Tik lrytas.lt: laipiotojas uolomis A. Honnoldas – apie mirtiną žygdarbį, pelniusį „Oskarą“

„Tai, ką padariau, nėra labai sudėtinga“, – susikuklino 33-ejų Alexas Honnoldas. Laipiotojas uolomis tapo pasauline žvaigžde, kai apie jo fantastišką žygį sukurtas filmas „Free Solo“ prieš kelias savaites pelnė „Oskaro“ apdovanojimą. Apie neįtikėtiną iššūkį jis papasakojo „TV antenai“.

Alexas Honnoldas: „Riziką, kurią prisiimu, pats pasirinkau.“
Alexas Honnoldas: „Riziką, kurią prisiimu, pats pasirinkau.“
Alexas Honnoldas: „Riziką, kurią prisiimu, pats pasirinkau.“
Alexas Honnoldas: „Riziką, kurią prisiimu, pats pasirinkau.“
Alexas Honnoldo mylimoji Cassandra nuoširdžiai išgyvena dėl pavojaus, į kurį veliasi jos draugas. <br>AFP / „Scanpix“ nuotr.
Alexas Honnoldo mylimoji Cassandra nuoširdžiai išgyvena dėl pavojaus, į kurį veliasi jos draugas. <br>AFP / „Scanpix“ nuotr.
Alexas Honnoldas: „Riziką, kurią prisiimu, pats pasirinkau.“
Alexas Honnoldas: „Riziką, kurią prisiimu, pats pasirinkau.“
Alexas Honnoldas: „Riziką, kurią prisiimu, pats pasirinkau.“
Alexas Honnoldas: „Riziką, kurią prisiimu, pats pasirinkau.“
Alexas Honnoldas: „Riziką, kurią prisiimu, pats pasirinkau.“
Alexas Honnoldas: „Riziką, kurią prisiimu, pats pasirinkau.“
Alexas Honnoldas: „Bijau daug ko. Pavyzdžiui, kalbėti prieš auditoriją.“<br>„Reuters“ / „Scanpix“ nuotr.
Alexas Honnoldas: „Bijau daug ko. Pavyzdžiui, kalbėti prieš auditoriją.“<br>„Reuters“ / „Scanpix“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Mar 23, 2019, 9:40 AM, atnaujinta Mar 23, 2019, 9:41 AM

Kalifornijoje, Josemičio nacionaliniame parke, stūkso Kapitono (El Capitan) uola. Vertikali granito siena, nuo kurios papėdės iki viršūnės – 900 metrų.

Ji garsi ne tik tuo, kad atrodo įspūdingai. Ištisus dešimtmečius Kapitono uola kaip medus vilioja laipiotojus uolomis – tuos, kurie tai daro su virvėmis ir specialia įranga.

Yra ir kitokių – tokių, kurie į uolas ropščiasi be jokių saugumo priemonių, plikomis rankomis, pasikliaudami tik savo susikaupimu, fizine ištverme, pirštų judesių tikslumu, maišeliu kreidos miltelių ir patogiais batais.

Pomėgis – mirtinai pavojingas. Vienas netikslus žingsnis – ir nugarmėsi žemyn, kur laukia garantuota žūtis. Kapitonas tokiems laipiotojams iš viso pasaulio – lyg šventasis Gralis. Dar neseniai atrodė, kad be apsaugos priemonių užkopti į šią uolą – tiesiog neįmanoma.

Tačiau 2017-ųjų birželį tai padarė A.Honnoldas.  Per 3 valandas ir 56 minutes pasiekęs viršūnę, jis tapo pirmuoju pasaulyje žmogumi, kuris įveikė šią uolą, kone kiekvieną minutę priimdamas mirtiną pavojų.

Visa tai, kaip ir ne vienus metus vykusį pasiruošimą šiam žygiui, filmavo jo bičiuliai – sutuoktiniai Jimmy Chinas (beje, pats laipiojantis uolomis) ir Elizabeth Chai Vasarhelyi.

Dokumentinis filmas „Free Solo“, kurio pavadinimas neverčiamas į lietuvių kalbą, bet reiškia būtent tokį kopimo būdą, jau demonstruotas JAV kino teatruose, o kovo 24-osios vakarą bus pirmąsyk Lietuvoje parodytas televizijos kanalo „National Geographic“. Šis filmas – nepanašus į nieką, ką esate matę.

Artima Alexo ir filmo kūrėjų bičiulystė leido atskleisti jo sudėtingą kelionę. Nerimą, keistą ramybę, pasitikėjimą savimi ir neįprastą buitį.

A.Honnoldas į uolas lipa jau ne vieną dešimtmetį, dažnai kviečiamas apie savo patirtus iššūkius kalbėti įvairiose lyderių konferencijose, turi rėmėjų, yra išleidęs knygą ir savo pomėgį pavertęs pragyvenimo šaltiniu.

Filme rodoma jo spartietiška kasdienybė – vyriškis keliasi ankstyvą rytą, pats gaminasi maistą, didžiąją laiko dalį gyvena pigiame, kukliai atrodančiame mikroautobuse su įrengta virtuve ir lova, nors 2017-aisiais pagaliau nusipirko namą Las Vegase.

Įdomi filmo linija – jo romantiški santykiai su mylimąja Cassandra McCandless. Ne sykį tai išspaudžia ašarą – mergina nuoširdžiai išgyvena dėl pavojaus, į kurį veliasi jos draugas, tačiau suvokia, jog neturi jokių galimybių jo sustabdyti.

Moteris, apdovanota ypatinga kantrybe, – tokia mintis šauna, žiūrint scenas, kuriose A.Honnoldas atrodo taip apsėstas minčių apie uolas, jog jam nerūpi niekas aplink.

Filme galima pamatyti ir komiškų scenų, iš kurių susidaro įspūdis, kad A.Honnoldas tiesiog neturi bendravimo įgūdžių. Jis atrodo keistai ramus, kiek užsisklendęs, o medikų atliekami tyrimai prieš kameras parodo, jog vyriškio smegenys yra kitokie nei daugumos – jis tiesiog labai atsparus baimei.

Rodoma ir nesėkmė – pirmą sykį pabandęs kopti, Alexas persigalvoja ir grįžta atgal. Taip pat – filmavimo komandai tekę iššūkiai, ilgus mėnesius laukiant ir nežinant, kurią dieną A.Honnoldas nuspręs kopti, o gal ir išvis persigalvos ir to nedarys.

Labiausiai šiurpą, žinoma, kelia įspūdingai nufilmuoti paties kopimo vaizdai – jautiesi, lyg kartu su šiuo bebaimiu nutrūktgalviu pats ropštumeisi į uolą, gniaužia kvapą, žiūrint kine net svaigsta galva.

„Žinojome, jog šis filmas – ypatingas. Iš etinio požiūrio taško jis buvo neįprastas. Alexas – mūsų bičiulis. Kas būtų, jei jis būtų nukritęs ir mes būtume nufilmavę jo žūtį? Ar būtų filmas? Tikriausiai būtų“, – filmo premjeroje Londone „TV antenai“ pasakojo filmo kūrėjų duetas.

„Tačiau sakau tiesiai – Alexas treniravosi tiek, jog tikimybė, kad jis nukris, buvo lygi vienam procentui“, – pridūrė J.Chinas.

Vasarį Londone „Free Solo“ pelnė BAFTA, o Los Andžele – „Oskaro“ apdovanojimą. Abu prizus – geriausio dokumentinio filmo kategorijoje.

„TV antenai“ Londone interviu davė A.Honnoldas – pagrindinis filmo herojus, kuris tikriausiai „Oskaro“ vertas ne mažiau nei „Free Solo“ režisieriai. Jei filme jis atrodo kuklus ir nekalbus, prieš žurnalistų diktofonus elgiasi kitaip – beria žodžius greitakalbe, daug šypsosi, ranka draiko į netvarkingą kupetą susivėlusius plaukus ir atrodo kaip amžinas paauglys.

– Tai, ką padarėte, daug kam atrodo beprotybė. Kodėl nusprendėte imtis tokio iššūkio?

– Iš dalies – nes tai natūralus noras siekti daugiau. Kasmet renkuosi vis sudėtingesnę užduotį. Kapitono uola yra viena įspūdingiausių pasaulyje, buvo akivaizdu. Žinojau, kad noriu pabandyti. Buvo tik laiko klausimas, kada tai įvyks.

– Kokios mintys galvoje sukosi kopiant?

– Nebuvo laiko galvoti apie pašalinius dalykus, buvau visiškai sukaupęs dėmesį į kopima. Tiesa,  buvo lengvesnių ruožų – tada galėjau pasimėgauti geru oru, gamtos vaizdais, juk buvo gražus rytas. Pagalvodavau apie kai kuriuos bendražygius, su kuriais ruošiausi šiam žygiui.

– Atrodote bebaimis žmogus. Ar yra dalykų, kurių bijote?

– Oi, jų daug. Pavyzdžiui, bijau kalbėti prieš auditoriją. Bijau per anksti mirti.

– Taip neatrodo.

– Žmonės pamiršta, kad šiam kopimui aš intensyviai ruošiausi trejus metus. Jei nebijočiau mirti, būčiau kopęs pirmąją dieną, kai ta mintis šovė į galvą. Metęs kauliukus ir pažiūrėjęs, kas iškris.
Bet aš nenorėjau žūti.

Aš neturiu kvailų, neracionalių baimių. Bet visi kažko bijo. Daug kas bijo to paties – skausmo, mirties. 

Fizinis ir psichologinis pasiruošimas padeda baimę įveikti, labiau pasitikėti savimi. Baimė yra fiziologinė reakcija, kūnas įspėja apie pavojų. Nėra blogai jausti baimę, kaip ir alkį. Bet kai išalksti – nesakai, oi, bėgu iškart valgyti, kitaip mirsiu. Ne, gali tvarkytis, pakentėti. Taip ir su baime – bijau, bet ar tikrai pavojinga?

– Jūsų klausantis, atrodo, kad viskas paprasta – gerai pasiruošk ir užlipsi.

– Bet aš tikrai taip manau. Filme rodomi du mano pasiruošimo metai, dar vieni nepateko į kadrą. Jei jūs laipiotumėte tiek metų, kiek aš, ir taip intensyviai ruoštumėtės, užkoptumėte ir jūs. Pasiruošimas buvo visoks – ir fizinis, ir psichologinis. Pratimai, treniruotės, nusiteikimas – visa tai svarbu.

– Koks bus kitas jūsų iššūkis?

– Dar nežinau. Penkis mėnesius skyriau filmo reklamai, tad treniruotis galėjau tik salėse. Jaučiuosi stiprus, bet jau beveik pusę metų neliečiau uolų.

– Filme rodomas eksperimentas, kai specialiame aparate jums rodomi gąsdinantys vaizdai. Po to padaroma išvada, kad jūsų smegenys – atsparesnės baimei nei įprasto žmogaus. Ką jums ten rodė?

– Tie vaizdai nuolat keičiasi. Rodo kažką įprasto, pavyzdžiui, elektros kištuką. Tada staiga kažkas taikosi tau šauti į galvą, tada – baisūs karo vaizdai, verkiantys vaikai ir taip toliau.

O aš galvojau, kad guliu visiškai saugiai, vamzdyje, man nieko nenutiks. Kad pajusčiau baimę, pavojų, tikrai reikia daugiau nei nuotraukų, kad ir kokios nemalonios jos būtų.

Ar aš visada toks buvau? Nemanau, kad tai įgimta. Kai pradėjau laipioti, man buvo kur kas baisiau nei dabar. Tiesiog po dešimtmečių treniruočių man jau nebėra taip baisu.

– Į 2020-ųjų olimpiados programą pirmąsyk įtrauktas sportinis laipiojimas. Ar neketinate dalyvauti?

– Tikrai ne. Aš jau per senas ir per silpnas. 33 metų gimnasto juk nekviestumėte į olimpiadą. Varžybas laimi 16-20 metų žmonės, taip bus ir čia.

– Ar kas nors gali pranokti jūsų pasiekimą? Gal net jūs pats?

– Gal kažkas į Kapitono uolą įkops greičiau, su mažiau treniruočių.  Net nežinau, kokia kita uola galėtų būti įspūdingesnė. Nėra kitų uolų, kurios laipiotojų pasaulyje turėtų tokią ypatingą vietą istorijoje. Kai kurios uolos, kuriomis būtų galima kopti, yra aukštesnės, bet jos – labai atokiose vietose, nekelia tokio susidomėjimo, sunkiau ten patekti.

Ar dar kartą lipčiau į Kapitono uolą? Reikėtų labai rimtos priežasties. Beveik niekada antrąsyk nekopiu į tą pačią uolą. Prireikė labai daug laiko, kad į šią lipdamas jausčiausi patogiai. Taip, dabar jau žinau, kaip į šią uolą įkopti greičiau. Bet kam?

– Sunku to klausti, bet filmas galėjo baigtis jūsų žūtimi. Ar iš anksto kalbėjotės su filmavimo komanda, ką jie turėtų daryti, jei taip nutiktų?

– Ne, niekada. Jie turbūt kalbėjosi tarpusavy. Bet man nebuvo svarbu. Jei žūsiu, koks man skirtumas, ką jie su tuo filmu paskui darys? (Juokiasi).

– Ką, sužinoję apie jūsų sumanymą, patarė kolegos?

– Nieko, bet kai kurie jų padėjo ruoštis, tai matyti filme. Daugumai draugų nepatiko ši idėja. Bet man svarbu, kad palaikė mano didvyriai – pavyzdžiui, laipiotojas Peteris Croftas, kuris yra tikra legenda. Jam šešiasdešimt, jis visą gyveną laipioja, bet vis dar yra pilnas vaikiško entuziazmo, yra tikras pavyzdys man.

Kai filmas pasirodė JAV kino teatruose, gavau daug kolegų žinučių, kad jiems patiko. Man tai reiškia daug. Svarbu, kad kiti laipiotojai gerbia šį filmą.

– Mėgstate laisvę, ramybę, susikaupimą, o dabar keliaujate per visą pasaulį, vaikščiojate raudonuoju kilimu, fotografuojatės.

– Taip, man labiausiai patinka su mano mergina keliauti į gamtą mūsų autobusiuku. Pusmetį pagyventi kitaip – visai smagu. Taip juk nutinka kartą gyvenime, nebus kito filmo po metų. Kai keliolika metų kasdien laipioji lauke, šešis mėnesius paatostogauti apdovanojimų ceremonijose ir kino festivaliuose – neblogas dalykas.

Negali praleisti tokių progų paįvairinti gyvenimą. Pavyzdžiui, esu kelioms savaitėms keliavęs į Antarktidą ir laipiojęs ten. Kasdien to daryti nenorėčiau, bet negalėjau pasakyti „ne“, nes tai gali nepasikartoti. Tas pats – su BAFTA ar „Oskarų“ raudonuoju kilimu. Ten juk manęs daugiau nebekvies.

– Bet esate charizmatiškas, išgarsėjote visame pasaulyje – tikrai netrūks TV prodiuserių, kurie norės jus matyti savo projektuose.

– Gal bus pasiūlymų, bet tai nereiškia, kad juos priimsiu. Dabar man tiesiog norisi vėl laipioti ir džiaugtis normaliu savo gyvenimu.

– Filmo kūrėjai – jūsų bičiuliai. Ar tai padėjo ramiau jaustis?

– Taip, nesijaučiau kaip filmavimo aikštelėje. Svarbu, jog filmas tiesiog įamžino kažką, ką ir taip būčiau padaręs. Būna ekstremalių šou, kurie – visiškai surežisuoti. Šis filmas – kitoks.

– Filme yra scena, kurioje jūsų mergina klausia – ar liptum, jei turėtum rimtų įsipareigojimų? Jūs atsakote, kad jūsų įsipareigojimai jai nėra rimti. 

– Norite paklausti, ar ji manęs po to neprimušė? (Juokiasi). Kai kurias filmo scenas sunku žiūrėti ir man pačiam. Tačiau, kai nufilmuota ta scena, mes gal tik šešis mėnesius susitikinėjome. O apie tą uolą svajojau aštuonerius metus. 

Dabar aš į uolą jau užkopiau, o su mergina kartu – trejus metus. Kiti mano lipimai bus kur kas labiau apgalvoti. Bet taip, žiūrint tą įrašą, atrodo, kad ji man tuo metu visiškai nerūpėjo. Tai netiesa.

Po dar dvejų ar trejų metų aš jau gal nekopčiau. Dabar buvo tinkamiausias laikas. Kai man bus 45-eri, turėsiu du vaikus, jau nebus kada. Ir gyvenimas tampa vis sudėtingesnis, turiu savo fondą, įsipareigojimų rėmėjams, parašiau knygą. Prieš dešimt metų gyvenau daug ramiau.

– Filme yra ir scena, kur mylimoji siūlo pirkti didelį šaldytuvą, o jūs išsirenkate daug mažesnį ir pigesnį.

– Ji irgi mažesnio norėjo. Mes juk daug keliaujame, mums didelio nereikia.

– Į Baltuosius rūmus jūsų dar nepakvietė?

– Ne, nemanau, kad tų rūmų šeimininkui patinka, kai žmonės perlipa sienas. (Juokiasi). Po „Oskarų“ turbūt irgi nekvies.

– Kodėl šis filmas sulaukė tiek daug dėmesio?

– Nes jame rodomas sportas, kurį lengviausia suprasti. Neturi būti alpinistu, kad suvoktum, kas vyksta. Nereikia aiškinti iššūkio, nes jis toks aiškus. Krisi – žūsi. Kitose sporto šakose kartais reikia baksnoti pirštu, aiškinti, kad tikrai sudėtinga. 

– Jei kada nors turėsite sūnų, o jis norės lipti į tokią uolą, ką jam pasakysite?

– Kad reikia treniruotis, praktiškai žiūrėti į riziką. Nedrausčiau lipti, bet pasakyčiau, kad liptų atsargiai.

Yra daug pavojingesnių užsiėmimų nei manasis. Žiūrite filmą ir galvojate, kad baisu. Bet pagalvokite apie tuos, kurie savaitgalį išvažiuoja į miestą pasilinksminti. Ir tada šiek tiek išgėrę sėda už vairo, nes „nieko baisaus, kaip nors“. Manau, kad tie žmonės rizikuoja labiau nei aš. Tik labiau visuomenėje paplitusiu būdu.

Važiuodami į barą jie negalvoja: „O, šį vakarą galiu žūti“. Nors tikrai gali – neblaivūs vairuotojai kasmet žūva kur kas dažniau nei nelaimingus atsitikimus patyrę laipiotojai.

Riziką, kurią prisiimu, pats pasirinkau. Ruošiuosi jai, valdau ją. Tai sveikas požiūris.

– Filme parodytas ir jūsų pirmas bandymas kopti į Kapitono uolą, kai persigalvojote ir grįžote. Ką tada jautėte?

Mažiausiai savaitę buvau blogai, jaučiausi nuvylęs komandą, nes visi įdėjo daug jėgų, ruošėsi, o man nepavyko. Po savaitės ar dviejų supratau, kad tai buvo gera treniruotė. Dabar žiūrėdamas matau, kad buvo teisinga sustoti.

– Ar lipti be kamerų būtų toks pats jausmas?

– Turbūt ne. Susimauti prieš draugus yra blogiau nei vienam. Buvo daug priežasčių, kodėl pirmąsyk nepavyko ir apsisukau. Buvo lapkritis, per šalta, koja sutinusi. Grįžau, visą žiemą treniravausi, koja sugijo, ir viskas pavyko. 

– Kaip manote, ar įkvėpsite kitus imtis panašių žygių? 

– Pačios uolos įkvepia. Aš – kur kas mažiau reikšmingas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.