Kai baigusi politikos mokslų bakalauro studijas Vilniuje V.Mickutė pradėjo dirbti Lietuvos televizijoje, vis dairėsi į tarptautinius kanalus, nors ir girdėdavo kalbas, kad lietuviams tik pasvajoti apie darbą tarptautinėse televizijose.
„Daug kartų esu girdėjusi, kad esant iš Lietuvos, angliškai kalbant su akcentu, žurnalistinės karjeros šansai tarptautinėje erdvėje nėra labai realūs.
Noriu, kad ši „Emmy“ nominacija būtų tarsi motyvacija tiems, kurie svajoja apie tarptautinį pripažinimą“, – sakė trisdešimtmetė žurnalistė ir prodiuserė kalbėdama su „TV antena“ Vašingtone, kur dirba „Al Jazeera“ televizijos Amerikos filiale. Čia praėjusią vasarą ji atvyko iš Dohos – porą metų iki tol V.Mickutė dirbo pagrindinėje milžiniškoje „Al Jazeera“ būstinėje Kataro sostinėje.
Būtent ten ji pradėjo kurti dokumentines juostas, filmuojamas ne įprasta, o 360 laipsnių filmavimo kamera. Žiūrint tokius filmus sukuriamas virtualios realybės (VR) įspūdis, nes nufilmuotą erdvę galima apžiūrėti iš visų pusių su specialiais VR akiniais arba sukiojant į visas šalis išmanųjį telefoną. Kompiuteriu galima „vaikščioti“ po nufilmuotą erdvę judinant kompiuterio pelę.
Šia technologija nufilmuotas ir 6 minučių dokumentinis filmas, nominuotas „Emmy“ apdovanojimui, „Teroro dangūs Jemene“ („Yemen’s Skies of Terror“).
V.Mickutė buvo projekto apie Jemene vykstantį karą prodiuserė, atsakinga už filmo žurnalistinius ir kūrybinius sprendimus.
Filmas nominuotas kategorijoje „Naujas požiūris: šiandieninės naujienos“ greta darbų iš tokių garsių žiniasklaidos priemonių kaip „The New York Times“ ir „Time“.
Kas laimės „Emmy“ statulėlę, paaiškės apdovanojimų ceremonijoje rugsėjo 24-osios vakarą Lincolno centre Manhatane, kur V.Mickutė atstovaus ir „Al Jazeera“, ir Lietuvai.
„Tiesa ir kova už tiesą turi išlikti branginamos, gerbiamos ir ginamos.
Šie talentingi nominantai demonstruoja šios misijos ir mūsų industrijos aukščiausią meistriškumą“, – sakė JAV Nacionalinės televizijos meno ir mokslų akademijos vadovas Adamas Sharpas.
„Kai augau, žinojau tik „Oskarus“, – juokėsi V.Mickutė. – Bet „Emmy“ yra vadinami televizijų ir dokumentikos „Oskarais“. Tai man yra didžiulis įvertinimas.“
„Al Jazeera“ prodiuserė Lietuvoje yra pažįstama iš Lietuvos nacionalinės televizijos naujienų laidų, kur 2015–2017 metais vedė rubriką apie socialinių tinklų naujienas.
Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo populiaru aptarinėti temas, gvildenamas „Facebook“ ar „Instagram“, o V.Mickutė jau tada mąstė, kaip sujungti televiziją ir netradicinę žiniasklaidą. Idėją ji parsivežė iš JAV, kur baigė žurnalistikos magistro studijas Misūrio universitete ir atliko praktiką „Al Jazeera“ kanale.
Grįžusi į Lietuvą ji ir toliau nuolat domėjosi pasaulinėmis videomeno ir žurnalistikos tendencijomis.
Netrukus žurnalistė pradėjo pati mokytis 360 laipsnių filmavimo kameros meno, nes jautė, kad tai – naujas įrankis kitaip, įdomiau ir įtaigiau, pasakoti auditorijai apie pasaulį.
„Mano aistra pasakoti istorijas nuvedė link kūrybinės ir eksperimentinės erdvės, domėjausi kūrybiniais sprendimais ir pati pradėjau filmuoti virtualios realybės kamera, keliavau į VR konferenciją Londone, kad pasižiūrėčiau, kas naujo vyksta industrijoje“, – prisiminė V.Mickutė.
Apie galimybes kurti VR turinį tuo metu galvojo ir pasaulio televizijos.
Kai „Al Jazeera“ kūrė įtraukiančios žurnalistikos studiją „AJ Contrast“ ir ieškojo žmonių, kurie įgyvendintų idėjas VR platformoje, pasikvietė lietuvę iš LRT.
Persikėlusi į Kataro sostinę V.Mickutė pradėjo filmuoti ir prodiusuoti interaktyvius dokumentinius filmus.
Ji skraidė po karščiausius pasaulio taškus, kad kuo arčiau į kiekvieno namus atvežtų pasakojimus apie rohinjų pabėgėlius Bangladeše, smėliu springstančius Sacharos dykumos gyventojus ar kertamus atogrąžų miškus Malaizijoje.
„TV antenai“ V.Mickutė papasakojo apie „Emmy“ nominuoto filmo „Teroro dangūs Jemene“ gamybos užkulisius ir atskleidė, ką reiškia būti vienintele lietuve pasaulinėje virtualios realybės žurnalistikos scenoje.
– Viktorija, kaip reagavote sužinojusi, kad jūsų prodiusuotas filmas nominuotas „Emmy“ apdovanojimui Jungtinėse Valstijose?
– Buvo tikrai netikėta. Pirmiausia todėl, kad tai apskritai pirmoji „Emmy“ nominacija „Al Jazeera“ skaitmeninio turinio padaliniui.
Mūsų virtualios realybės interaktyvi studija atsirado vos prieš dvejus metus, esame maža didžiulės „Al Jazeera“ televizijos dalis.
Tad nominacija yra labai svarbus įvertinimas. Taip pat džiaugiamės, kad filmas apie karą Jemene sulaukė Amerikos dėmesio.
Pasak Jungtinių Tautų, padėtis Jemene yra viena baisiausių humanitarinių krizių pasaulyje.
– Lietuvoje apie Jemene vykstantį kruviną konfliktą kalbama nedaug, matome tik augančius žuvusiųjų skaičius ir kartais žiniose pasirodo badaujančiųjų veidai. Ką pasakoja nominuotasis filmas?
– Jemeno tema labai sudėtinga, nes dėl karo į šalį beveik neįmanoma nuvykti žurnalistams. Per televiziją dažniausiai matome kelis tuos pačius vaizdus, žmonės mato dar vieną kariaujančią šalį Viduriniuose Rytuose, bet konteksto trūksta.
Mes norėjome parodyti Jemeną iš kitos perspektyvos ir naudojant virtualios realybės technologiją nukelti žiūrovus į karo niokojamą šalį.
Apie karą pasakojame per asmeninius išgyvenimus.
Istoriją pasakoja trys jauni Jemeno žmonės – vaikai ir paaugliai. Kaip oro atakos pakeitė jų gyvenimą, kaip jie prarado savo šeimas ar kaimynus. Norėjome parodyti oro atakų ir karo mastą, todėl per visą filmą yra skaičiuojami tūkstančiai oro atakų, įvykdytų per trejus karo metus.
Ir nors istorijų filme tik trys, nesunku įsivaizduoti, kad tokių istorijų yra tūkstančiai.
– Kaip buvo kuriamas filmas, jei į Jemeną nuvykti faktiškai neįmanoma?
– Taip, važiuoti ten negalėjome. Nusprendėme surasti vietos žurnalistų ir juos apmokyti filmuoti 360 laipsnių kameromis.
Susisiekti telefonu ar internetu su Jemenu taip pat nėra lengva.
Kadangi interneto ryšys buvo itin prastas, vietoj pokalbių teko pasikliauti galybe „WhatsApp“ žinučių ir balso pranešimų.
Apmokymas truko keturis mėnesius. Tuo pat metu vietos žurnalistai ieškojo istorijų, kurias, jų nuomone, pasaulis privalo pamatyti.
Šiemet sukūrėme ir antrąjį filmą iš Jemeno, šį kartą apie alkstančius vaikus.
– Atrodo, kad filmus apie tolimus kraštus įmanoma kurti nenuėjus nuo savo kompiuterio.
– Taip, būtent. Tik tai kainuoja labai daug laiko ir pastangų. Į kūrybinį procesą norėjome įtraukti kuo daugiau vietos gyventojų ir partnerių. Jemeno karą išgyvenantys yra geriausi tos istorijos žinovai.
Į filmo kūrimą įsitraukė ir iliustratorė, ir kompozitorius iš Jemeno. Jis labai greitai suprato, kokia muzika būtų tinkama filmui, ir sukūrė garso takelį pasiremdamas savo asmenine patirtimi ir išgyvenimais.
– Titruose yra ir dar kelios lietuviškos pavardės. Garso režisierius – Justas Levickas, spalvų korekcija – Ignas Zagorskas. Kaip jie atsidūrė komandoje?
– Kai filmas pateko į prestižinį Šefildo dokumentinių filmų festivalį, norėjau jį dar šiek tiek patobulinti – sukurti erdvinį garso takelį ir kiek įmanoma pataisyti spalvas.
Ieškojau postprodukcija užsiimančių žmonių ir pagalvojau, kodėl gi neįtraukus lietuvių.
– Ar Lietuvoje yra dirbančių su VR turiniu?
– Taip, yra daug talentingų VR kūrėjų, užsiimančių daugiausia komerciniais ar meno projektais. Tačiau žurnalistikoje Lietuvoje 360 laipsnių filmavimas nėra prigijęs.
Tam reikia daug laiko, filmavimo sąnaudos gali būti didelės, o ir montavimo procesas daug sudėtingesnis. Tačiau, kaip parodė filmas „Teroro dangūs Jemene“, galima sukurti filmą ir be prabangių kamerų. Svarbiausia motyvacija.
– Kaip jūs pati išmokote dirbti su tokia kamera ir kuo procesas skiriasi nuo tradicinės videoprodukcijos?
– Dirbdama Lietuvoje mokiausi pati. O pirmą kartą profesionaliai filmavau rohinjų pabėgėlių stovykloje Bangladeše. Filmuojant vietose, kur tiek daug žmonių, reikia labai daug kartų bendruomenei ir filmo veikėjams aiškinti, koks tai procesas, ką reiškia filmuoti viską aplinkui.
Svarbiausia mąstyti erdviškai, surasti vietą, kur pastatyti stovą, o tada bėgti iš kadro, kad tavęs pačios nebūtų matyti.
Bet ne visur tai paprasta. Pavyzdžiui, kai filmavau Sacharos dykumoje, kolegos juokėsi, kad žiūrėdami filmą spėliojo, kur bėgau slėptis. Reikėdavo rasti bent mažą smėlio kalnelį, už kurio būtų galima atsigulti.
Kitas variantas – slėptis atsitūpus po kamera, nes paskui montuojant įmanoma save užtušuoti. Žinoma, tai irgi sukelia daug klausimų, o neretai ir juoko aplinkiniams.
– Tačiau tiek Lietuvoje, tiek JAV tik mažuma namie turi tokius VR akinius. Ar dėl to pasiekiama palyginti maža auditorija?
– Tai yra didžiausias mūsų galvos skausmas. Mūsų filmai yra prieinami visiems nemokamai internete. Tačiau taip žiūrint įspūdis kitoks.
Stengiamės organizuoti renginius ir rengti peržiūras, kur žmonės galėtų išbandyti VR akinius.
Mano filmas „Palmių aliejaus prakeiksmas“ buvo rodomas MO muziejuje Vilniuje.
Gal žmonės susižavės ir galės įsigyti tokius akinius, nes jie darosi pigesni, o žmonės nori naujų patirčių.
– „AJ Contrast“ komandoje esate vien merginos ir visos – iš skirtingų pasaulio kampų: nuo Brazilijos ir Kanados iki Indijos ir Palestinos. Kaip manote, kuo lietuvės požiūris ir nuomonė praturtina komandos kūrybos procesą?
– Mes save juokais vadiname jungtinėmis tautomis. Tai, kad esame vien merginos, nebuvo sąmoningas sprendimas, tiesiog taip išėjo
Pasakojame svarbias istorijas ir įrodome, kad komanda yra labai stipri. Kalbant apie pasaulėžiūrą, mano patirtis visai kitokia.
Esu iš regiono, kuris buvo okupuotas sovietų, kuris vienaip ar kitaip susijęs su Rusija, daug žinau ne tik apie regiono politiką ir iššūkius, bet ir literatūrą, filmus ir mąstymą, kas kitiems yra labai tolima ir nesuprantama.
Tai parodė ir viena naujausių mūsų filmuotų istorijų Šiaurės Makedonijoje. Kūrėme filmą apie šildymo kainas – kaip žmonės negali sau leisti šildytis žiemą, kaip kai kurie degina pavojingas medžiagas, tokias kaip plastikas ar padangos, ir kaip tai prisideda prie itin pavojingos oro taršos šalies sostinėje Skopjėje.
Mano kolegei iš Kalifornijos tai buvo nesuvokiama tema, o man – labai artima.
Aš žinau, kokios šaltos gali būti žiemos ir koks brangus šildymas, ypač pensininkams ir jaunoms šeimoms.
Kuriant bet kurį pasakojimą tarp mūsų komandoje verda pasvertos diskusijos, nes kiekviena turime specifinę patirtį ir žinių. Tai būdinga visai „Al Jazeera“ televizijai.
Diskusijos tarp profesionalų iš viso pasaulio neleidžia nuklysti į stereotipus ar per daug viską supaprastinti be jokių niuansų.
