Andrius sulaukė klausimų apie darbus su Arūnu Valinsku, karjerą, viešo žmogaus gyvenimą. Daug dėmesio buvo skirta vienai pokalbių platformai, kurioje aptarinėjami žinomi žmonės. Šioje platformoje galima išvysti nupaparacintas garsenybes baruose, su slaptomis meilėmis.
Žinoma, čia buvo aptarinėjamos ir jo skyrybos su žurnaliste Rasa Tapiniene.
A.Tapinas – vienas iš tų žmonių, kurie visai neseniai prisijungė prie smalsuolių pokalbių. Negana to, smalsuoliams jis parašė ilgą laišką ir patvirtino apie skyrybas.
„Sveikos, žavios damos ir puikūs ponai, kaip sako mano draugas Jogaila Morkūnas (tas, kur žiauriai sukūdo po skyrybų, į žmogų nepanašus). Aš esu Andrius Tapinas, įkeliu savo nuotrauką, kad negalvotumėt, jog kažkoks apsimetėlis. Geri žmonės parodė šį kanalą, tad sveikinuosi ir sakau, kad nepykstu ir jaučiuosi gerai ir pakylėtai, kad mano asmeniui skiriate tiek dėmesio. Yra ir naudos, nes ne visada prisimenu vietas, kur esu buvęs, o čia va – viskas kaip ant delno, sudokumentuota.
Bet galvoju, kad viskas yra pernelyg sudėtinga. Reikia fotkinti, tos nuotraukos iš nugaros dažnai būna neryškios, arba vakar „Birštono SPA“ atvažiavot ilsėtis, o vėl stresas, reikia stebėti, po to aprašyti, tai koks čia jums poilsis, dar darosi neaišku, kuri mano dama yra –blondinė ar brunetė.
Nėra lengva, todėl siūlau paprastinti arba streaminti. Aš jums čia viską pasakysiu tiesiai, kad taip, jau kurį laiką esu vienas, ne, antros pusės neturiu (jeigu ką turit pasiūlyt – tai PM), taip, tas raudonas sportinis Lotusas yra mano ir aiški vidurio amžiaus krizės išraiška, ne, ketvirtadienį „Piano Man Outside“ nebuvau įkaušęs, išgėriau tik vieną Spritzą.
Bet buvo labai ilgas „Laikykitės ten“ filmavimas, tai galėjo taip pasirodyt, ne, ne visos blondinės, kurios nori su manim nusifotografuoti klubuose, yra mano moterys, ir būna, kad aš mieste pietauju su kolegėmis.
Tai va – jei jums iškils klausimų arba kur nors mane pamatysit – jūs nevarkit, tiesiog prieikit ir paklauskit, galėsim ir nusifotografuoti kartu, perduosim linkėjimus pokalbių programėlei, arba klauskit čia, atsakysiu.
Arba dar idėja – galit kaupti pletkus ir klausimus ir tada mėnesio gale pasidarykim bendrą klausimų-atsakymų sesiją. O šį vakarą važiuoju nusipirkti drabužių, nes po savaitės išvažiuoju atostogauti (sekite insta storius) ir turiu klausimą – ar „Oze“ yra „H & M“, ar reikės važiuot į „Akropolį“, – rašė jis.
Laidoje „Nepatogūs klausimai“ Andrius sakė, kad ši programėlė jam – tarsi kalendorius. Žurnalistas juokavo, kad ją atsivertęs visuomet žino, ką ir su kuo jis veikė.
„Aš ką ten veikiu? Apie šią programėlę sužinojau prieš kokius keturis mėnesius. Parsisiunčiau ją, man pasidarė įdomu. Pavyzdžiui, vakar važiuoju ir jau pamatau programėlėje savo nuotrauką. Tačiau aš kažkaip nereaguoju, nieko tame blogo nematau. Tuomet aš jiems prisistačiau – pasakiau, kad visuomet, pamatę mane, galite prieiti ir nusifotografuoti“, – juokėsi jis.
– Negalvoji, kad esi sekamas? Gali tai pakenkti?
– Nemanau, kad tai gali pakenkti. Pletkai yra varomoji visuomenės jėga. Kad pas mus nėra paparacų kultūros, tai tik todėl, jog niekas jiems nemoka pinigų, kad jie fotografuotų.
Tai buvo ir bus. Su tuo reikia susitaikyti. Žinau, kad yra žmonių, pavyzdžiui, Mantas Stonkus, kurie nori su tuo kariauti. Tai gerai, jei turite laiko, galite kariauti: ginti savo privatumą, muštis, rašyti policijai – daryti, ką tik nori. Aš į tai žiūriu su šypsena.
– Ką esi nemaloniausio ten perskaitės?
– Nežinau. Yra elementari taisyklė, kurios žinomi žmonės turi laikytis, – tu turi susitaikyti, kad ant tavęs varys. Jei negali susitaikyti, eik iš vakarėlio. Tiek, kiek yra varę ant manęs, tai tikrai policija turėtų ką veikti. Bet tokie pasikandžiojimai, jei jie ir yra, tai jei tik žmonės tam randa laiko... Vienintelis dalykas, kai jie pataiko su nieko bendro neturinčiais žmonėmis: nei jie nori būti vieši, nei fotografuojami. Ir jie atsiranda dėmesio centre.
O šiaip, jei toje programėlėje būnančius žmones pajungtume valstybės saugumui ir jie sektų Rusijos agentus, tai tikrai būtų labai naudinga.
– Kada savo naują mylimąją pristatysite visuomenei?
– Aj, čia dabar mes prie to pereisime? Tai kitas klausimas.
– Ech, ta vidurio amžiaus krizė. Išsiskyrėte su žmona, įsimylėjote gražią jauną blondinę, nusipirkote sportinį automobilį. Kokiais dar būdais bandote pasivyti metus?
– Tai čia klasika tos vidurio amžiaus krizės. Man atrodo, kad man ji yra nuo dvidešimties metų. Ji nesibaigianti yra... Sportiniai automobiliai pas mane atsiranda kas dešimt metų. Yra toks etapas. Dabar turiu „Lotus“ – tai pats nepraktiškiausias daiktas, kokį esu turėjęs.
Manau, kad krizė ateina tada, kai esi praradęs gyvenimo prasmę. Tu nesupranti, ką nori padaryti. Tu bijai, kad to laiko lieka mažai ir tu nieko nepadaręs. Tu pradedi kompensuoti merginomis, tatuiruotėmis, automobiliais. Nežinau, ar tai padeda. Aš nesu praradęs gyvenimo prasmės, turiu aiškią kryptį, ką noriu padaryti. Kalbant apie automobilį, aš jo norėjau labai seniai, o dabar atsirado galimybė.
– O iš kur pinigai?
– Ne pinigai esmė. Kai tu gyveni miške dvidešimt kilometrų už Vilniaus... Ten joks sportinis automobilis nepravažiuos. O kitas dalykas – jei tu gali turėti tik vieną mašiną, tai negali būti dvivietis sportinis automobilis, nes reikia vaikus vežti į mokyklą, reikia į parduotuvę... Dabar į mano automobilį telpą arbūzas. Bagažinėje.
– Jūs žmoną palikote ar jus žmona?
– Man visada įdomu ir tai tikriausiai normalu, kodėl kitiems žmonėms įdomu asmeninės nesėkmės. Ir galvoju, kodėl... Norėtųsi tikėti, kad išgirsim, sužinosim ir nedarysim tokių pat klaidų.
Bet manau, kad tai yra noras pradėti nešti purvą – koks jis buvo geras, o kokia ji ragana arba atvirkščiai. Mes turime tokių nuostabių skyrybų. Įdomus momentas, kai draugai, pažįstami viešai komentuoja skyrybas, ir vėliau jie susitaiko ir tie komentuotojai lieka ant ledo. Tai yra dalykai, apie kuriuos nesiruošiu kalbėti. Nematau jokios prasmės. Čia yra savivertės klausimas. Šitie klausinėtojai turi žemą savivertę ir kažkodėl jiems reikia ją pasikelti.
– Gal čia smalsumas?
– Jis yra gerai. Bet smalsumas yra, kai tu kiši galvą į kibirą ir ten nori rasti šiukšlių. Tie patys paparacai – jie rausiasi po žymių žmonių šiukšliadėžes ir kažką atranda, suklijuoja ir parduoda.
– Kaip vaikai jaučiasi?
– Puikiai.
– Kartu gyvena?
– Vėl bandot? Na, taip, jie nepilnamečiai.
– Tikriausiai esi gana griežtas tėtis, kuris supranta mokslo reikšmę.
– Taip, mes bandėme, turiu pripažinti, kad ne visada sėkmingai. Ir tas laužimas, kad tik knygos tave išgelbės, manau, yra blogai. Aš turiu tokį įtarimą, kad jeigu lauši, apskritai vaikas neskaitys tų knygų.
