačių. „Padaryk man mašiną kaip Sabui“, – prašydavo“, – pasakojo kaunietis.
Klientų būdavo tiek, kad fiziškai Viga negalėdavo visų priimti. Atrodė, kad ši sėkmės istorija niekada nesibaigs, tačiau džiaugsmas buvo per ankstyvas. Jau 9-ojo dešimtmečio pabaigoje vis aukščiau galvas kėlė nusikaltėliai.
„Teko girdėti nuomonę, kad visas tas reketas suorganizuotas KGB, valdžios. Kai prasidėjo Sąjūdis, kai Baltijos šalys pradėjo kovoti dėl nepriklausomybės, Sovietų Sąjunga, KGB norėjo numalšinti politinę kovą nusikaltėlių rankomis“, – nuogirdomis dalijosi Viga.
Kai Kaune prasidėjo reketavimas, Vilijampolės rajone, Daktarų kaimynystėje, gyvenantis Viga manė, kad yra saugus. Juk buvo kalbama, kad iš to paties rajono kilę nusikaltėliai savų neliečia. Tačiau atvažiavo Kampiniai – grupuotės, kuri veikė arčiau Neries, nariai.
„Aš jų nepažinojau. Jie reikalavo 400 rublių per mėnesį. Per dieną uždirbdavau per 3000, tie 400 buvo kaip kapeikos (Tuo metu inžinieriaus mėnesio atlyginimas buvo 130–150 rublių. – Red.). Bet buvo principo reikalas.
Mes apsižodžiavome, pasiunčiau juos... Kitą dieną viešėjau pas uošvius, namuose nebuvau, o pas mane tuo metu, kaip sakė mama, jų buvo atvažiavę jau per 30“, – prisiminė Viga. Už pasipriešinimą gaujų taisyklėms greitai buvo atkeršyta. Niekas iš Kauno nusikaltėlių neketino taikstytis su nepaklusniu verslininku.
Jausdamas, kad gali blogai baigtis, vyras tą naktį dėl viso pikto pasidėjo po ranka kirvį. Apie 2–3 valandą nakties pasigirdo sprogimas, plykstelėjo liepsna. Reketininkai metė vadinamąjį Molotovo kokteilį į langą, bet pataikė į rėmą. Butelis sudužo už lango ir užsidegė lauke.
„O kitą butelį metė į garažą – padegė“, – sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis dalijosi „Emigrantų“ pašnekovas.
Aiškaus nusikaltėlių ženklo paklusti jų diktuojamoms taisyklėms Viga nenorėjo pripažinti. Vyras nusprendė kovoti iki galo, netapti reketininkų auka.
„Tuo metu turėjau šiek tiek ryšių su aukštesniais milicijos pareigūnais. Paskambinau Kauno milicijos viršininko pavaduotojui, jis davė komandą, atvažiavo detektyvai, viską apžiūrėjo.
Kitą dieną nuvykau pas jį į valdybą aptarti, kas čia dabar bus. Nežinojome, kiek jų gali atvažiuoti, nes praėjusį kartą buvo trisdešimt. Tuo metu milicijoje, regis, buvo šeštoji brigada – atskiras būrys, niekam nepriklausantis, na, dar desantininkų iš armijos iškvietė du sunkvežimius“, – pasakojo dabar JAV gyvenantis lietuvis.
Ta naktis visiems laikams įėjo ne tik į asmeninę Vigos, bet ir visos šalies istoriją. Jis tapo pirmu Lietuvoje reketininkams pasipriešinusiu verslininku. Kartu su tuomete milicija surengta pasala iš esmės pakeitė vyro gyvenimą.
„Kaip tik su klientu kalbėjausi, žiūriu – viena mašina, antra, trečia, ketvirta. Sakau klientui: tu gal geriau važiuok.
Mes turėjome tuos 400 rublių – reikalaujamą mokestį, įdėjome į voką, surašėme serijos numerius. O ženklas buvo toks – kai jiems paduosiu pinigus, turiu rankas susikišti į kišenes: vadinasi, jie pinigus paėmė.
Kai tik sukišau rankas į kišenes, girdžiu – bubūch!!! Automatiškai atsisukau pasižiūrėti, kas vyksta, ir matau, kad visi bėga į skirtingas puses. Ir ką – tuoj reketininkus suguldė.
Keisčiausia, kad milicininkai neturėjo pakankamai antrankių, tai išsivėrė diržus iš kelnių ir jais rišo. Tuo metu pajutau, kad karą jau pradėjau“, – pasakojo Viga.
Po šios kovinį filmą primenančios nakties vyras tikėjosi ramybės ir taikos, manė, kad tuo viskas ir baigsis. Ramybė truko neilgai.
Per visą šalį nuskambėjęs verslininkas supykdė reketuotojus, kalbos apie įvykius Kaune pasklido iki Maskvos.
Viga netruko sulaukti pasiūlymų net iš kitų šalių. Turtingą vyrą norėjo įtraukti į tarptautinį gaujų karą.
„Atvažiavo pas mane iš Maskvos čečėnų mafija ir sako: girdėjom, problemų turi. Būk ramus, 5000 rublių už galvą, ir nėra. Pamaniau – pradėsi dabar žudyti, šaudyti, karas nesibaigs geruoju. Pasakiau: „Ne, susitvarkysiu pats.“
Po kokios savaitės atvažiavo du prokurorai ir sako: „Už tave siūlo 20 tūkst. rublių.“ Jie gavo signalą, kad mane kažkas ruošiasi nužudyti. Tada supratau, kad pasibaigė mano gyvenimas Lietuvoje“, – pasakojo Viga, tuo metu turėjęs du asmens sargybinius.
Išvykti iš šalies 1990-aisiais buvo kone neįmanoma misija. Tai kainavo didžiulius pinigus, be to, reikėjo turėti pažinčių.
Dėl pabėgimo į Vakarus šis kaunietis buvo pasirengęs atiduoti viską. Galiausiai jam pavyko atsidurti Amerikoje.
Gyvenimo pradžia ten buvo sunki, bet dabar Viga – vėl klestintis verslininkas, turintis įmonę. Iš Kauno kilusio vyro biure visuomet kalbama lietuviškai – beveik visa Vigos komanda emigrantai iš mūsų šalies.
