Humoristas Olegas Šurajevas prakalbo apie sunkiai įveikiamą ligą

„Depresija – ne gripas. Ji labai sunkiai įveikiama“, – sakė sparčiai populiarėjantis humoristas Olegas Šurajevas (29 m.), paklaustas, ar jam jau pavyko nugalėti šią ligą.

 Olegas Šurajevas.<br> J.Stacevičiaus nuotr.
 Olegas Šurajevas.<br> J.Stacevičiaus nuotr.
Olegas Šurajevas.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Olegas Šurajevas.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Olegas Šurajevas<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Olegas Šurajevas<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Į nuotykių kupiną kelionę leidžiasi (iš kairės): A.Smetona (A.Dainavičius), A.Stulginskis (R.Cicėnas), J.Basanavičius (G.Storpirštis) ir P.Klimas (M.Nedzinskas).
Į nuotykių kupiną kelionę leidžiasi (iš kairės): A.Smetona (A.Dainavičius), A.Stulginskis (R.Cicėnas), J.Basanavičius (G.Storpirštis) ir P.Klimas (M.Nedzinskas).
Kadrai iš filmo „Grąžinti nepriklausomybę“.
Kadrai iš filmo „Grąžinti nepriklausomybę“.
Kadrai iš filmo „Grąžinti nepriklausomybę“.
Kadrai iš filmo „Grąžinti nepriklausomybę“.
Olegas Šurajevas<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Olegas Šurajevas<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Olegas Šurajevas<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Olegas Šurajevas<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (8)

„Lietuvos rytas“

Feb 5, 2018, 11:11 AM, atnaujinta Feb 5, 2018, 11:17 AM

Nuo dvasinės ligos gelbsti ne tik specialistų konsultacijos, bet ir domėjimasis daugybe sričių. Tuo įsitikinęs komikas, prodiuseris ir scenaristas O.Šurajevas (29 m.), neseniai pristatęs pirmą savo ilgametražį filmą „Grąžinti nepriklausomybę“.

Komedijoje naujam gyvenimui prikelti Vasario 16-osios Akto signatarai Antanas Smetona (jį įkūnijo Algirdas Dainavičius), Jonas Basanavičius (Gediminas Storpirštis), Aleksandras Stulginskis (Ramūnas Cicėnas) ir Petras Klimas (Martynas Nedzinskas).

Jie šiomis dienomis grįžta į Lietuva ir 15 metų automobiliu „Fiat Multipla“ išvyksta į Vokietiją ieškoti savo pasirašyto Akto.

Kai su filmo režisieriumi O.Šurajevu susitikome kavinėje, padavėja jį pažino ir paprašė kartu nusifotografuoti.

Per visą pokalbį humoristas buvo ramus ir susikaupęs. Šypseną jo veide išvydau gal tik porą kartų.

– Dažnai nepažįstami žmonės prašo kartu nusifotografuoti?

– Aš to nesureikšminu.

– Ar tiesa, kad filmui „Grąžinti nepriklausomybę“ išleidote visas santaupas?

– Tam paaukojau praktiškai visus savo įmonės „Olegas ir storas“ finansus, bet tai normalu. Pavyzdžiui, režisierius Emilis Vėlyvis kurdamas pirmą savo filmą užstatė namą. Investuoji į idėją, kuria tiki.

– Ar humoro bacila užsikrėtėte dar vaikystėje?

– Vaikystėje apie tai negalvojau, nors jau mokykloje pradėjau rašyti trumpus pasakojimus.

Dabar suprantu, kad šiam žanrui nereikia nuolatinių linksmybių, juokavimo. Tai yra sunkus kūrybinis darbas.

– Humoristu gimstama ar juokauti išmokstama?

– Manau, visi turi humoro jausmą. Vienam labiau patinka vienoks humoras, kitam – kitoks. Žanrų yra daug, bet profesionaliai kurti humorą – kitas reikalas.

Humoras labai subjektyvus. Žmonės ne visada gali paaiškinti, kodėl jiems nejuokinga arba kodėl juokinga.

Psichoterapeutai įvairiai aiškina, kodėl žmonės juokiasi. Vieni juokiasi, nes nervinasi, kiti – kai gera nuotaika. Kai kurie juokiasi, nes pyksta.

Tai labai demokratiškas dalykas. Per humorą galima išmokti pakantumo, suprasti kitokį požiūrį ar skonį.

– Ar buityje daug juokiatės?

– Nelabai. Nors būna įvairių dienų.

– Žmonės dažnai nustemba pamatę, kad humoristai gyvenime yra kitokie nei scenoje ar ekrane.

– Taip yra dėl didelio kontrasto. Tarkime, pamatome žmogų juokaujantį televizijoje, internete ar scenoje, o paskui – rimtą ar net griežtą gyvenime.

Tas žmogus, aišku, gali pasirodyti skendintis liūdesyje ar depresijoje, bet tai nėra arti tiesos.

Kai šalia yra juoda ir balta spalvos, viena atrodo labai balta, o kita labai juoda. Tačiau būdamos atskirai jos nesukels tokio aštraus kontrasto.

Gyvenime esu įvairus, kaip ir visi. Būna geresnių ir sunkesnių etapų. Ir reakcijos į situacijas yra įvairios.

– Prieš porą metų esate prisipažinęs, kad sergate depresija. Ar jau pavyko įveikti ligą?

– Depresija – ne gripas. Ji labai sunkiai įveikiama. Todėl negali sakyti, kad sirgai, o dabar jau nesergi.

Tai yra viso gyvenimo darbas. Tai panašu į infekciją, kurią žmogus gydosi, bet išmoksta su ja gyventi, žinodamas, kad liga vėl gali pasireikšti. Ir su depresija įmanoma gyventi.

Reikia tam tikro fizinio krūvio, aktyvumo. Turi vartoti mažiau alkoholio. Žmonės, kurie vartoja alkoholį, dažniau suserga depresija.

Labai svarbu taikyti psichoterapiją. Sveika pabendrauti su psichoterapeutu – jis padės surasti užslėptas traumas.

Juk savo sąmonę mes suprantame, o pasąmonės dažnai neperprantame. Kai trūksta laiko ar noro gilintis į save, imame nuo savęs bėgti.

Prieš porą metų dar būdamas gana jaunas įvairiais būdais bandžiau suvokti savo pasąmonę.

– Anksčiau apie šią ligą mažiau buvo kalbama. Dabar depresija sergantys žmonės drąsiau pasakoja apie savo patirtį. Ar jus stipriai gąsdino ši liga?

– Stengiuosi neteikti masinių konsultacijų, nes tai individualu. Konsultuoti turėtų gydytojas.

Kalba apie depresiją gali tapti labai paviršutiniška, nes žmonės pasakoja apie emocines problemas, bet labai retai pasiūlo sprendimų. O sprendimai nėra tokie lengvi, kaip atrodo. Tai ilgas darbas.

Kai specialistas pasako, kad per dieną ar savaitę niekas nepasikeis, atrodo baisu, bet tai reikia suprasti ir nepulti savęs graužti.

Reikia išlaikyti pusiausvyrą, pagalvoti apie artimuosius, žmones, šalia kurių gyveni, su kuriais bendrauji, dirbi.

Mano gyvenime buvo etapas, kai negalėjau atsikelti iš lovos, nenorėjau nieko daryti ir su niekuo bendrauti.

– Kas jums padėjo?

– Mane išgelbėjo tai, kad daug kuo domėjausi: politikos istorija, mokslu, sportu, socialiniais dalykais, humoru, kūryba. Stengiuosi turėti daug užsiėmimų ir pomėgių.

– Ar galima sakyti, kad jūsų darbas irgi gydo?

– Mano darbas turi labai daug minusų. Pirmiausia viešumas nepadeda gydyti depresijos. Jis duoda ne tik daug teigiamų dalykų, bet ir neigiamų. Žmonės nevienodai tave vertina.

Jautresni ar į depresiją linkę žmonės sunkiau pakelia viešumą. Nepasakyčiau, kad man sunku, bet kartais tai tikrai nepadeda.

Viešumas – nemėgstamiausia mano darbo pusė, o visa kita man labai patinka.

Pastaruoju metu dažniau prodiusuoju, kad kūrybiniams procesams galėčiau vadovauti iš užnugario.

– Ar atsakėte sau į klausimą, kodėl jus ištiko depresija?

– Radau daug atsakymų. Kai kurie mane nuramino. Psichoterapeutai tvirtina: jei atsakei sau į tam tikrus klausimas, gali paleisti praeities skaudulius.

Manau, mano ligai įtakos turėjo daug nemalonių dalykų: nuo mirties baimės iki tam tikrų vaikystės traumų.

Be to, vartojau alkoholį. Tai irgi nepadėjo. Nepasakyčiau, kad buvau stipriai į jį įnikęs, bet jaunystėje jo visada būna.

Nesu nusistatęs prieš alkoholį, bet emocinių problemų turinčiam žmogui naudinga pusmetį ar metus jo nevartoti. Išsivalo organizmas.

Taip pat reikia nebijoti kreiptis į specialistus. Tik neverta tikėtis, kad kas nors kitas išspręs visas problemas. Jei pats sau nenorėsi padėti, niekas nepadės.

80 procentų sėkmės – tavo rankose, bet likę 20 procentų irgi gali labai daug ką reikšti.

Nenoriu dalyti abstrakčių patarimų. Galiu pasakyti tik tiek, kad įmanoma beveik viskas. Tiesiog reikia rasti jėgų.

– Esate surengęs labdaringą pasirodymą, kurio tikslas – atkreipti dėmesį į emocinę sveikatą.

– Prieš dvejus metus visus pinigus, gautus už stand-up pasirodymą, skyrėme „Jaunimo linijai“. Į mano pasirodymus susirenka daug žmonių, aš tuo džiaugiuosi.

Šiais metais „Jaunimo linijai“ pervedėme pusę honoraro už vieną reklamos akciją.

Nelabai mėgstu viešai kalbėti apie labdarą. Mane erzina, kai žmonės savo socialinį aktyvumą, gerumą paverčia vos ne profesine veikla, taip reklamuojasi.

– Prajuokinti – sunkus menas?

– Būna įvairiai, priklauso nuo to, kokie susirenka žmonės. Aš tai vertinu kaip darbą – turiu tam tikrus kūrybinius instrumentus ir jais naudojuosi.

Mano humoras dažniausiai randasi iš pastebėjimų, aktualijų.

– O ar turite savo mėgstamiausius personažus?

– Pastaruoju metu apie politikus stengiuosi mažiau kalbėti, daugiau – apie procesus.

– Ar esate nukentėjęs nuo savo kritikuojamų žmonių?

– Fiziškai ne, bet kartais sulaukiu neigiamų atsiliepimų.

– Buvo metas, kai svajojote studijuoti režisūrą Maskvoje, tačiau Vilniaus universitete vienus metus mokėtės istorijos. Ar ketinate dar ką nors studijuoti?

– Režisūrai reikia subręsti. Dažniausiai režisieriais tampama po 30 metų.

Manau, kitais metais pradėsiu studijuoti, bet konkrečiai kalbėti dar anksti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.