Realybės šou „Tamsoje“: ar etiška negalią paversti pramogų objektu?

Realybės šou lietuviškoje televizijoje pradėjo populiarėti prieš daugiau nei dešimtmetį. Per tą laiką daugybėje projektų matėme įvairių žmonių ir situacijų, bet visi jie turėjo bendrą bruožą: buvo aišku, kad tai pramoga. Televizijos žiūrovai turėjo galimybę pro rakto skylutę stebėti svetimus gyvenimus, tapdavo meilės ir nesantaikos liudininkais, patikusius šou dalyvius galėdavo palaikyti balsuodami.

Šįkart LNK siūlo kai ką nauja. Kaip žiniasklaidoje pabrėžia organizatoriai: tokio projekto nebuvo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Pasak jų, šis projektas – galimybė susipažinti su neregių pasauliu, suprasti, ką jaučia aklinoje tamsoje gyvenantys žmonės. Nors žiniasklaidos portalai liaupsina projektą, negaili tokių epitetų kaip „unikalus“, „intriguojantis“, kyla klausimų. Ar etiška negalią paversti šou objektu? Ar tai neprisidės prie dar didesnio negalių stigmatizavimo? Ar šou – tinkamas būdas šviesti visuomenę?

Monika (pavardė redakcijai žinoma) apako ankstyvoje vaikystėje po nelaimingo atsitikimo. Tuo metu medicina nebuvo tokia pažangi ir negalėjo jai padėti, o dabar operuoti per vėlu. „Esu akla trisdešimt metų, apakau būdama šešerių. Tada labai išsigandau, nesupratau, kas vyksta. Ilgai negalėjau su tuo susitaikyti. Ypač sunku buvo paauglystėje, keletą metų lankiausi pas psichologus, sirgau depresija, paskui kažkaip susitaikiau. Supratau, kad negalia nieko apie mane nepasako, kad ir nematydama galiu gyventi visavertį gyvenimą. Man labai padėjo šeima, artimieji, kiti neregiai. Sutikau vyrą, kuris pamilo mane tokią, kokia esu.

Galbūt būtų buvę lengviau, jei viešai būtų daugiau kalbėta, kad negalia – ne pasaulio pabaiga, kad gyvenimas tęsiasi, tačiau nemanau, kad tokios laidos kaip „Tamsoje“ gali kuo nors padėti, – komentuoja Monika. – Žmonės į mus, neįgaliuosius, žiūri kreivai, dažnai nežino, kaip su mumis bendrauti, nesupranta, kad mes tokie patys, kaip jie. Švietimo šia tema tikrai reikia. Man atrodo, dabar neįgalūs žmonės jau nebe taip slepiasi, atsiveria, dalijasi savo patirtimi žiniasklaidoje. Tai gerai. Ir televizija galėtų sukurti vykusių projektų, bet tokioms temoms, mano manymu, labiau tiktų dokumentika, publicistika, o ne šou. Neįgalūs žmonės negali būti eksperimentas. Nesuprantu projekto idėjos. Kaip bus išrinktas nugalėtojas? Žiūrovai rinksis, kuris jiems labiausiai patinka? Pagal kokius kriterijus? Pagal tai, kuris atviriau kalbės, pagal tai, kurio bus labiau gaila ar kuris įsivels į didesnes intrigas? Nelaikau tos laidos patyčiomis, nejaučiu jokio pykčio, bet manau, kad rengti tokius šou neatsakinga.“

Skeptiškai laidą vertinanti Monika pabrėžia, kad ir jos artimieji, ir draugai turi tokią pačią nuomonę. Pasak pašnekovės, komercinės televizijos tikslas – pritraukti kuo daugiau žiūrovų, o ne vykdyti socialines akcijas, ir čia, kaip kare, negalioja jokios taisyklės. Kartais galbūt tiesiog pritrūksta sąmoningumo.

„Kad suprastų, kaip jaučiasi aklasis, žmogui ne tamsius akinius reikia uždėti, o sukurti situaciją, kurioje tarp jo ir neregio atsirastų ryšys – bendra veikla, bendri interesai, bendras tikslas. Suprasti imama nuoširdžiai ir atvirai bendraujant, kai įvertini, kad šalia tavęs – pirmiausia žmogus, kolega, pašnekovas, ir tik vėliau (kokioje nors n vietoje) – neregys. Visai nereikia reginčiojo versti neregiu, kad jis suprastų, kaip neregys jaučiasi, kaip ir kuo gyvena“, – komentuoja Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė.

Pasak R. Balčikonienės, švietimo negalios tema niekada nebus per daug, tačiau labai svarbu tinkamai pasirinkti formą. „Televizijos realybės šou žanras – tai pirmiausia šou ir, nors vadinamas eksperimentu, tai jo esmės nekeičia. Televizijai reikia intrigos ir konflikto, kitaip žiūrovas perjungs kitą kanalą“, – svarsto pašnekovė. Ji pabrėžia, kad LASS siekia visuomenėje kurti pozityvų, stiprų neregio įvaizdį, visais įmanomais būdais vengiant kelti gailestį ar panašių emocijų, todėl toks šou kelia nerimą: „Labai neramu dėl psichologinės dalyvių būklės. Puikiai žinome, ką reiškia būti tamsoje ir kiek vidinių resursų reikia, kad žmogus susidorotų su situacija. Tokiais dalykais nežaidžiama.“

Kokius projektus galėtume laikyti tikrai vertingais? „Puikūs pavyzdžiai – kūno kalbos mokymo stovyklos, kuriose savanoriauja matantys studentai. Savaitę pagyvenę šalia neregių, padėdami jiems, šie jauni žmonės jau visai kitaip vertina neregio būtį. LASS dienose „Susitikimai“ įvairių miestų ir rajonų mokiniai susitinka su neregiais ir per porą valandų sužino tikrai daug apie neregio gyvenimą. Arba akcija „Mane veža“, kai motociklininkai susidraugavo su savo neregiais keleiviais, nors anksčiau jų nė nebuvo matę“, – teigiamus pavyzdžius vardija LASS pirmininko pavaduotoja.

Nepraėjo dar nė trečdalis projekto laiko, o spaudoje jau randame antraščių, skelbiančių apie tarp šou dalyvių gimstančius jausmus. Vienos merginos už televizijos ribų laukia mylintis vaikinas, tačiau jai simpatijas drąsiai rodo kitas šou dalyvis. Kitas matantis laidos dalyvis per transliaciją svaičioja, kaip šis projektas jam padės suprasti akluosius.

Ar tikrai padės? Ar „Tamsoje“ nevirs eiliniu baru arba akvariumu? Regis, savaime aišku, kad komercinės televizijos žiūrovui nerūpi, kas iš tiesų yra negalia, jam reikia intrigų ir provokacijų, sensacijų, ašarų, dramų. Jei laida to nepasiūlys, ji nebus žiūrima. Jei laida tai rodys, ji taps vulgari, o tikslas padėti pažinti aklųjų pasaulį nublanks. Jau seniai parduodame ir perkame patyčias, kančią, mirtį, nejaugi negalia taps dar viena preke? Ir štai kas dar įdomu: kiek žmonių į projektą ėjo vedami kilnių idėjų, o kiek iš jų buvo suvilioti 20 tūkst. eurų prizinio fondo?

Yra ir kita projekto pusė: aklieji šou dalyviai iš tiesų atvirai dalijasi savo patirtimi, kalba apie tai, ką išgyveno susidūrę su negalia. Galima viltis, kad kas nors jų pasakojimus išgirs. Tačiau labai sunku, o gal neįmanoma patikėti, kad projekto kūrėjai, kalbantys apie tikslus supažindinti su neregių pasauliu, yra nuoširdūs, kad jiems rūpi kas nors daugiau nei reitingai.

Iš vienos pusės, televiziją stebina neigiama reakcija į šį socialinį projektą, iš kitos – realybės eksperimentas „Tamsoje“ kaip tik ir rengiamas tam, kad tokių nepamatuotų, atgyvenusių minčių neliktų viešojoje erdvėje ir mąstyme. Projekto kritikai negali susitaikyti su mintimi, kad neįgalus žmogus neprivalo tūnoti savo neįgalumo rėmuose ir turi dalyvauti tik nišiniuose, siauram žmonių ratui skirtuose socialiniuose projektuose. Jų manymu, neįgalus žmogus negali dalyvauti šou, kaip kadaise manyta, kad neįgaliesiems ne vieta sporto varžybose, tačiau dabar visi didžiuojamės parolimpine golbolo rinktine, skinančia laurus visame pasaulyje. Žmogus, kuris šioje laidoje įžvelgia patyčias, pats, ko gero, negali išlipti iš savo cinizmo rėmų. Jų manymu, neregys nevertas varžytis dėl 20 tūkst. eurų piniginio prizo, neregys neturi teisės ekrane kalbėti apie savo jausmus arba tiesiog dalyvauti smagiame televizijos šou kaip visi kiti „normalūs“ žmonės.

Plačioji Lietuvos publika nemėgsta nei bendrauti su neįgaliais žmonėmis, nei žiūrėti į juos, todėl aukštų reitingų nesitikime. Projekto „Tamsoje“ tikslas – pagaliau pakeisti tokį archajišką visuomenės nusistatymą, kurį atspindi ir projekto oponentai.

Projektas „Tamsoje“ siekia įrodyti, kad aklas ar silpnaregis žmogus yra visavertis visuomenės narys, o kartais ir pranašesnis už reginčiuosius. Jis net gali tapti televizijos žvaigžde! Nereginti projekto vedėja Irma Jokštytė be priekaištų vedė pirmąją televizijos laidą tiesioginiame eteryje. Gali būti, kad tai pirmas toks atvejis pasaulyje. Tačiau projekto kritikai ir toliau bandys suvaryti akluosius ir silpnaregius į nematomus socialinius getus, kur jie, apglobti gailesčio, nebadytų akių mūsų teisingai ir jautriai visuomenei.

Galbūt ši kritika kyla dėl žinių stokos, todėl skeptikams siūlome pasidomėti jau 30 metų gyvuojančia vokiečių iniciatyva „Dialogas tamsoje“, kurios principu ir paremtas šis LNK projektas. Eksperimentas „Tamsoje“ siekia parodyti, kad regintys ir neregiai gali būti viena komanda, petys į petį kovoti su gyvenimo negandomis. O regintiems ši laida dar ir sako, kad reikia itin branginti tai, ką turi, vertinti kiekvieną gyvenimo spalvą ir atodūsį.