Karolina retai būna Lietuvoje – aštuonerius metus užsienyje dirba modeliu, tačiau pernai vasarą ji rado laiko paragauti aktorystės.
Gražuolė „Leityje“ įkūnijo iš ežero vandens išnirusią laumę, kuri vėliau virsta pabaisa. Filmas apie protėvių gyvenimą ir kovas viduramžiais didžiuosiuose ekranuose pasirodys Valstybės dieną – liepos 6-ąją.
Režisieriaus Andriaus Bartkaus „Leitis“ žiūrovus nukels į Mindaugo laikų Lietuvą. Nuo 1972-ųjų, kai ekranus išvydo istorinis filmas „Herkus Mantas“, tai pirma vaidybinė juosta apie viduramžių Lietuvą.
Viduramžiais leičiai buvo luomas, kuris veikė kaip karinis vienetas. Leičiai buvo pavaldūs tik Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Jų kaimai buvo statomi Lietuvos pasienyje, kur kildavo didžiausia grėsmė.
Leičius galima vadinti pirmaisiais elitiniais Lietuvos kariais, kurie ne tik gynė kraštą, bet ir atlikdavo daugybę didžiojo kunigaikščio skirtų pareigų.
– Kaip patekote į filmą „Leitis“? – paklausiau K.Toleikytės.
– Netikėtai. Sulaukusi prodiuserių skambučių apsidžiaugiau ir ilgai nedvejojusi nusprendžiau susitikti, kad aptartume filmo kūrimo eigą. Žinoma, kilo daug abejonių – ar sugebėsiu, ar pateisinsiu lūkesčius, ar viską spėsiu.
Labiausiai bijojau, ar pavyks viską suderinti, nes filmuotis reikėjo vasarą – mano darbų sezono įkarštyje. Be to, baiminausi, ar man užteks žinių filmavimo aikštelėje, tokios patirties neturėjau pakankamai.
Galima sakyti, teko aklai bristi į nepažįstamus vandenis ir pasitikėti savo jėgomis.
– Ar nebuvo sudėtinga derinti modelio darbą ir filmavimąsi?
– Nebuvo, nes filmavimo komanda prisiderino prie mano grafiko. Už tai esu jiems be galo dėkinga. Taip pat esu dėkinga už palaikymą ir už pamokas, kurias gavau filmavimo aikštelėje ir už jos ribų.
– Ar tai jūsų pirmoji patirtis kine?
– Ne. Teko vaidinti britų trumpametražiame filme „Tumbleweed“, kuris buvo kuriamas Ispanijoje. Nors mano vaidmuo buvo mažas, mėgavausi filmavimo aikštelės virtuve, aktorių profesionalumu ir jų duodamais patarimais.
– Papasakokite apie savo vaidmenį filme „Leitis“.
– Turėjau įkūnyti mistišką būtybę – laumę, kuri su pranašiška žinia pasirodė žvalgams prieš mūšį. Man teko ir šokti, ir nerti po vandeniu. Buvo be galo daug veiklos filmavimo aikštelėje.
– Kaip rengėtės vaidmeniui?
– Didelio pasirengimo nereikėjo. Teko porą kartų susitikti su istorinio epo kūrėjus konsultavusia ir laumių šokio choreografiją sukūrusia humanitarinių mokslų daktare Dalia Urbanavičiene. Ji yra bene žymiausia Lietuvoje tradicinių šokių tyrinėtoja ir populiarintoja, už šią veiklą apdovanota valstybine Jono Basanavičiaus premija.
Šokį pirmą kartą repetavome Dalios kieme su kitomis profesionaliomis šokėjomis.
– Kaip vyko filmavimas?
– Filmuoti pradėjome vos patekėjus saulei, nes pranešė, kad po pietų kils audra.
Labiausiai nustebino lietuviško miško grožis ankstyvą rytą. Niekada anksčiau nebuvau mačiusi patekančios saulės būdama miške, ant ežero kranto. Vieta, kur filmavome, turėjo kažkokią magišką galią ir skleidė kerintį grožį.
Galbūt vienas didžiausių iššūkių buvo scena, kai reikėjo ežere nerti į ledinį vandenį. Ta scena turėjo pavykti iš pirmo karto, todėl buvau be galo susikaupusi.
Panirti po vandeniu neužsikimšus nosies man atrodė sunkiai įveikiama užduotis, apėmė panika, kūną kaustė baimė. Maža to, artinosi audra.
Nors viskas truko trumpai, man buvimas po vandeniu prilygo amžinybei. Tuo metu, kai panirau, dingo laiko pojūtis. Atrodė, lyg kažkas šalimais praplaukė, palietė kojas.
– Iš pirmo karto viskas pavykdavo?
– Ne. Šokio scenos buvo vienos iš paskutinių, kurias filmavome. Esu be galo dėkinga profesionalioms šokėjoms, kurios buvo labai kantrios ir filmavosi kartu tol, kol mums pavyko išpildyti visą D.Urbanavičienės kompoziciją. Šokis turėjo atskleisti laumių nelaimes ir mirties nuojautą.
– Ar išoriškai teko pasikeisti?
– Grimo meistrė padarė visiškai baltą, skandinaviškai mistišką makiažą ir priaugino plaukus. Nors atrodžiau atpažįstamai, tokios manęs tikrai nepavyktų pamatyti gatvėje ar modelių namuose. (Juokiasi.)
O kai turėjau pavirsti pabaisa, persikūnijimas studijoje truko porą valandų.
Grimo meistrė piešė ant manęs tatuiruotes, šiam darbui reikėjo daug kruopštumo ir laiko.
– Iš gražuolės laumės virtote pabaisa. Ar modeliui nebaisu tapti negražiai?
– Tikrai ne. Aš – modelis, o ne gražuolė. Šie dalykai skiriasi. Modeliui tenka kurti daug skirtingų personažų – kiekvieną kartą atrodyti vis kitaip. Modeliai, kaip ir aktoriai, privalo atrodyti taip, kaip reikalauja vaidmuo.
– Ką jums davė šis vaidmuo?
– Suvokimą, kad kiekvienas darbas yra prasmingas ir suteikia pamoką. Ir šį kartą aš tarsi atradau save iš naujo, papildžiau gyvenimą naujais tikslais ir svajonėmis.
Esu labai dėkinga visai filmavimo komandai už neįkainojamą patirtį. Prisimenant akimirkas iš filmavimo aikštelės norisi šypsotis.
– Gal išsaugojote kokių nors daiktų iš filmavimo?
– Turiu laumės kasą, supintą iš dirbtinių plaukų. Ji filme buvo kaip mano karūna. Manau, dar turėsiu progų ja pasipuošti.
– Ką šiuo metu veikiate?
– Mano gyvenimas nenuspėjamas, tačiau tikiu, kad tėkmė mane neša teisinga linkme.
Blaškausi tarp daugelio šalių, keliauju ir stengiuosi sugerti kiekvienos dienos syvus. Turiu nemažai darbų Milane, Madride, pastaruoju metu ir Londone. Vis dėlto stengiuosi nepamiršti ir gimtųjų namų.
– Ar dar kartą sutiktumėte filmuotis?
– Tikiuosi ateityje sukurti rimtų vaidmenų didžiajame ekrane, todėl tam noriu pasirengti, daug laiko skiriu tobulinimuisi.
Pavasarį jau teko sulaukti kvietimo atlikti vieną pagrindinių vaidmenų naujame lietuviškame filme, tačiau dėl nesuderinamų darbo grafikų teko šią svajonę atidėti.
Esu dėkinga kino prodiuseriams, kurie pasitiki manimi, nors esu visai kitos srities profesionalė.
Galbūt ateityje man pavyks dažniau į visus pažiūrėti iš kitos ekrano pusės.
