„Skaudžiausia būdavo, kai ruošiesi dideliam vaidmeniui, premjerai ir sulūžti. Patiri traumą, kuri tave kuriam laikui išbraukia iš profesinio gyvenimo“, – prisipažino primarijus.
Dabar jam 42-eji, baleto pasaulyje toks amžius jau vadinamas pensiniu. Baleto atristo karjera dažniausia tęsiasi apie 20 metų, po jų, pasak Nerijaus, dažniausia pereinama į kitą barikadų pusę.
Pedagoginį talentą turintys šokėjai patys tampa mokytojais. N. Juška šiandien džiaugiasi net keliomis savo vardo baleto mokyklomis, tačiau vis dar šoka ir pats. Jo talentu gali grožėtis Kauno muzikinio teatro publika.
„Kai esi jaunas, nežinai daugybės atsakymų. Naktimis sapnuoji vaidmenis, mintyse kartoji judesius, pasirodymą. Kai karjera jau į pabaigą, jau yra tas žinojimas kaip ir kas, rodos, imtum ir tiek visko padarytum“, – pasakojo Nerijus.
Dar vaikystėje jis pradėjo vaikščioti ant pirštų galų, tad tėvai ilgai nesvarstė – nuvedė sūnų į M. K. Čiurlionio menų mokyklą mokytis baleto. Šis šokio menas Nerijų užbūrė nuo pirmos akimirkos ir nepaisant visų sunkumų, jis nė karto neabejojo nesąs savo vietoje.
Pedagogai netruko pastebėti Nerijaus gabumų ir darbštumo. Tačiau sau jis buvo labai reiklus – baigdamas mokyklą, jau išlaikęs ir visus egzaminus, pasiprašė likti dar vienus metus. Norėjo dar labiau patobulinti savo techniką. Ilgos valandos repeticijų salėje atsipirko ir jis tapo vieninteliu iš 40-ies savo laidos bendraamžių, kuris buvo pakviestas šokti Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Apie traumomis pažymėtą karjerą ir gražią šeimą – Ingos Valinskienės pokalbis su baleto primarijumi Nerijumi Juška laidoje „Adomo obuolys“ jau šį antradienį, 21.00 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.
