Pirmą kartą prie Lietuvos radijo mikrofono D.Rutkutė sėdo 1949-aisiais. Jauna moteris, baigusi lietuvių filologijos ir teatrologijos studijas, niekada mechaniškai neskaitė parašytų žodžių – stengėsi nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis.
Prieš tapdama radijo diktore ji su kitu būsimu garsiu diktoriumi Vytautu Kybartu laimėjo konkursą, kuriame varžėsi daugiau nei du šimtai dalyvių.
Matyt, abiem pasisekė todėl, kad turėjo aktorinės patirties, buvo dirbę teatro scenoje, be to, balsai gražaus tembro.
D.Rutkutė gimė Joniškyje, baigė Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. 1940-aisiais iš Joniškio į Vilnių atvykusiai merginai pranašauta graži ateitis.
Mergina porą metų vaidino „Vaidilos“, taip pat Vilniaus miesto teatre, Panevėžyje, bet visai Lietuvai tapo pažįstama kaip radijo, vėliau – televizijos diktorė.
„Kokia buvo pati pirma darbo diena Lietuvos radijuje, dabar jau tiksliai nebeprisimenu. Tačiau iki šiol atmintyje aiškiai įsirėžusi diena, kai į studiją dėl neaiškių priežasčių perskaityti savo apybraižos neatvyko rašytojas Juozas Šiupšinskas ir redaktorė Sofija Binkienė man liepė tuoj pat vietoj jo sėsti prie mikrofono.
Apybraižos tekstą vos spėjau permesti akimis. Perskaičiau stengdamasi, kaip man atrodė, sudėlioti tinkamus akcentus ir reikiama intonacija“, – viename interviu pasakojo D.Rutkutė.
Kitą dieną po jos, kaip diktorės, debiuto tiesioginiame radijo eteryje kilo triukšmas: „Kas skaitė apybraižą?“
D.Rutkutė rytiniame darbuotojų susirinkime sėdėjo nuščiuvusi. Laukė blogiausio, bet pirmoji tuometė radijo vadovė, komunistinės Lietuvos lyderio Antano Sniečkaus žmona Mira Bordonaitė visų akivaizdoje pareiškė: „Štai kaip reikia skaityti literatūros kūrinius tiesioginiame eteryje. Kodėl draugė Rutkutė nedirba diktore?“
Toks buvo D.Rutkutės, kaip diktorės, krikštas. Vėliau ji ne tik skaitydavo kitų parengtus tekstus, bet ir tapo radijo bei televizijos laidų vedėja. Jai ypač įstrigo pirmasis interviu su režisieriumi Juozu Miltiniu.
„Paklausiau, kokius spektaklius statė, o jis man sako: „Nekalbėkite savaime suprantamų dalykų. Pasakykite, kodėl išėjote iš teatro, būtumėte buvusi garsi artistė.“ Buvau priblokšta, nežinojau, ką sakyti. Tik surezgiau, kad tai aš imu interviu, o ne jis iš manęs“, – debiutą laidos vedėjos kėdėje viename pokalbyje prisiminė diktorė.
Dirbdama Lietuvos radijuje D.Rutkutė susiformavo kaip stipri ir ryški diktorė, kurios balsą iš pirmo žodžio atskirdavo kiekvienas klausytojas.
„Man nebuvo jokio vargo dėl dikcijos – ji iš prigimties labai aiški. Net kai dirbau teatre, visuomet gaudavau komplimentų, kad galiu pašnibždomis kalbėti ir gale salės visi viską girdi. Sakė, retai taip būna, kad balsas iš prigimties būtų teisingai pastatytas.
Be to, man tai buvo labai geras darbas – turėdavau daug laisvo laiko. Namuose nerasdavau laiko, nors skaityti ir ką nors daugiau sužinoti norėjosi, o radijuje skaitydavau knygą po knygos.
Pristatydavau koncertą ar kūrinį, jis eteryje skambėdavo 10–15 minučių arba pusę valandos, o aš tuo metu sau ramiausiai skaitydavau. Tada įsijungdavau mikrofoną, pasakydavau, ką reikia, ir vėl skaitydavau“, – apie darbo užkulisius viename interviu pasakojo diktorė.
Darbas radijuje D.Rutkutei teikė malonumą, nes ji ne tik skaitydavo tekstus, bet ir pati leisdavo muziką, jos klausydavosi.
„Kaip jos nesiklausysi? Iš pradžių būdavo patefonas, grodavome plokšteles. Būdavo parašyta, kokią plokštelę dėti. Patys paleisdavome, kai baigdavosi, anonsuodavome, apversdavome plokštelę, vėl paleisdavome. O paskui jau atsirado magnetofonas.
Atsimenu, vieną jauną diktorių išmetė iš darbo, nes vesdamas koncertą, o jam labai patiko „Turkų maršas“, tris kartus vieną kūrinį grojo. Visa Lietuva girdėjo ir džiaugėsi, kad diktoriui labai patinka „Turkų maršas“, – vieną nutikimų prisiminė diktorė.
Darbas radijuje buvo lengvas ir malonus, nors laisvės diktoriai visai neturėjo – pridėti savo žodžio negalėjo, vienintelė laisvė – jei kas nors įstrigo, įjungti mikrofono mygtuką ir pasakyti: „Draugai klausytojai, labai atsiprašome už techninį broką.“
Nors D.Rutkutė save laikė radijo žmogumi – jame pradėjo ir baigė karjerą, – labiausiai Lietuvoje ją išpopuliarino televizija, kurios iš pradžių kratėsi.
„Kartais mane kviesdavo į televiziją paskaityti kokių nors tekstų ir po kurio laiko ta pati M.Bordonaitė pareiškė, kad privalau dirbti televizijos diktore, nors man televizija labai nepatiko.
Atrodė kvaila, juokinga, kai tu sėdi studijoje ir matai tik kameras, o tave mato daug žiūrovų“, – darbo pradžią televizijoje prisiminė D.Rutkutė.
Ekranas jai padėjo pelnyti ir gerbėjų simpatijas. „Kiek kilogramų jau turi?“ – viena kitos apie gerbėjų rašomų laiškų kiekį klausdavo legendinės diktorės Gražina Bigelytė (1938–2009) ir D.Rutkutė.
Nepamiršo D.Rutkutė ir teatro, kurio trauką visuomet jautė. 1961-aisiais ji baigė teatrologijos studijas Maskvos A.Lunačiarskio teatro meno institute, rašė recenzijas, straipsnius, aktorių kūrybinius portretus.
Dvi jos knygos – „Aktorius teatro veidrodyje“ ir prisiminimų knygutė „Mano jaunystės teatras“ – įėjo į Lietuvos teatro istoriją. Viena – kaip meistriškas aktoriaus portretavimo pavyzdys, kita – kaip karo meto teatro liudijimas. Už pastarąją 1995-aisiais D.Rutkutė pelnė Kristoforo padėkos apdovanojimą.
Lietuvos radijuje D.Rutkutė darbavosi nuo 1949-ųjų iki 1961-ųjų. Atsiradus televizijai, diktore dirbo trylika metų – iki 1974-ųjų, o paskui dar iki 1986 metų vėl buvo sugrįžusi į radiją.
Buvę bendradarbiai D.Rutkutę draugiškai vadindavo Danute. Apie 20 metų kartu dirbęs žurnalistas, diktorius, spaudos apžvalgininkas Juozas Šalkauskas ją prisimena kaip puikią, nuoširdžią, visada šiltą ir malonią kolegę.
„Abu joniškiečiai, mokėmės toje pačioje mokykloje, tik Danutė buvo vyresnė. Ji mane išmokė tvarkingumo.
Kadangi joniškiečiai, turėjo kilti problemų dėl kirčiavimo ir tarties, tačiau Danutė viską buvo išmokusi puikiai ir visada man patardavo, pataisydavo, jei išgirsdavo, kad ką nors ne taip eteryje pasakydavau“, – portalui LRT.lt pasakojo J.Šalkauskas.
LRT radijo laidų vedėja Bernadeta Lukošiūtė įsitikinusi, kad be D.Rutkutės LRT istorija būtų buvusi gerokai skurdesnė, ir iki šiol pati elgiasi taip, kaip vyresnė kolegė sykį prigrasė.
„D.Rutkutė – tai reiškinys Lietuvos televizijoje ir radijuje. Retas reiškinys, reta asmenybė – grožis, protas, intelektas, erudicija. Asmeniškai esu jai labai dėkinga už išbarimą, griežtą pastabą“, – portalui LRT.lt sakė B.Lukošiūtė ir papasakojo, kaip sykį karjeros pradžioje atbėgo tiesiai į tiesioginį eterį nepasiruošusi ir, skaitydama skelbimus, suklydo. Už tai gavo velnių nuo savo vadovės D.Rutkutės, tačiau jos pamokymo klauso iki šiol.
„Ji man pasakė: niekada, net kai būsi profesionalė, taip nesielk – neik į eterį nepasiruošusi. Atsimenu iki šiol ir tą jos priesaką vykdau“, – apie iškeliavusią mokytoją ir kolegę kalbėjo B.Lukošiūtė.
Televizijos eteryje D.Rutkutė paskutinį kartą pasirodė 2000-aisiais – drauge su kitais buvusiais TV diktoriais vedė specialią „Panoramą“, skirtą laidos 30-mečiui.
„Nuo pirmų laidų „Panorama“ visuomet baigdavosi kultūros įvykių apžvalga. Juos pristatyti man būdavo mieliausia“, – prisipažino diktorė per savo paskutinį pasirodymą TV eteryje.
Parengė Matilda Aleksandravičė
