Baigęs aktorystės studijas Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, A.Mickevičius buvo kupinas jaunatvinio entuziazmo: norėjo scenoje perteikti visus ryškiausius vyrų charakterius nuo Hamleto iki paties Liuciferio.
Teatre jis sukūrė net 16 vaidmenų, tačiau karjeros šioje srityje nevadina sėkminga.
Reti pasirodymai scenoje neišvengiamai reiškė ir mažas pajamas, o tai paskatino dairytis kitos veiklos.
„Kai tau 27 metai, o tu vis dar gyveni pas tėvus ir prašai mamos pinigų kavai, susimąstai: ką aš čia dabar darau? Taip, skaitau knygas, turiu daug laisvo laiko, bet kas iš to?“ – teigė A.Mickevičius „Lietuvos ryto“ TV laidoje „Adomo obuolys“.
– Žinant apie visą jūsų veiklą kyla mintis, kad esate arba laimės kūdikis, arba labai užsispyręs. Atrodo, jums pavyksta viskas, ko imatės. Ar tik toks įspūdis? – pasiteiravo laidos vedėja Inga Valinskienė.
– Viena vertus, gal taip ir yra, kita vertus, man atrodo, kad gamta apdovanojo kūrybiniais gabumais.
Kai juos atrandi ir pradedi tobulinti, ką nors ir padarai. Aš norėjau ką nors veikti. Jei jau negali vaidinti, ieškai kitokių sprendimų.
– Koks buvo pirmasis radinys?
– Nepatikėsite, bet dirbau optikos salone konsultantu. Įsidarbinau, kad turėčiau pragyvenimo šaltinį. Tą darbą turėjau derinti su teatro repeticijomis. Tai buvo gana komiška, nes optikos vadovė ir darbuotojos niekaip negalėjo suprasti, kodėl per pietų pertrauką turiu išeiti parepetuoti.
Tiesa, ilgai neištvėriau – aš negaliu dirbti nuo dešimtos ryto iki penkių popiet. Normuota darbo diena – ne man.
Vieną dieną prisiminiau scenos kalbos dėstytojo Vytauto Rumšo žodžius: „Aisti, turint tokį balsą reikia eiti į radiją, dirbti su mikrofonu.“
Tada pradėjau ieškoti galimybių šioje srityje.
Iš pradžių suradau nedidelį Užupio radiją, kuris transliavo vietos žinias. Ten ir prasidėjo mano, kaip laidų vedėjo, karjera.
Ten dirbau metus, bet radijas ėmė bankrutuoti ir aš pamaniau: „O kodėl nepabandyti eiti į didelį radiją? Kodėl ne į M–1, kurio klausiausi nuo vaikystės?“
Parašiau laišką. Kaip tyčia, jie tuo metu ieškojo žmonių. Radijo stoties „Lietus“ vadovas Gintaras Zdebskis buvo atsakingas už atranką.
Aš nuėjau darbintis reporteriu, bet per pokalbį G.Zdebskis man pasiūlė tapti laidų vedėju. Taip ir išdirbau devynerius metus.
– Televizijoje dalyvavote šokių, dainų konkursuose, buvote vertinimo komisijų narys. Šią veiklą derinote su darbu radijuje?
– Taip. Radijuje jau buvau apšilęs kojas ir pamaniau: čia pasisekė, kodėl neišbandyti televizijos?
Buvo toks konkursas „Lietuvos dainų dešimtukas“. Gavau prodiuserės numerį, paskambinau ir įsiprašiau. Vėliau paskambinau Rolandui Skaisgiriui ir įsiprašiau į serialus. Nežinau, iš kur atsirado tiek drąsos ir gerąja prasme – įžūlumo. Šiaip jau esu tyli pelė.
– Ar į konkursą „Šok su manimi“ irgi įsiprašėte? Beje, Viktorija Kunauskaitė yra labai žavi partnerė. Kaip atsispyrėte jos kerams?
– Vėlgi atsitiktinumas – žmogus, kuris turėjo dalyvauti konkurse, staiga išvyko į Ameriką ir pasakė, kad negrįš. Rengėjams trūko dalyvio ir paskutinę minutę, kaip dažnai atsitinka, buvo prisimintas A.Mickevičius, kuris viską gali.
Kai susitikome su Viktorija, iš pradžių nesutapo mūsų laukai.
Priėjome net prie to, kad paprašiau pakeisti partnerę, antraip nedalyvausiu. Iškėliau sąlygą!
Jie netgi bandė ieškoti, bet paskui paskambino prodiuserė ir paprašė pabandyti dar kartą šokti su Viktorija. Aš susikaupiau, buvau taktiškas, ji – taip pat, ir taip susiformavo labai geras duetas. Konkurso pabaigoje buvo gaila skirtis, nes puikiai sulipome kaip šokėjai.
– O kaip patekote į „Muzikinę kaukę“? Į ją taip pat įsiprašėte?
– Ne, prodiuseriai mane pakvietė specialiai. Labai įdomus projektas.
Vėliau žiūrėjau rusišką versiją. Aišku, ten kitas biudžetas, kitos galimybės, kitas mastas – net truputį pavydu.
Aš žinau savo balso galimybes, neturiu absoliučios klausos ir dainuodamas jaučiausi silpniausiai gyvenime. Kita vertus, buvo įdomu ieškoti balso tembro, kurti charakterius.
– Teko skaityti, kad parfumerija ir kvapai buvo jūsų silpnoji vieta, buvote jautrus kvapams.
– Man visada patiko kvepintis, patiko parfumerija.
Prisimenu kvapus, kuriuos naudojo mano tėvai, pats nuo šešiolikos metų kvepinuosi – paprašiau, kad tėvai padovanotų normalių kvepalų.
Man parfumerija visada buvo įdomi, bet tiek jūs, tiek aš gimėme tokiais laikais, kai buvo nedaug informacijos apie tai, sunkiai galėjai įsivaizduoti, kur visa tai atsiranda, kas daro, koks vyksta procesas.
Ilgainiui, kai atsirado internetas, kai atradau Vilniuje žmonių, kurie tuo užsiima ir gali pamokyti šio amato, užsikabinau ir pats pradėjau kurti kvepalus.
– Paaiškinkite tokiems parfumerijos diletantams kaip aš, kaip viskas vyksta. Aš įsivaizduoju, kad kvapų gamyba prasideda taip: tam tikroje vietoje nusiperki esencijų, jas maišai ir kuri savo kvapą.
– Tokia elementari schema, bet tam, kad sumaišytum, kad kvapas pavyktų, reikia įvairių techninių žinių. Pirmiausia – įsivaizduoti, kaip atrodo kvepalų struktūra, formulė.
Kvapų gaminimas – tai improvizacija, bet ji turi griežtus rėmus. Jeigu iš jų išklysi, kvapas nepavyks: nesilaikys, nebus tinkamas naudoti, neatitiks tam tikrų reikalavimų.
Iš dalies save galiu vadinti savamoksliu, bet aš važinėjau, susitikinėjau su žmonėmis, daug uosčiau, nuolat bandžiau.
Esu išpylęs į unitazą turbūt tūkstančius eurų, kad pasiekčiau kokį nors rezultatą.
Tai nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, bet nėra ir labai sudėtinga.
– „FUMparFUM“ – taip vadinasi jūsų registruotas prekių ženklas. O ar turite vardinius kvepalus?
– Dėl vardinių kvepalų ilgainiui supratau vieną dalyką: Lietuvoje tai galbūt turėtų pasisekimą ir būtų visai neblogas rinkodaros žingsnis, bet jei žengi už Lietuvos ribų, Aisčio Mickevičiaus vardas nustoja bet kokios galios, jis niekam neįdomus.
Supratau, kad reikia ieškoti universalaus pavadinimo, ir sugalvojau kalambūrą, kuris kilęs iš lotyniško junginio per fumum – „pro dūmą“.
Prekių ženklą įregistravau 2011-aisiais ir tuos metus laikau savo karjeros pradžia parfumerijos srityje.
– Ar ji gerai klostosi?
– Iš šono žiūrint, neblogai, nors susiduriu su daugybe sunkumų, pirmiausia – su lietuvišku skepsiu.
Jį jau didele dalimi įveikiau, bet vis dar susiduriu su nuomone, kad žmogus iš televizijos, iš pramogų pasaulio vargu ar gali ką nors rimta padaryti.
Būna net taip, kad prieina žmogus prie stendo su tavo kvepalais ir sako: „Betgi čia to juokdario, aš net neuostysiu.“ Girdi, nerimta.
– Pareiškimas, kad jūsų kvepalai tikresni ir geresni už Juozo Statkevičiaus, Manto Petruškevičiaus, buvo gana drastiškas. Ar nebijote sulaukti pylos?
– Aš niekada nebijojau. Dabar jau pažįstu ir Juozą, ir Mantą, žinau, kaip kuriami jų kvepalai. Tai tiesiog kitas kelias turėti parfumerinį gaminį.
Štai ir jūs turite vardinius kvepalus „Aš laimINGA“ (juos taip pat sukūrė A.Mickevičius. – Red.), bet prie jų gamybos nepridėjote nė piršto.
O sakydamas, kad mano kvepalai yra tikresnis produktas, turėjau galvoje, kad procese dalyvauju nuo A iki Ž: sugalvoju, surandu ingredientus, sumaišau, išbandau ir gaunu rezultatą. Gal net savo rankomis įpakuoju.
Parengė Milda Augulytė
