Vudis išgarsėjo daugiau kaip prieš 10 metų LNK muzikiniame realybės šou „Kelias į žvaigždes“. Netrukus pasipylė kvietimai koncertuoti.
„Tai pirmas ir vienintelis šou, kuriame dalyvavau. Tikriausiai tinkamu metu atsidūriau tinkamoje vietoje“, – „Lietuvos ryto“ TV laidos „Adomo obuolys“ vedėjai Ingai Valinskienei kalbėjo atlikėjas.
– Ar atpažintų jus žmonės tik iš vardo ir pavardės? – pasiteiravo I.Valinskienė A.Martinėno-Vudžio.
– Retai atpažįsta, visi jau daug metų vadina Vudžiu. Man tai net naudinga. Kai kuriu kompozicijas, nerašau, kad tai Vudžio kūryba. Vardas ir pavardė solidžiau skamba. Tegul Vudis būna sceninis slapyvardis.
– Skambus slapyvardis. O kada jis atsirado?
– Buvau įkūręs gyvo garso grupę „Wood in Silence“. Kaune buvo grupė „Vudu“, o mes savo grupės pavadinimą sutrumpinome iki „Woody“.
Kai buvo atranka į projektą „Kelias į žvaigždes“, prodiuseris Laurynas Šeškus paklausė, kaip mane vadinti – Arvydu ar kaip nors kitaip. Aš pasakiau: „Vudžiu.“ Taip ir prilipo.
– Kaip atsidūrėte „Kelyje į žvaigždes“?
– Mes su grupe turėjome koncertą. Gyvenome, kaip ir visi pradedantieji atlikėjai: patys ir aparatūrą nešiodavome, ir bilietus pardavinėdavome. Kaip rusiškai sakoma, „sam poju, sam biliety prodaju“ (Pats dainuoju, pats bilietus pardavinėju. – Red.)
Tampiau kolonėles ir labai pasitempiau nugarą. Gydytojai pasakė, kad teks mėnesį pagulėti. Kaip tik tuo metu pamačiau per televiziją reklamą apie atranką į naują realybės šou. Pagalvojau: kaip gerai būtų, jei išpopuliarėčiau, nebereikėtų kolonėlių tampyti, tik dainuočiau.
Užpildžiau anketą ir sulaukiau kvietimo į atranką. Nuvykau ir dainuoju kažką angliškai. Mane nutraukė ir paprašė padainuoti lietuviškai.
– Įdomu – ką padainavote?
– „Marina, Marina“ iš operos solisto Eduardo Kaniavos repertuaro. Paskui dar reikėjo pagiedoti Lietuvos himną. Taip ir patekau į „Kelią į žvaigždes“.
– Be koncertinės veiklos, prodiusuojate ir kuriate dainas, dirbate studijoje. Atrodo, veiklos labai daug. Ir tai geras atsakas painkščiantiems Lietuvoje, kad iš muzikos nepragyvensi. Manau, jūs puikiai pragyvenate iš muzikos.
– Taip, aš gyvenu tik iš muzikos. Gal man pasisekė – reikiamu laiku nuėjau į reikiamą sritį.
Kai baigėsi „Kelias į žvaigždes“ ir šou banga nuslūgo, sumažėjo koncertų, aš, paskatintas tuomečio savo prodiuserio Modesto Karnaševičiaus, irgi ėmiausi prodiusavimo. Dabar jau daug metų kuriu muziką.
– Kokį postūmį jums davė „Kelias į žvaigždes“? Juk pabuvęs viename projekte negali nuleisti rankų ir laukti, kada čia tie kepti karveliai pradės į burną skristi.
– Projektas padėjo tapti atpažįstamam. Vienur susidurdavau su nuostata – jūs čia iš šou, vienadienės žvaigždutės. Kiti noriai megzdavo ryšius, bendraudavo.
Atpažįstamumas padėjo lengviau pasibelsti į reikiamas duris.
– Bet turi turėti, su kuo belstis, o ne sėdėti ir piktintis: mane atpažįsta, o niekur nekviečia.
– Visi, kurie dalyvavome, turėjome lygias galimybes. Vieni dirbo, investavo į save, mokėsi, kūrė dainas, užsakinėjo dainas kitiems prodiuseriams. O tie, kurie manė, kad jau yra žvaigždės, greitai užgeso.
– Viešojoje erdvėje yra nuskambėjusi jūsų istorija apie bėdas dėl alkoholio. Su kuo siejate tą savo gyvenimo laikotarpį?
– Kai esi jaunas, visko gauni greitai ir daug, tai šiek tiek apsuka galvą. Gyvenimo būdas įtraukia į liūną, kuris paskui klampina ilgus metus.
Aš ir daug praradau, ir daug išmokau. Angelas sargas keliauja visur su manimi ir, matyt, davė tokią pamoką, kad dabar viskas gerai būtų, kad suprasčiau, jog alkoholis, narkotikai man ne pakeliui, kad tai smukdo ir uždaro.
– Bet kad susivoktum ir sulauktum angelo sargo, turi kažkas įvykti, turi būti kritinė būsena. Kokia buvo jūsų?
– Prisimenu, buvo Naujieji metai, mes koncertavome, kaip visada vartojome alkoholį ir staiga išvydau vaizdą: visi aplinkui miega, o aš dar sėdžiu, geriu ir man negana.
Pasidarė liūdna, pasijutau vienišas ir nusprendžiau, kad užtenka. Peržvelgiau gyvenimą ir pamačiau, kad neatsimenu, kada negėriau. Ir priėmiau sprendimą mesti.
– Ar tai reiškia, kad šiandien nė vienos taurės?
– Ne. Man per daug skanu. Aš žinau – jei paimsiu taurę, viskas. Bus ir antra, ir trečia.
– Bet jei suvokiate, kad tau skanu, kaip save nuolatos kontroliuoti, spausti ir varžyti?
– Yra nealkoholinio šampano, alaus, labai skanaus nealkoholinio imbierinio vyno, kurį labai mėgstu – balso stygas švelniai suvilgo. Galima lengvai save apgauti.
Ir mano būsima žmona mėgsta paragauti nealkoholinio šampano, nes maitina mūsų mažylį. (A.Martinėnas-Vudis su sužadėtine 32-ejų Sandra Stučinskaite augina pusės metų sūnų Elajų. – Red.) Mes šeimoje alkoholio visai nevartojame.
– Maitina mažiuką ir būsima žmona? Kada oficialiai bus žmona?
– Piršlybos jau įvykusios, vaikas jau yra, bet dėl vestuvių datos dar neapsisprendėme.
Ateis laikas ir iškelsime tokias vestuves, apie kokias svajojame, o ne tik įregistruosime santuoką.
– Jūsų būsimoji yra modelis. Gal teisingiau – buvęs modelis?
– Man ji visada bus modelis.
– Ar jūsų pažinties istorija įdomi? Ne internetu susipažinote?
– Mus supažindino bendri draugai, bet prisimeilinau ir prisuokiau daugiau telefonu, per skaipą, nes ji tuo metu gyveno Italijoje, aš – čia. Viską, ką uždirbdavau, prašnekėdavau.
– Susipažinote ir kitą dieną jau pradėjote suokti?
– Taip, nes man ji išties padarė įspūdį. Pirmas įspūdis taip ir neapgavo. Paskui gal paveikė ir alkoholis, ir atstumas – buvome išsiskyrę, bet dabar po daugybės metų mes vėl kartu.
Pagalvoju: labai gerai, kad nepaskubėjome, nes aš įgavau patirties, gyvenimo pamokų. Kaip vyras esu kitoks nei prieš dešimt metų.
Dabar žinau, kad ji tas žmogus, su kuriuo man nebaisu: ji mačiusi mane visokį, yra ir nešusi, ir tempusi.
Man ir gėda, ir žinau, kad šiuo žmogumi galiu pasitikėti šimtu procentų.
– Tai Jums, Vudi, pasisekė.
– Iš tikrųjų pasisekė. Ir labai džiaugiuosi, kad galiu daryti tai, kas man patinka.
Ta proga norėčiau pareklamuoti dar vieną albumą: mielos mamos, labai noriu pasidžiaugti, kad sukūriau dešimt dainelių vaikams. Jos skirtos visų pirma mano sūnui Elajui, bet, tikiuosi, patiks ir kitiems. Visos dainos išbandytos, sūnus linguoja klausydamasis.
Tikiuosi, kad tos mano melodijos pasibels į kiekvienus namus.
Parengė Milda AUGULYTĖ
