Paslaptingas, charizmatiškas, puikios išvaizdos, labai patrauklus moterims – J.Fiennesas yra apie save prisiskaitęs begalę komplimentų, tačiau į juos reaguoja kukliai.
Aktorius garsėja ramiu asmeniniu gyvenimu, nesivelia į skandalus ir elgiasi visiškai paprastai. Po vakarėlio, kurį „National Geographic“ surengė Londone, jis gatvėje su šeima dešimt minučių bandė sustabdyti taksi. Jokių asmens sargybinių, limuzinų ir kitų nesąmonių.
Už vaidmenį filme „Įsimylėjęs Šekspyras“, kuriame nusifilmavo su Gwyneth Paltrow, J.Fiennesas buvo nominuotas BAFTA apdovanojimui (ir pelnė MTV apdovanojimą už geriausią bučinį), tačiau ne mažiau kino mėgėjams įsiminė ir kiti jo darbai – filmuose „Venecijos pirklys“, „Priešas prie vartų“, „Darvino apdovanojimai“, „Liuteris“ ar „Bėglys“.
Naujame dokumentiniame seriale „Egipto paslaptys su garsiausiais pasaulio tyrinėtojais“, kurį pirmadienį vakare pradės rodyti „National Geographic“ kanalas, J.Fiennesas nusifilmavo su savo pusbroliu – seru Ranulphu Fiennesu.
Šis 75 metų vyras Guinneso rekordų knygoje įvardytas kaip ryškiausias šiuo metu gyvenantis pasaulio keliautojas ir tyrinėtojas.
Jis patyrė begalę nuotykių – tapo pirmuoju žmogumi, ne lėktuvu ar laivu pasiekusiu Šiaurės ir Pietų ašigalį, pirmasis pėsčiomis perėjo Antarktidą, Omane atrado iki tol nežinomą miestą, o būdamas 65-erių įkopė į Everestą.
Prieš 50 metų R.Fiennesas keliavo palei Nilą, patirdamas daug įdomių įspūdžių, kuriuos vėliau sudėjo į knygą.
Pernai kanalo „National Geographic“ prodiuseriai pasiūlė pakartoti šią kelionę – tik jau šiuolaikiškesnėmis priemonėmis ir į kompaniją pasiėmus J.Fiennesą.
Rezultatas – kelionių dokumentikos serialas, sukeliantis šypseną. Mat Ranulphas ir Josephas – labai įdomus ir keistas duetas.
Vienas – patyręs kelionių veteranas, į viską žiūrintis ramiai ir su lengva ironija. Kitas – kino pasaulio pripažinimą pelnęs aktorius, į kelionę žiūrintis kone su vaikišku užsidegimu, visur skubantis ir nuolat persistengiantis.
Juoką kelia jų bendravimas – J.Fiennesas nuolat bando laidyti juokelius, o R.Fiennesas jų, regis, visiškai nesupranta.
Tačiau žiūrėti – įdomu, dar ir todėl, kad giminaičiai aplanko daug įdomių vietų, turi galimybę patekti ten, kur paprastiems mirtingiesiems žengti – jokių galimybių, o pamatyti, kaip J.Fiennesas bando prisitaikyti prie jam neįprastų gyvenimo ir kelionės sąlygų, yra labai linksma.
Į premjerą, surengtą Britų kino ir teatro akademijos (BAFTA) būstinėje, J.Fiennesas atėjo su šeima – žmona, šveicarų modeliu Maria Dolores Dieguez, ir dukterimis Eva ir Isabel.
Pastaroji po peržiūros surengto pokalbio metu gerokai pralinksmino kviestinę publiką, vieną po kito tėčiui berdama klausimus. Panašu, kad smalsumo ir tyrinėjimo geną turi ne tik J.Fienneso pusbrolis.
Po filmo premjeros J.Fiennesas Londone davė interviu „TV antenai“, pasakodamas apie savo kelionę ir neįprastą ryšį su pramuštgalviu giminaičiu.
– Kodėl nusprendėte filmuotis šiame seriale?
– Nuolat galvoje sukosi idėja dirbti su pusbroliu, dar nuo tada, kai susipažinome prieš tris dešimtmečius. Buvau prisiklausęs apie jį daugybės istorijų iš savo tėčio – jie lankė tą pačią mokyklą.
Augdamas prisiklausiau daugybės istorijų apie pusbrolio žygius. Tada susipažinome, jis padovanojo man savo parašytą romaną, pasakė, kad nori statyti pagal jį filmą ir norėtų, kad aš jame vaidinčiau. O tada, kai filmas jau buvo kuriamas, tą vaidmenį atidavė Robertui De Niro. (Juokiasi). Tas filmas vadinasi „Profesionalai“, jame vaidino ir Jasonas Stathamas. Pagalvojau – na, labai ačiū, pusbroli.
Bet ir toliau galvojau, kad dar norėčiau dirbti su juo. Galiausiai mano agentas papasakojo idėją. Kad Ranulphas, kai jam buvo 25-eri, keliavo Nilu, kelis tūkstančius mylių, iki žiočių. Dabar tiksliai to pakartoti negalima, nes tektų keliauti per Sudaną, kur labai neramu ir baisu, jokia draudimo bendrovė nesutiks. Bet galime keliauti Egipte.
Tuo laikotarpiu pusbrolis parašė knygą „Talentas įsivelti į bėdas“ apie savo keliones. Perskaičiau ir supratau, kad tai – tobulas scenarijus serialui. Taip viskas ir prasidėjo.
– Nuotykių dvasia jūsų šeimą lydi ne vieną šimtmetį, ar ne?
– Mūsų visos šeimos šūkis – „siek drąsios sielos“. Mano protėviai iš Normandijos atsikrautė 1066 metais. Mes – juokingas klanas. Ne visi buvo mieli. Vienas mano protėvių, Rogeris Mortimeris, nužudė karalių Edvardą II-ąjį, tai buvo susiję su painia meilės istorija. Yra teorija, kad nužudė labai išradingu būdu, kad atrodytų, jog karalius mirė dėl natūralių priežasčių. Įkaitino strypą iki raudonumo ir sukišo į užpakalį. Taip žudydavo mafija – nepalikdama pėdsakų.
Nelabai šia istorija didžiuojuosi. (Juokiasi). Augdamas girdėdavau eilėraštį apie kitą savo giminės narę, kuri XII amžiuje jojo per visą Britaniją ir rašė dienoraštį. Apie ją net senose lopšinėse dainuojama, skaičiuotėse pasakojama.
Oksforde yra pilis, kurioje mano giminaičiai gyveno šimtmečius. Žodžiu, istorija – tikrai ilga.
– Ką apie savo pusbrolį sužinojote filmuodamasis?
– Kad jis nelabai greitai sureaguoja į juokelius. (Juokiasi). Seriale tai labai gerai parodyta ir sukuria komišką efektą. Aš pajuokauju, o jis į mane pažiūri kaip į kvailį. Na, gerai, paskutinėje serijoje jis jau pradėjo reaguoti.
Bet esminė pamoka – viskam reikia ruoštis, nerizikuoti. Aš buvau pasiruošęs lakstyti, laipioti sienomis, landžioti po tunelius. Bet iš tiesų kiekvienai kelionei reikia ruoštis labai nuodugniai.
Aš pirmą sykį vykau į tokią kelionę. Žinoma, mums buvo saugu, nuolat lydėjo policija. Egiptas – labai sukarinta šalis. Negali keliauti kur panorėjęs. Mus visur prižiūrėjo.
Kita vertus, turėjome galimybių, apie kurias nė nesvajojau. Buvome katakombose, miegojome piramidės viduje. Tai atėmė kvapą.
– Ar po viso šito kilo noras daugiau keliauti? Pavyzdžiui, į Amazonės džiungles?
– Galbūt. Bet dar norėčiau tyrinėti su vietiniu žmogumi, viską matyti jo akimis. O pusbrolis jau gudriai šypsosi ir užsimena, kad vėl ką nors sugalvos. Nesako kur reikėtų vykti, bet kažką kalba apie labai šaltą vandenį ir ledą. Ir man šiek tiek neramu.
– Jo niekas nestabdo. Net ir tai, kad nušalęs per kelionę neteko kelių pirštų, kuriuos nupjautus išsaugojo ir parodo seriale.
– Taip. Bet iš tiesų ta netektis jam buvo skaudi. Nes kaip komandos narys tada jis jaučiasi silpnesnis ir būti mažiau reikalingas ekspedicijai.
– Ar jaučiatės tapęs tyrinėtoju?
– Visi mes tyrinėtojai. Žurnalistai – irgi. Tai – žmogaus prigimties dalis. Mano dukrelė per premjerą uždavė daug klausimų, ji irgi tyrinėja. Bet, žinoma, tas nuostabus Egipto kraštovaizdis įkvepia.
Aktoriui tyrinėjimas – ne tik kelionė, taip pat užsivesti galima, skaitant knygą ar scenarijų.
Projekto tikslas nebuvo paversti mane keliautoju, nors jei tai įkvėps kokį jauną žmogų tyrinėti, džiaugsiuosi. Man buvo svarbiau tyrinėti savo pusbrolio patirtis, požiūrį. Uždaviau jam daugybę klausimų ir bandžiau suprasti, kas jis per žmogus. Mano tyrinėjimas buvo ir psichologinis.
Ir taip, mes važiavome patogiu visureigiu, su muzika ir oro kondicionieriumi. Bet kai esi dykumoje, 15 valandų kelio nuo civilizacijos, prisipažinsiu, gera žinoti, kad turi pakankamai benzino. Kad ir kokiu drąsiu ir bebaimiu save įsivaizduotum.
– Ar buvo akimirkų, kai nuoširdžiai bijojote? Filmavotės su kobromis ir skorpionais, jų ir aplink dažnai netrūko.
– Taip, nes Ranulphas su pasimėgavimu papasakojo, kas gali nutikti. Ten buvo vienas voras, kuriam įgėlus akimirksniu pradeda kraujuoti akys, nosis, burna. Po 20 minučių miršti.
Bet smarkiau už baimę veikė noras patirti visas tas įdomias galimybes. Tačiau ryte atidžiau pažiūrėdavau į batus, ar neįsitaisė skorpionas.
Kai filmavomės giliai katakombose, šliaužiojome ten, tikrai bijojau, nes įgėlus skorpionui nebūtų kaip gelbėtis, greitai nepabėgsi, turi judėti lėtai. Bet dar labiau bijojau, kad viskas sugrius, nes ten nuolat byrėjo smėlis ir akmenukai, jautėsi, kad struktūra nėra tvirta.
– Jau įsivaizdavote savo nekrologą laikraščiuose?
– Ne, nesu toks pesimistas. Mėgstu turėti viltį, bet nuolat galvojau, ką reikėtų daryti, kaip elgtis, jei kas blogo nutiktų.
– Su kuo smagiau filmavimo aikštelėje – su pusbroliu ar, pavyzdžiui, Gwyneth Paltrow?
– Su Gwyneth buvo patogiau, nes visada buvo šilta, paprasta, turėdavau kambarėlį su kavos aparatu. (Juokiasi). Sėdi, kalbiesi su gražia moterimi, malonus pavasario oras, jokių skorpionų ir gyvačių aplink.
Kai oro temperatūra siekia 48 laipsnius ir esi dykumoje, kai gali įgelti labai nemalonus padaras, sunkiau išlaikyti humoro jausmą ir malonų bendravimą. Su Gwyneth turbūt nebūtų pavykę. Bet su Ranulphu patiko, tad gal rinkčiausi jį.
– Kuo jis jus labiausiai nustebino?
– Jis dievina šokoladą. Visą laiką nešiojasi atsarginę plytelę. Ir juo su niekuo nesidalina!
Net senose nuotraukose, sniegynuose, jis laiko didelį šokoladinį kiaušinį. Jam reikia šokolado, kad gautų energijos.
Mane dar nustebino jo humoro jausmas. Jis kalba arabiškai. Bandžiau užsisakyti benzino, sukau galvą, kaip paprašyti, o jis prabilo vietine kalba. Aš iki tol nė nežinojau, kad jis tai moka.
Žinote, šiais susiskaldymo ir kultūrų konflikto laikais musulmoniškoje šalyje būti su giminaičiu, kuris puikiai susišneka su vietiniais, buvo tikrai smagiau ir jaukiau. Šalia jo galėjau pasijusti savas. Ir vietiniai visiškai susižavėdavo, pasiūlydavo arbatos ir net palaikyti jų kūdikį.
– Šiame seriale matysime aktorių J.Fiennesą ar tikrąjį jus?
– Ar nusiėmiau visas kaukes? Nežinau, bet palyginus su kitais mano darbais, šitas – tikrai pats tikriausias. Sunku apsimesti kažkuo, kai esi suprakaitavęs, alkanas ir ištroškęs. Parodžiau, koks esu, ir kartais dėl to kiek gėda.
Pavyzdžiui, norėčiau galvoti, kad gerai vairuoju, esu labai vyriškas, sąmojingas. Bet toks, supratau, nesu. Mano juokeliai – nevykę. Kita vertus, tiesiog smagu būti savimi prieš kameras.
– Kaip manote, kas galiausiai nutiks su „Brexit“?
– Visiška košė. Neįsivaizduoju. Aš jaučiuosi europiečiu, gyvenu Europoje. Man labai nepatinka, kad mes ketiname išstoti.
– Jei būtų filmas apie „Brexit“, kurį žmogų vaidintumėte?
Aš mieliau būčiau giliai kriptoje Egipte su skorpionais ir gyvatėmis, nei žiūrėčiau filmą apie „Brexit“.
– Estate suvaidinęs ne vieną baisų ir niūrų personažą. Pavyzdžiui, šeimininką Fredą dabar labai populiariame seriale „Tarnaitės pasakojimas“. Kaip jūs persikūnijate į tokius „blogiukus“?
– Per daug metų tiesiog išmokau. Pasijjuntu kitu žmogumi, su jo psichologija ir ydomis. Konkrečiai Fredą vaidinu įkvėptas ir vidinių patirčių, ir amerikiečių aktorių pamokų. Tiesiog įsijungia mygtukas, ir viskas.
– Ar, keliaudamas po Egiptą, susimąstėte, kokį lengvą mūsų gyvenimą padarė technologijos?
– O, taip. Kita vertus, kai dykumoje dingsta GPS signalas, jos negelbėja. Teko naudotis senaisiais metodais – žiūrėti į žvaigždes. Ranulphas pagal tai orientuotis moka, kadaise taip darė Arktyje, Pietų ašigalyje. Susimąsčiau, jog juk gali ateiti diena, kai šiuolaikinės technologijos išgaruos per sekundę. Tokiu atveju labai smagu būti greta kažko, kas orientuojasi pagal žvaigždes.
– Kokius jausmus žiūrovams turėtų sukurti šis serialas?
– Tikiuosi, jis įkvėps džiaugsmą. Nuotykiai – smagu, bet šis serialas – dar ir apie dviejų giminaičių bendravimą ir mokėjimą vienas kitą atrasti. Norėčiau, kad pažiūrėję žmonės susimąstytų – ei, juk mano senelis ir teta turi labai įdomių istorijų, kurių aš kol kas nespėjau išklausinėti. Ir paskambintų jiems.
– Ko pusbrolis, jūsų nuomone, išmoko iš jūsų?
– Gal jis suprato, kad tie aktoriai ne tokie jau blogi. (Juokiasi). Manau, jis galvojo, jog kai tik prasidės sunkumai, tapsiu šikniumi, kuris skambins savo agentui ir skųsis. Bet aš to nepadariau. Gal tai jį maloniai nustebino.
– O ką naujo sužinojote apie save?
– Gana netikėtą ir nelabai malonų dalyką – kad jaučiu didelę aistrą rungtis ir pranokti. Mes ten nuolat lažindavomės iš dešimties svarų. Dėl visko – kas greičiau pastatys palapinę ar nuplauks tam tikrą atstumą egiptietiška burine valtimi.
– Ką svarbiausia pasiimti į kelionę?
– Ranulphas pamokė, kad visada svarbu turėti priemonių atbaidyti vabzdžiams ir vaistų. Bet svarbiausia – gerai iš anksto viską suplanuoti ir be reikalo nerizikuoti.
– Kuri kelionės akimirka buvo smagiausia?
– Kai Ranulphas piramidės viduje dainavo. Jis ir šliauždamas tuneliais dainavo. Tai štai, atsistojo ten ir uždainavo apie mėsos kukulius ir sūrį. O akustika piramidėje – neįtikėtina, kiekvienas gali pasijusti operos dainininku. Stovėjau ir kvatojausi.
