Ne, pinigai – tai naujos pamokos, reikia su jais dirbti, reikia juos investuoti, siekti, kad jie dirbtų naudingai“, – patirtimi dalijasi viena turtingiausių Lietuvos moterų Jolanta Blažytė.
Jau vaikystėje Jolanta susidūrė su darbo nebijančiais kaimo žmonėmis: „Man patikdavo būti pas senelius todėl, kad jie daug dirbdavo, ir man patikdavo dirbti kartu.
Teko ir runkelius ravėti, ir šieną grėbti. O neįsivaizduojat, kaip man patikdavo, kai draugės mama pasiimdavo kartu į fermą šerti kiaulių: tai buvo tokia laimė vaikui, aš ten kažkokią košę sumaišydavau – manim pasitikėdavo.
Tai va ten buvo įdomu. Ir būtent ta patirtis mane išmokė dirbti, išmokė pagarbiai žiūrėti į darbą. Atėjo supratimas, kad daug dirbant galima tikrai visai neblogai gyventi, todėl darbo niekada nebijojau, ir tai vienas iš mano dabartinės sėkmės faktorių.“
Sėkme, pasirodo, galima vadinti ir kai kurias klaidas. Ilgą laiką visus džiuginusi gerais matematikos rezultatais Jolanta suklupo stojamųjų egzaminų metu: „Klaida buvo išvis nesuvokiama, maždaug trys plius du lygu šeši. Ir aš gavau trejetą ir neišlaikiau egzamino. Visiems buvo šokas, niekas nesuprato, kaip tai gali įvykti.
Tuomet mane perkėlė į specialybę, kur buvo daugiau laisvų vietų. Ir jeigu ne šita specialybė, tai aš nebūčiau atsidūrusi tam darbe, kur atsidūriau, nebūčiau ten sutikusi Viktoro, nebūčiau įkūrusi savo firmos, galbūt neturėčiau savo verslo.
Ir dabar pagalvoju, kad visų tų nesėkmių, kurios mus ištinka, ko gero, net negalima vadinti nesėkmėmis – jos tiesiog pastato ant kelio, kuriuo žmogus turi eiti. Todėl aš dabar labai dėkinga tai klaidai, kurią padariau.“
Tačiau pirmuosius savo žingsnius sėkmingo verslo link J. Blažytė žengė, kai Lietuvą drebino nusikalstamo pasaulio gaujos: „Jeigu aš gyvenčiau toje aplinkoje dabar, man būtų turbūt streso. Bet tada buvo toks jaunatviškas maksimalizmas ir tiesiog nekreipdavome dėmesio į tai.
Pas mus čia sproginėjo tos bombos, čia visur yra tų žymių, bet tiesiog eini ir išplauki. Būdavo, kad eidama kažkur, šiukšles išnešdama ar į parduotuvę, pasidažydavau, galvojau – jeigu nušaus, tai nors gražiai atrodysiu, – su šypsena į praeitį žvelgia J. Blažytė. – Aš priimu gyvenimą, pasaulį tokius, kokie jie yra, nes kam tas stresas, jis nereikalingas. Jis sukuria progą pridaryt nereikalingų klaidų.
Nieko negalima daryti vedamam blogų emocijų: jeigu jos sukyla, palauk dvi ar tris dienas. Kai lieki visiškai rami, švarios mintys – tada ateina patys teisingiausi sprendimai. Ir visada atsiranda išeitys iš bet kokios sunkiausios situacijos.“
J. Blažytės ir dar dviejų tą pačią dieną gimusių žmonių gyvenimo istorijos – jau šį vakarą 21.30 val. dokumentinėje apybraižoje „Gimę tą pačią dieną“ per LRT televiziją.
