Ingą būtų galima drąsiai pavadinti žmogumi orkestru. Filmų garsintoja, dainininkė, televizijos laidų, renginių vedėja, ji ta, kuri savo jėgas išbandė šokių projekte, teatro scenoje bei filmavimo aikštelėje.
Neseniai dviejų sūnų mama įgijo naują vaidmenį – tapo močiute. Rugsėjo pradžioje Seime dirbantis vyresnysis Arūno ir Ingos Valinskų sūnus Arūnas su mylimąja burnos higieniste Viktorija Denisovaite susilaukė dukters Sofijos.
– Kaip jautėtės, kai pirmą kartą išvydote anūkėlę? – tąkart paklausėme Ingos.
– Na, močiutės sezonas dar neprasidėjo, nes mažylės dar gyvai nemačiau. Pasibaigus vasarai mes su vyru nutolome nuo pajūrio ir iškart puolėme darbuotis Vilniuje. O sūnus su savo mylimąja visus gimdymo džiaugsmus patyrė Klaipėdoje. Pasūpuoti anūkę, manau, galėsiu po geros savaitės.
Mažylės nuotraukų turiu daugybę – sūnus prisiuntė. Džiaugiuosi, bet kol mergaitės nepaėmiau ant rankų, neturiu išgryninto pojūčio, kad šeima pasipildė dar vienu nariu. Dabar mane visi sveikina ir manęs visiškai neerzina žodis „močiutė“. Norėčiau, kad anūkė mane vadintu baba. Labai lengvas žodis vaikui. Baba Inga gerai skamba, ar ne. Panašiai kaip Baba Jaga, bet nieko tokio. (juokiasi).
– Ar prisidėsite prie mergaitės auklėjimo, priežiūros?
– Nors nieko neplanuoju į priekį, nesu kategoriška jokiais klausimais. Mano mama man labai padėjo auginti abu vaikus. Tad jei bus poreikis, noras ir galimybės, aš tikrai padėsiu pasirūpinti mergaite. Mes su Arūnu nesame tradiciniai seneliai, mūsų rėžimas aktyviai darbinis. Tačiau, gal ateityje atsitiks taip, kad norėsime, kad mums anūkę paliktų ilgesniam laikui pasidžiaugti. Neatsižegnoju ir nesakau, kad anūkų nežiūrėsiu niekada.
– Kažkada su vyru svarstėte, kad gal reikėtų turėti dar vieną vaiką ir gerai būtų, kad gimtų mergaitė. Na, dabar likimas ir padovanojo mergaitę.
– Taip, turime mergaitę. Mano kolegė kažkada sakė: „Naktimis keltis nereikia, bet vaikas yra. Maitinti keltis nereikia, bet vaikas yra. Nuo ryto iki vakaro juo rūpintis nereikia, bet vaikas yra“. Dar neužpuolė vaikiškų drabužių parduotuvių manija, bet manau, kad man bus miela ten užsukti.
– Kokių patarimų davėte sūnui tėvystės klausimais?
– Mūsų šeimoje visi yra tiek savarankiški ir pasitiki savo požiūriu, kad jokių pamokymų nebūna. Žinoma, vieni kitiems padedame, kai reikia. Aš žinau, kad sūnus ir be mūsų pagalbos puikiai susitvarko su tėčio pareigomis – keičia sauskelnes, maudo, migdo. Mano vyras nuo to kažkaip buvo atitolęs. Aš su mama mažais vaikais rūpinausi, o Arūnas jau tada dirbo nuo ryto iki vakaro.
– Spalio pradžioje minėsite santuokos 31 metų sukaktį. Ar kaip nors tą datą atšvęsite?
– Ne, nešvęsime. Kai buvo santuokos trisdešimtmetis, mes su vaikais, būreliu draugų išlėkėme į Kiprą. Šventėme laukiniame paplūdimyje. Nebuvo jokios pompastikos, prabangos, vilkėjome paplūdimio drabužius. Manau, kad šventėse svarbiausia – geidžiami širdžiai žmonės. Nesuprantu pobūvių, į kuriuos yra kviečiami reikalingi žmonės.
– Įvairiais gyvenimo tarpsniais astrologai, būrėjai ne kartą bandė įteigti, kad judu su Arūnu išsiskirsite.
– Aš vis dar laukiu man prognozuotos antros santuokos. Ji niekaip neateina. (juokiasi). Taip, mus ne kartą skyrė, bet išmokome su humoru žiūrėti į įvairias paskalas.
Mes su vyru niekada nedeklaravome, kad mūsų šeima yra idealiai saldi. Mes pasipykstame, pasipešame, netgi galime sugalvoti, kad skirsimės, pavyzdžiui, poryt. Jeigu norėsime ir išsiskirsime, bet jeigu neišsiskyrėme, vadinasi nelabai norėjome. Amžinai manęs klausia, kaip mes sugebėjome tiek metų pragyventi kartu, esą pramogų pasaulyje yra daug pagundų. Bet receptų nežinau. Gal būt visa paslaptis tame, kad mes vienas kitam suteikiame laisvę. Paprastai į renginius ateiname kartu, bet susitinkame tik išeidami, nes turime savo pažįstamų ratą, savo interesus.
– Neretai santykius nužudo rutina, buitis. Kaip dalinatės buities darbais?
– Buitis manęs negąsdina. Atvirkščiai, kartais net mėgaujuosi plaudama indus ar kepdama pyragą. Didžiuosius buities darbus nuveikti padeda namų šeimininkė, kuri ateina du kartus per savaitę ir sutvarko didžiulį namą. Arūnas niekada gyvenime nėra reikalavęs, kad privalau kažką padaryti buityje. Žinote, jei kas nors pradeda reikšti pretenzijas, iškyla ragai, tampi priešiškas ir galvoji, o kodėl aš privalau tai daryti.
Kai žmonės ima kategoriškai dalintis pareigomis, tada tos dalybos iššaukia ginčus. Arūnas niekada manęs nieko neprašė, todėl man smagu kartais jam pagaminti vakarienę. Jo visiškai neerzina jei aš nesusitvarkau kambario. Dėl to niekada negirdėjau jokio priekaišto. Manęs taip pat neerzina vonios kampe numestos jo kojinės. Pakeliu aš tas kojines ir įmetu į skalbimo mašiną. Pas mus kas kaip nori, tas taip elgiasi. Manau, toks požiūris padeda taikiau gyventi.
– Kas šeimoje atsakingas už finansus?
– Kiekvienas turime savo pinigus. Aš niekada nežinojau kiek uždirba Arūnas, net nelabai domėjosi. Ir jis niekada nežinojo kiek mano asmeniniame kapšelyje yra pinigų. Jis niekada neklausė dėl mano kokių nors išlaidų. Aš suvalkietė, skaičiuoti man būdinga, nes kelionės planuoju aš. Niekada nesakau vyrui, žinai, važiuojame į prabangų septynių žvaigždučių viešbutį, nes aš ponia ir taip noriu. Aš surandu paprastus, kuklius, bet poreikius atitinkančius variantus. Pavyzdžiui, mano vyrui būtinai reikia interneto, nes jis dirba ir atostogų metu. Tačiau bendro šeimos biudžeto negalėčiau suskaičiuoti, nes mūsų pinigai yra atskiri.
– Perkopėte penkiasdešimtmetį. Neretai tokio amžiaus moterys jau galvoja, kad artėja gyvenimo saulėlydis ir nieko naujo likimas joms nepadovanos. O jums atvirkščiai – darbai, įvairūs pasiūlymai byra kaip iš gausybės rago.
– Ačiū Dievui, kad tų darbų vis daugėja. Tiesa, aš esu truputį tingi. Prie jūros šiltuose kraštuose nieko neveikdama galėčiau leisti mėnesių mėnesius ir nesibaiminčiau, kad mane kas nors pamirš. Būdama trisdešimties labai bijojau sąvokos „namų šeimininkė“, dabar ji atrodo visai nebaisi. Kita vertus, galvoju, kad tikrai negaliu nesidžiaugti, kad būdama tokio amžiaus vis dar esu paklausi. Būtų nusikaltimas viską mesti ir gulėti kojas iškėlus ant gulto kur nors Kipre.
Todėl kartais ir patingėdama, ir paburbėdama imuosi daugelio galimybių. Kad artėja mano gyvenimo saulėlydis galvojau, kai man suėjo trisdešimt metų. Buvo daug ašarų, įsivaizdavau, kad tas keistai apvalus skaičius nubrėžia gyvenime kažką baisaus. Sulaukusi 50-ties jaučiausi visiškai kitaip. Dabar yra proga sužydėti – juk gerai save pažįsti, gyvenimą priimi daug ramiau.
– Kokių turite silpnybių, kurias dabar sau drąsiau leidžiate?
– Leidžiu sau atostogauti kokius du mėnesius. Anksčiau nemokėjau to daryti. Tarkime namus Nidoje turime daugiau kaip dvidešimt metų ir aš ten sugebėdavau per vasarą praleisti vieną ar dvi savaites. Dabar prie jūros išvykstu dviem mėnesiams. Galiu atostogauti ir viena. Vienatvė nėra mano priešas.
– Esate užsiminusi, kad vienintelė vieta, kur galite sau leisti būti stebima, yra scena. Ar iš tiesų nemėgstate būti dėmesio centre, juk esate viešas žmogus?
– Tai yra mano gyvenimo paradoksas. Jeigu mane kas nors labai giliai kapstytų, atrastų, kad esu šiek tiek kompleksuotas, uždaras, kuklus ir drovus žmogus. O tokiems žmonėms minios dėmesys yra nepriimtinas. Bet man tenka dirbti darbą, kur dėmesys yra neišvengiamas. Bet aš riboju šiuos dalykus. Galiu būti dėmesio sūkuryje, bet tik tada, kai esu moraliai tam pasiruošusi ir kai yra tam tikra vieta. O būti stebimai gatvėje, parduotuvėje, paplūdimyje ar renginyje man nėra malonu. Aš mieliau pabūčiau kampelyje, kur niekas manęs nemato. Ir taip yra iki šiol. Tiesiog galbūt aš įgijau daugiau vizualaus pasitikėjimo savimi. Galiu nesigūždama praeiti gatve iškelta galva ir dėl to visiems atrodo, kad esu beprotiškai savimi pasitikintis žmogus. Bet aš žinau, kad taip nėra. Tačiau ši povyza būtina dirbant tokį darbą, kokį dirbu.
– Kokia yra jūsų didžiausia gyvenimo dovana?
– Manau, kad didžiausia dovana yra sutuoktinis. Todėl, kad jam iki šiol nepabodo mane užvedinėti darbams ir veiklai. Daugelio dalykų aš būčiau nepatyrusi be jo. Mano dideli koncertai vyksta tiktai Arūno dėka.
– Neslepiate, kad esate jautrus ir pažeidžiamas žmogus, todėl siekiate gerų emocijų ir harmonijos. Bet būnant viešumoje sunku išvengti neigiamų emocijų. Kaip vaduojatės iš blogos nuotaikos?
– Jei neretai žmonės veliasi į neigiamų emocijų sūkurį, tai aš nuo to sąmoningai bėgu. Kai matau kylančią konfliktinę situaciją, aš ją apeisiu ratu. Kam nors įrodinėti kokia esu kieta nesiruošiu. Mano gėris yra ramybė, ramūs aplinkiniai, geri žvilgsniai, ramus tonas bendraujant. Siekiu harmonijos aplinkui. Žinoma ne visada tai pavyksta, būna, kad jaučiuosi labai blogai. Kai liūdna, aš pabūnu vienumoje, žinau, kad mano nuotaika anksčiau ar vėliau pasikeis.
– Jei turėtumėte galimybę laiką atsukti atgal, ko nedarytumėte? Gal kažkokio kelio nesirinktumėte?
– Rinkčiausi absoliučiai viską. Kalbant apie politikės karjerą, jei būtų tokia pati situacija, pasielgčiau taip pat. Manęs niekas ten nestūmė užrištomis akimis, žinojau kodėl tai darau. Tie ketveri metai Seime buvo neįdomūs kūrybine prasme. Be to, visą laiką buvau ėdama dėl bandymų kažką kūrybiško padaryti. Tačiau ir tokia patirtis man yra brangi.
– Viename interviu este sakiusi, kad iš jūsų paguodos nesulauksi, bet ir jūs pati niekam nesiguodžiate. Kodėl tokia kategoriška nuostata?
– Gal tai drastiškai skamba, bet realiai taip ir yra. Aš pati niekam nesiguodžiu. Turiu puikių draugių ir mes esame pakankamai atviros, tačiau jokiu būdu niekam nekraunu savo problemų. Manau tai vargina aplinkinius ir nereikia tuo savo draugysčių gadinti.
Jeigu kas nors nori pasiguosti, aš išklausau, bet guosti nemoku. Ir mano vyras nėra tas žmogus, ant kurio peties būtų galima paverkti. Aš įpratau nesiaikštyti namuose ir nevaidinti trapios damutės.
– Neabejotinai turite daug gerbėjų. Kaip jie reiškia savo emocijas, gal teikia dovanas, rašo laiškus?
– Šiuo klausimu esu labai rami, niekas naktimis man neskambinėja, jokių anoniminių puokščių į namus man nesiunčia. Koncertų metu gaunu gėlių, išgirstu gražių žodžių, bet mano santykis su gerbėjai išskirtinai koncertinis.
– Spalio pabaigoje kino ekranuose pasirodys režisieriaus Tado Vidmanto komedija „Lietuviški svingeriai“. Jame jūs atliekate nemažą vaidmenį – vaidinate svingerę. Kaip atsidūrėte filme?
– Vieną dieną man paskambino jaunas režisierius, kurio nebuvau mačiusi ir pakvietė į pasimatymą. Susitikus jis man pasakė, kad norėtų matyti savo filme. Aš esu smalsus žmogus. Režisierius truputį prisibijojo, kad pateikęs medžiagą, kažkodėl gaus neigiamą atsakymą. Aš jam atsakiau, kad nesu baili ir manęs tokiais dalykais neišgąsdinsi. Paskaičiau scenarijų ir sutikau filmuotis. Kine neturiu daug patirties. Tai buvo antrasis mano filmas. Labai smagiai padirbėjome, džiaugiuosi dar viena patirtimi. Būdama šešiolikos metų, aš svajojau apie aktorystę. Tad mano svajonė išsipildė su kaupu.
– Ar jūs per savo karjerą patyrėte kas yra žvaigždžių liga?
– Tie, kas manęs nepažįsta laiko arogantiška. Gal tai dėl mano stoto, išvaizdos, visada iškeltos galvos ir mano pomėgio daugiau tylėti negu plepėti. Taip vadinama arogancija yra tiesiog apsauga, savotiška kaukė. Bet iki šiol nežinau kaip turėtų pasireikšti žvaigždžių liga.
– Ar jūsų pasaulėžiūroje, vertybėse kažkas pasikeitė nuo to momento, kai buvote tiesiog savo vyro žmona ir filmų garsintoja iki to, kai atsidūrėte šlovės ir pripažinimo aukštumose?
– Viduje niekas nepasikeitė. Aš tiesiog dabar daugiau dirbu, negu tada, kai garsinau filmus. Gal tik su metais įgijau daugiau pasitikėjimo savimi. O pasitikėjimas yra labai geras dalykas, kai dirbi pramogų srityje.
Pirmoje laidoje - M.Mikutavičius
„Adomo obuolys“ nėra nauja laida. Beveik prieš 20 metų Ingą ją vedė tuometinėje Baltijos televizijoje. Laidoje bus kalbinami įvairių sričių, žinomi vyrai. I.Valinskienė džiaugiasi, kad galės daryti tokią laidą, kuri bus pačiai įdomi: „Tai bus širdingi, lengvi pokalbiai, jokių specialių provokacijų, įžeidinėjimų dėl aukštesnių reitingų. Kalbėsime apie filosofiją, gyvenimo darbus, požiūrį į įvairias situacijas, šeimą, santykius. Svarbiausia, kad svečias būtų įdomi asmenybė“.
Paklausta ar į laidą pasikvies savo vyrą A.Valinską, Inga sakė, kad kol kas tokio plano nėra. „Mano vyras jau yra pakankamai išklausinėtas visų įmanomų žurnalistų, aš turbūt būčiau paskutinė eilėje. Bet ką gali žinoti, gal man šaus į galvą jį pasikviesti“, – juokėsi Inga. Pirmoje „Adomo obuolys“ laidoje spalio 5 dieną dalyvaus dainininkas ir žurnalistas Marijonas Mikutavičius.
