Rodos, V.Radzevičiui veiklos per akis: radijo laidų ir renginių vedėjas, vienas nenuilstamiausių Lietuvos keliautojų, kulinaras, pasaulio puodų specialistas, o dabar – dar ir poilsio, pramogų, kulinarijos ir švietimo centro kūrėjas. Ar nepatrūks?
„Dabar plėtoju du projektus, – šypsojosi V.Radzevičius be jokio nuovargio ar išsekimo ženklų veide. – Pirmąjį pradėjau sodyboje Alytaus rajone, kur kartu su Alytaus rjono vietos veiklos grupe steigiame edukacinį degustacinį centrą.
Tuo pat metu Varėnos rajono savivaldybė paskelbė Merkinės dvarvietės nuomos konkursą. O aš jau septynerius metus prie Merkinės turiu sodybą, nuolat ten lankausi, ši vieta mane traukia.
Du dvarvietės konkursai neįvyko, o trečiasis, kurio sąlygos tapo priimtinesnės, buvo lemtingas – susibūrėme su bendraminčiais ir laimėjome. Projektas ne tiek verslo, kiek idėjinis: reikia atkurti tą vietą ir prikelti gyvenimui.“
Centro Alytaus rajone steigėjai jau beveik gavo statybos leidimus, iki vasaros iškils pastatas, kuriame bus salė keturiasdešimčiai asmenų ir didelė virtuvė.
Joje bus galima patiems ruošti maistą kartu su Vytaru arba ragauti tai, kas jau gatava. Visą procesą lydės pasakojimai, komentarai. Tai – „Pasaulio puodų“ projektas, viso pasaulio receptai, pritaikyti Lietuvai.
O kas planuojama Merkinės dvarvietėje, turtingos istorijos, per amžius daug permainų išgyvenusioje vietoje? Keturiasdešimčiai metų už simbolinį nuomos mokestį – vieną eurą per mėnesį – dvarvietę su verslo partneriais išsinuomojęs V.Radzevičius ketina ją paversti traukos centru, kuriame pakvips gurmaniškais istorijos ir kulinarinio paveldo prieskoniais.
Istorine Dainavos krašto sostine tituluojamoje Merkinėje, kurią ištisus metus gausiai lanko tūkstančiai Lietuvos ir užsienio turistų, pagaliau bus galima ne tik paragauti karališkų, gurmaniškų ar dzūkiškų tradicinių patiekalų, bet ir apsistoti nakvynės.
„Regime čia viešbutį, restoraną su istorine gastronomija ir keliautojų bazę su maršrutais įvairiomis kryptimis dviračiais, laivais ir pėsčiomis. Taip pat – nakvynės vietą piligrimams kelyje tarp Merkinės ir Liškiavos. Regime ir nuostabų vaizdą į Nemuno ir Merkio santaką. Nuotykiai tęsiasi“, – socialiniame tinkle rašė V.Radzevičius, laimėjęs dvarvietės nuomos konkursą.
Išskirtinėje Merkinės vietoje, šalia piliakalnio ant kalvos, nuo kurios atsiveria įspūdingas Nemuno ir Merkio santakos bei žaliuojančių šilų vaizdas, esanti dvarvietė turėjo ne vieną savininką. Skirtingais laikotarpiais ją valdė LDK valdžios elitas – tokie asmenys kaip Mykolas Glinskis, Jurgis Radvila, Stanislovas Astikas, Bona Sforza, Mikalojus Radvila, Vladislovas Vaza IV, Mykolas Kazimieras Pacas, Kazimieras Jonas Sapiega, Motiejus Oginskis. Tai buvo miestelio aukso amžius. Merkinės dvaras tuomet buvo ir seniūnijos centras.
XVIII a. pabaigoje dvaro teritorijoje stovėjo aštuoniolika medinių pastatų, tačiau iki mūsų dienų neišliko nė vieno – dvaras nunyko. Dabar čia yra du 1897 m. statyti raudonų plytų pastatai, kuriuose veikė Merkinės muilo fabrikas, bei keletas medinių.
Pastatų paskirtis ilgainiui keitėsi: tarpukariu buvo mokykla, per Senovės dienas Merkinėje ten pietavo prezidentas Antanas Smetona, pokariu – mokykla, gimdymo namai, ligoninė, galiausiai – senelių prieglauda.
Vėliau pastatai beveik penkerius metus stovėjo nenaudojami, pernai gegužės 28-osios naktį juos nuniokojo chuliganai: sugadino stogą, kaminą, išdaužė langus. Tačiau istorinei miestelio vietai nelemta nunykti – šeimininkas jau yra.
Patalpų nuomininkai numato ne tik teikti apgyvendinimo ir maitinimo paslaugas, bet ir rengti kultūros bei švietėjiškus renginius, organizuoti įvairias pramogas. Planuojama atgaivinti senuosius istorinius Merkinės verslus – muilo ir saldainių gamybą.
Kadaise ten buvo gaminamas ir degutas, bet šio verslo naujieji savininkai nesiims. „Nebėra poreikio“, – priežastį paaiškino Vytaras.
Jis teigė, kad kol kas dar ankstoka piešti ryškų būsimos veiklos paveikslą, tačiau vizijų yra.
„Merkinę norime pristatyti kaip karalių miestą, istorinę ir dvasinę Dainavos širdį, nes taip ir yra. Kai pradėjome domėtis dvarviete, sužinojome daug įdomių Merkinės istorijos niuansų. Kodėl savo bendrovę pavadinome „Merkinės muilo fabriku“? Todėl, kad šioje vietoje anksčiau jis ir veikė.
Planuojame imtis įvairios veiklos, o kas įsitvirtins – matysime. Pavyzdžiui, vienas sumanymų – turizmo centras, iš kurio bus galima keliauti pėsčiomis, dviračiais, baidarėmis. Įrengsime aikštelę nameliams ant ratų, turime net idee fixe atgaivinti laivybą Nemunu – juk Merkinėje kadaise būta upės uosto.
Būdama turtingo kraštovaizdžio ir istorinių paminklų, Merkinė turi ir kitą pranašumą – yra strategiškai puikioje vietoje, lengvai pasiekiama iš Vilniaus ir Kauno, šalia populiariųjų Druskininkų bei netoli Lenkijos sienos“, – užsidegęs savo idėjomis aiškino V.Radzevičius.
Aktyviam poilsiui, kelionėms ne automobiliu, o pėsčiomis arba ekologiškomis transporto priemonėmis pirmenybę teikiantis V.Radzevičius dės pastangų, kad į vis populiarėjančio „Camino Lituano“ – piligriminio, turistinio, pažintinio tako, prisijungiančio prie Europos Šv.Jokūbo kelio, – maršrutą būtų įtrauktas ir netoliese einantis žygeivių kelias tarp Merkinės ir Liškiavos.
Be to, čia jau esama daug naujų dviračių maršrutų. Vienas jų – Vanago kelias, nuvedantis ir į Bingelių kaimą, kuriame buvo padaryta garsioji partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago nuotrauka su vanagais ant pečių.
„Merkinės kraštas išskirtinis. Tik Merkinėje kojos kliuvinėja už LDK plytų nuolaužų ir viduramžių šukių, o daržuose gali rasti kokį nors karaliaus karietos ratą. Tai vienintelis miestas, kurį buvo užėmę partizanai su A.Ramanausku-Vanagu priešakyje.
Čia daug istorijos, taip pat ir – karališkos meilės istorija: Merkinėje gyveno Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos IV didžioji meilė Jadvyga Lužkovska, čia augo jo nesantuokinis sūnus Vladislovas Konstantinas“, – praeities vėjus ir jausmų audras priminė V.Radzevičiaus, pats aistringas istorijos mėgėjas.
Istorijos žinių ir tyrinėjimų jam prireiks gaivinant Merkinės dvarvietę. Kad ir kokių darbų visiems šeimininkams teks imtis, ant V.Radzevičiaus pečių guls visi gurmaniškieji rūpesčiai.
„Taip jau lemta“, – nuolankiai susitaikė su likimu ir visiškai jo nekeikė Vytaras.
Teikdamas maitinimo paslaugas V.Radzevičius planuoja pabrėžti lietuvišką ir dzūkišką virtuvę, kulinarinį paveldą, naudoti vietos produktus ir išteklius.
„Norėčiau, kad restorane būtų ruošiami ne paprasto dvaro virtuvės, o karališki patiekalai! Yra pakankamai duomenų, ką valdovo dvaras užsisakydavo, ką valgydavo. Man bus įdomu rekonstruoti XVI–XVII a. valdovų virtuvę.
Dabar daug dirbu archyvuose, bendrauju su istorinės virtuvės specialistais, randu daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, kad karalius Vladislovas Vaza IV labai mėgo paukštieną.
Deja, tų laikų receptų nėra išlikusių. Juos galima atsekti pagal užsakymus – duomenis, kokių produktų užsakydavo atgabenti į dvarą: žvėrienos, paukštienos, vietinių gėlųjų vandenų žuvų – prie Puvočių buvo tvenkinių, kurie Merkinės dvarui tiekė žuvis, Nemune buvo užkardų, kuriose laikydavo gyvas žuvis.
Vilniaus didikai Radvilos įsiveždavo ne tik vyno, angliško alaus, itališkų makaronų, alyvuogių aliejaus ir pačių alyvuogių, bet ir šviežių citrinų, ispaniškų sardinių, marinuotų ir šviežių austrių.
Vladislovas Vaza, kuris mirė Merkinėje, siųsdavo įsakymus į Vilnių, kaip priimti prancūzų delegacijas, kokius patiekti patiekalus. Bandau rasti jų sudėtį, gal pavyks atkurti. Tada Merkinėje iškelsime tikrą karališkąją puotą“, – savo vizijų neslėpė istorine virtuve ir jos rekonstravimu pastaruoju metu užsidegęs V.Radzevičius
Turizmas turizmu, virtuvė virtuve, bet Merkinės dvarvietę valdančios bendrovės pavadinimas – „Merkinės muilo fabrikas“. Ar pavadinimas kaip nors atsispindės veikloje?
„Yra planas atkurti vietinio muilo gamybą. Manau, tai bus įdomu ir švietėjiška prasme. Be to, kadaise Merkinėje buvo gaminami saldainiai „Laimė“. Žinau, kaip atrodė popieriukas, o skonio nežinau – ieškau šaltinių, gal sužinosiu, iš ko ir kaip gamino.
Sėdžiu archyvuose, dar daug ką reikės atkapstyti, bet ši sritis mane domina“, – paaiškino V.Radzevičius ir dėl visa ko priminė, kad anuomet Merkinėje buvo gaminamas ne kokiais nors „parfumais“ kvepiantis tualetinis, bet paprastas ūkinis muilas.
Tačiau gamybą ketinantys atgaivinti naujieji dvaro šeimininkai produkciją tobulins – jau galvoja apie Dzūkijos laukų gėlių kvapo muilą.
